Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Užeik, — pakvietė jis. — Padainuosim.

Aš papurčiau galvą:

— Man reikia vyro.

Ornestas išpūtė akis.

— O kur mes tokį rasim, mieloji?

— Teks tau juo pabūti.

— Kad nežinau, — tarė jis neryžtingai. — O ką tam „vyrui“ reikės daryti?

— Nuimti nuo viršutinės lentynos oro kondicionierių ir nunešti ant palangės.

— Žinai ką? Verčiau paprašykim, kad šitą darbą padarytų Buba iš viršaus.

— Buba?

— Ar kaip ten jis vardu. Jis didelis ir stiprus. Tik neskoningai rengiasi. Jam nesvarbu, jeigu ir suprakaituos dirbdamas. Eime. — Ornestas nusivedė mane į viršų ir pasibeldė į duris su dešimtu numeriu.

Pasigirdo įtarus balsas:

— Kas ten?

Mudu su Ornestu susižvalgėm ir netyčia pradėjom krizenti.

— Čia Ana, — sušukau aš, gniauždama juoką. — Ana iš šešto buto. — Ir niuktelėjusi paraginau Ornestą.

— Ir Ornestas iš aštunto.

— Ko jums reikia? Norit pakviesti mane į vakarėlį sode? — Ištarta su kietu kaimišku akcentu. Niujorkietiškas humoras. Mums tai buvo pretekstas dar labiau pratrūkti kvatotis.

— Ne, pone, — atsakiau aš. — Norėjau paprašyti jūsų padėti man nukelti oro kondicionierių.

Durys prasivėrė ir ant slenksčio pasirodė apdribęs kokių penkiasdešimties su viršum seniokas.

— Reikia raumenų pagalbos?

— O, taip.

— Seniai moteriškės manęs šito prašė. Tuoj pasiimsiu raktus.

Mes visi trys nužygiavom laiptais žemyn į mano butą, kur aš parodžiau jam ant lentynos gulintį oro kondicionierių.

— Nieko čia sunkaus, — tarė Buba.

— Aš jums padėsiu, — pasisiūlė Ornestas.

— Reikia čia kam tavo pagalbos, vaikeli. — Pasakyta buvo nepiktai.

Buba pasilypėjo ant kėdės, kurią Ornestas laikė labai rūpestingai, kad nepaslystų. Dar jis be paliovos žarstė padrąsinamuosius šūksnius: „Štai taip... Na va... dar truputį... Dar dar dar toliau.“

Taigi kondicionierius buvo nukeltas nuo Lentynos, nuneštas ant palangės, įjungtas ir — o stebukle! — į kambarį pliūptelėjo šalto oro gūsis. Kokia palaima!

Nuoširdžiai padėkojau vyrukui už pagalbą ir paklausiau:

— Gal norėtumėt alaus, pone?

— Eugenijus, — jis ištiesė man ranką.

— Ana.

— Mielai išlenkčiau butelį gero alaus.

Laimei, kaip tik vieną turėjau. Vieną. Vienintelį. Vienas Dievas žino, kiek ilgai jis ten išstovėjo.

Atsirėmęs į virtuvės barą ir maukdamas, be abejonės, seniai iš vartojimui skirto laiko išėjusį alų, Eugenijus paklausė:

— Kas nutiko tam vyrui, kuris čia gyveno? Išsikraustė ar dar kaip?

Stojo nejauki tyla. Mudu su Ornestu susižvalgėm.

— Ne, — tariau aš. — Jis buvo mano vyras.

Nutilau. Negalėjau prisiversti ištarti žodžio iš „M“ raidės: man tai buvo tabu. Visi reiškė man užuojautą dėl įvykusios „tragedijos“ ar didžiulės „netekties“, bet niekas nedrįso garsiai ištarti žodžio „mirtis“, o tai man gana dažnai sužadindavo norą sušukti: „Juk žinot, kad Aidanas mirė. Jis miręs. Miręs, miręs, miręs, miręs, miręs. MIRĘS. Na štai, matot? Paprastas žodis ir nereikia jo bijoti!“ Bet aš taip nieko ir nepasakydavau. Juk jie nekalti. Niekas mūsų nemoko, kaip susidoroti su mirtimi, nors su ja susiduria kiekvienas, ir vis dėlto tai vienintelis dalykas mūsų gyvenime, nuo kurio visi esam priklausomi.

Giliai atsikvėpiau ir išspjoviau į vidurį kambario žodį iš „M“ raidės:

— Jis mirė.

— Oi, atleisk man, vaike, — sutriko Eugenijus. — Mano žmona irgi mirė. Jau beveik penkeri metai kaip esu našlys.

O, Dieve mano. Niekada apie tai anksčiau nepagalvojau.

— Aš irgi našlė. — Ir pradėjau juoktis.

Kad ir kaip būtų keista, tada pirmą kartą ištariau šitą žodį, kad apibūdinčiau savo dabartinę padėtį. Aš įsivaizdavau, kad našlė — tai susenus, suskretus bobšė, vilkinti juodą mantiliją. Mane su tokio tipo našlėm siejo vienintelis dalykas — mantilija, bet maniškė, deja, buvo rausva.

Aš taip ilgai kvatojau, kol skruostais ėmė srūti ašaros. Bet mano juokas buvo kitoks, ir abu vyrai žiūrėjo į mane su siaubu.

Eugenijus apkabino ir prisispaudė mane prie savęs, tada Ornestas suėmė mus abu į glėbį ir keistai, geranoriškai spustelėjo.

— Nieko, praeis, — bandė mane nuraminti Eugenijus. — Tikrai praeis, pati pamatysi.

18

Kam: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com

Nuo: Laiminga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie

Tema: Darbas!

Net gėda ir pasakoti, Ana! Stebėti Dėtą Bosienę — pats nuobodžiausias darbas pasauly! Pagal jos rutiną galima tikslinti laikrodžius. Kiekvieną rytą be dešimt minučių dešimtą ji eina į bažnyčią, į mišias. Kiekvieną suknistą rytą. Negaliu patikėti — iš mafijozų dinastijos, iki kaklo .įklimpusi į reketą ir dar dievaižin ką, o kiekvieną rytą eina klausytis mišių. Paskui užsuka į spaudos kioską, nusiperka dvidešimt Benson & Hedges ir kitokio šlamšto. Kartais visą pakuotę kokakolos kubelių, kartais naują Hellol, o sykį net visą maišelį siaurų gumyčių. Tada pareina namo, užsikaičia arbatinį, išsiverda arbatos ir sėdi prie televizoriaus, rūko ir spokso į tuščią erdvę.

Vieną rytą po mišių ji nuėjo į spaudos kioską IR vaistinę, kur nusipirko pleistro nuospaudoms. Pamaniau, kad iš laimės numirsiu.

O vieną popietę sėdo į bymerį ir išvažiavo, o aš meldžiau Dievą, kad sugalvotų susitikti su Reisiu O’Greidžiu. Bet ji nuvažiavo pas pedikiūrininkę. Veikiausiai turi problemų dėl nuospaudų: paskui vėl namai, arbatinis, arbata, rūkymas, spoksojimas į niekur.

Dar kitą dieną išėjo pasivaikščioti po prieplauką. Nors ir su nuospaudom, bet skuta greitai. Nuėjusi iki prieplaukos galo atsisėdo ant suolo, surūkė cigaretę, paspoksojo į tol] ir grįžo atgal. Nors kai kas tai gali palaikyti bloga lemiančiu ženklu.

Atrodo, jai neblogai sekasi lošti kortomis, gali lengvai tave apšauti. Jai aplink burną šimtai vos įžiūrimų raukšlyčių, tikriausiai nuo cizų. Vis ryškina ir ryškina lūpas kontūriniu pieštuku. Labai patinka saulė, tad žvilgsnis kietas ir rūstus. Bet suprask mane teisingai, ji gan patraukli, atsižvelgiant į jos amžių ir visa kita.

Turiu ją sekti tik dienos metu. Haris dirba nuo devynių iki penkių, nuo pirmadienio iki penktadienio. Sako, nėra prasmės būti mafijozu, jeigu negali nusistatyti savo darbo valandų. Kaimynai mano, kad jis verčiasi sendaikčių prekyba. Taigi nors nuobodybė ir tragiška, bet bent jau vakarai ir savaitgaliai lieka laisvi.

P S. Kaip tau sekasi? Turiu tau linksmą mintį — džiaukis, kad Aidanas neišlėkė su kita moterim. Man tai jau verčiau žmogus tegu miršta, negu iškrečia kokią kiaulystę. Žinok, jeigu man kas nors pašiukšlintų, nudėčiau vietoj, tad rezultatas vis tiek būtų toks pats.

Jeigu iš kieno kito lūpų, tai būtų nuskambėję beširdiškai, betgi čia rašė Helena. Reikia priimti kaip nuoširdžią užuojautą.

19

Iki sekmadienio ryto iš Mičo negavau jokios žinutės, todėl neišvengiamai buvau priversta pati eiti į spiritualistų bažnyčią. Aš ir vėl nuėjau ten gerokai per anksti, bet jau radau ant suolo belaukiančias dvi merginas. Jų nebuvo praėjusią savaitę, tad atsisėdau greta ir nedrąsiai nusišypsojau. Kitoj koridoriaus pusėj South Pacific vyrukai mokėsi savo judesių.

Staiga iš mūsų patalpos pasipūtęs kaip gaidys ištipeno — nesurasi geresnio žodžio kaip tik ištipeno — kažkoks kresnas, bet gan išvaizdus vaikinas ir kreipėsi į arčiausiai durų sėdėjusią merginą: