Kur gi tu?
Per laidotuves kunigas kalbėjo apie tai, kad Aidanas neva „iškeliavo į geresnį gyvenimą“, bet juk tai nesąmonė. Tokia didžiulė nesąmonė, kad tuo metu man norėjosi rėkti balsu, bet aš buvau taip visa sutvarstyta, privaryta vaistų ir apglėbta savo artimųjų, kad neįstengiau net prasižioti.
Iki Aidano žūties nebuvau susidūrusi su artimo žmogaus mirtimi. Vienintelės mano netektys buvo seneliai ir senelės, bet aš jau buvau pasiruošusi jų išėjimui; jie jau buvo nusenę ir nieko čia keisto. O Aidanas buvo jaunas, stiprus ir gražus, ir todėl atrodė taip nesąžininga.
Kai mirė mano seneliai, aš buvau arba per jauna, arba man visai nerūpėjo, ar jie pateks į rojų (o gal į pragarą — senelė Magair buvo tikriausia kandidatė į požeminę karalystę). Dabar aš buvau priversta galvoti apie pomirtinį gyvenimą ir kadangi nebuvau tikra dėl jo, tai mane gąsdino.
Paauglystėje baisiai troškau užmegzti santykius su kokia nors dvasine būtybe. Žinoma, ne su katalikų Dievu, kurio šviesoje buvau auklėjama, nes tokie santykiai būtų nepakeliamai nuobodūs ir prieinami kiekvienam panorėjusiam (jeigu tik esi airis). Mano vaizduotę kaitino menkai suvokiamas, universalus svajotojų, čakrų ir ilgasijonių dievas. Juo labiau kad jį dar galima papildyti reiki, kristalais, guarana; dvasinių dalykų sąrašas be galo ilgas. Mane maloniai jaudindavo netikėti sutapimai ir baugūs, nesuprantami dalykai — viskas, kas mano gyvenimą darė įdomesnį ir tikresnį. Pati išmokau skaityti taro kortas ir man gana neblogai sekėsi. Aš dažnai manydavau, kad taip yra dėl to, jog esu truputėlį kvaištelėjusi, bet, žvelgdama atgal į praeitį, suprantu, kad man tai pavyko pasiekti dėl to, kad savarankiškai perskaičiau taro kortų vadovą ir išmokau simbolių reikšmes, be to, juk paprastai žmonės eina burtis todėl, kad nori susirasti draugą.
Taro kortas numečiau į šalį prieš keletą metų, bet vis nesilioviau tikėjusi tais „menkai suvokiamais“ dalykais. Jeigu man nepavykdavo gauti to, ko trokšdavau — darbo, suspėti į autobusą, nusipirkti tinkamo dydžio džinsų — sakydavau, kad „nebuvo lemta“, tarsi egzistuotų kažkoks dievas, kažkokia nepiktybinė marionetė, iš anksto mums nubrėžianti gyvenimo liniją, kuriai tik ir rūpi, kuo mes kas dieną rengiamės.
Bet dabar, kai esu užspeista į kampą, dabar, kai man iš tiesų labai reikia, aš nebežinojau, kuo tikiu. Netikėjau, kad Aidanas nukeliavo į Dangų. Aš apskritai netikėjau, kad yra Rojus. Aš net netikėjau, kad yra Dievas. Netikėjau ir kad jo nėra. Taigi man nebuvo į ką atsiremti.
Susiruošiau eiti į darbą, kaip ir kiekvieną rytą paskambinau jam į mobilųjį, o tada, didžiausio nusivylimo apimta, suklykiau į tuščią erdvę:
— Kur tu? Kur tu? Kurgi tu?
2
Kam: lliuzionistopadejeja1@yahoo.com
Nuo: Volsai1@eircom.net
Tema: Didelis reikalas!
Brangioji Ana,
Tikiuosi, kad tau viskas gerai. Klausyk, pas mus su ta moterim ir jos šunim tikras pragaras. Kai grįžom iš Algarvės, jų abiejų nė dvasios. Ar nemanai, kad mes ją kaip nors išgąsdinom? O man pasirodė, kad ji paprasčiausiai „bandė persiorientuoti“. Tačiau šįryt ji vėl pasirodė ir ėmė lieti savo pyktį. Atsibeldė truputį anksčiau ir privertė savo šunelį atlikti „didelį reikalą“. Tėtis ėjo į kioską nusipirkti laikraščių ir įlipo į jo tortą, o jis, kaip žinia, nėra iš tų, kuriuos galima lengvai užsiutinti, bet šįkart jis tikrai įsiuto. Sako, reikės imtis šito reikalo iki galo. Teks pasitelkti į pagalbą Heleną ir jos „sugebėjimus“. Laimei, ji irgi labai susierzino ir pažadėjo padaryti tai už dyką. Sako, priversti šunį sysioti ant svetimų vartelių yra viena, o reikalauti, kad jis dar ir pridergtų, tai jau visai kas kita.
Tave mylinti
Mama
P. S. Ką tai galėtų reikšti? Juk žinai, kad aš ne iš tų, kurios turi priešų. Gal čia kalta Helena?
P. P. S. Beje, mus apėmė poatostoginė depresija, ypač paūmėjo tada, kai tėčiui pradėjo pūliuoti nudegusios vietos ir kai prasidėjo tas nelemtas reikalas su šunim. Pasistenk suprasti mus teisingai, bet aš manau, kad tu dar visko „neužrišai“, ir būtų beprasmiška važiuoti namo prasiblaškyti, nes mes ir patys negalim pakelti vienas kitam nuotaikos, o ką jau kalbėti apie tokius kaip tu.
Kam: lliuziorii5topadejeja1@yahoo.com
Nuo: Laiminga_Zvaigzde_PI@yahoo.ie
Tema: Suskrude tėvai
Tėtis su mama grįžo iš Algarvės. Tėtis baisiai suskrudo. Panašus į Dainuojantį detektyvu. Mirk iš juoko.
3
Lyg elektros srovė vedantys skausmai prižadino mane įprastu laiku — prieš penkias ryto. Automatiškai įsimečiau į burną porą tablečių nuskausminamųjų, paskui pagulėjau labai ramiai kietai užmerkusi akis ir įsivaizduodama, kad guliu savo lovoj, o šalia manęs ilsisi Aidanas. Man tereikia ištiesti ranką ir galėsiu tave paliesti. Tu būsi šiltas ir dar mieguistas, pusiau suglebęs, būsi dar neatsibudęs, bet vis tiek apsivysi mane rankomis ir kojomis. Mano fantazija buvo tokia detaliai tikra ir įtikinama, kad net užuodžiau jo kvapą ir bemaž patikėjau, kad girdžiu jo alsavimą. O kai atsimerkusi pamačiau, kad guliu ne savo lovoj, o vieta, kur turėtų miegoti Aidanas, visiškai tuščia, pradėjau kaukti. Mano kaukimas buvo panašus į gyvulio staugimą. Susirietusi į kamuoliuką ir prispaudusi prie krūtinės Doglį, ėmiau sūpuotis į šonus, kad atlėgtų skausmas. Kai tai nepadėjo, įsijungiau televizorių. „Dalasas“. Dvi serijos iš eilės. Kas galėjo žinoti?
Pasibaigė truputį po septynių. Jau vėlu ir laikas ruoštis į darbą. Dažniausiai rytais nesistengdavau atvažiuoti į darbą anksčiau kaip aštuntą, bet kai kuriomis dienomis tiesiog nebeištverdavau gulėti lovoje atmerktomis akimis, todėl pusę septynių jau sėdėdavau už savo stalo.
Būti kuo daugiau užsiėmus, daug dirbti, stumti dieną po dienos buvo pagrindinis mano tikslas.
Kartais taip įsijausdavau į darbą, kad net pamiršdavau apie save. Nukeliaudavau mintimis ten, kur vaizduotė nugalėdavo protą, ir tuomet aš jau nebebūdavau savimi. Nors trumpam.
Vis dėlto darbe nejaučiau jokio linksmumo ar žavesio. Manęs dar laukdavo dalykiniai pietūs. Dar prieš Aidano mirtį baisiai nekenčiau tų dalykinių pietų. Sudėtinė mano darbo dalis buvo grožio ir kosmetikos leidinių redaktorių vedžiojimas po prabangius restoranus; per savaitę turėdavau po dvejus trejus tokius pietus, o jie man būdavo tikra kančia dėl konkurencinės nevalgymo kovos. Kartais žurnalistai atsivesdavo ir savo kolegų, todėl mes jau keliese nevalgydavom deserto, kurį užsakydavom visiems. Vyko tarsi kova dėl prizo — kas pirmas suduos smūgį? Kas pirmas paims į burną šakutę? Mes tingiai sukdavom vienas apie kitą ratus, bet kadangi aš būdavau pietų šeimininkė, tai pagal protokolą turėdavau ir pradėti. Tačiau tekdavo tai daryti labai atsargiai, nes jeigu žurnalistai pamatys, kad daug valgau, nustos mane gerbti.
Pirmą mėnesį po grįžimo į darbą nuo dalykinių pietų buvau atleista — ne iš gailesčio ar užuojautos, o dėl to, kad mano randas buvo toks baisus, jog Ariela nenorėjo, kad aš rodyčiaus žmonėms. Tačiau dėl vitamino E kapsulių ir stipraus maskuojamojo kremo poveikio dabar jis jau buvo mažiau pastebimas, tad dalykiniai pietūs vėl atsidūrė mano valgiaraštyje.
Man sėkmingai pavykdavo ištverti pietus tada, kai kartu pasiimdavau ir Brukę, jeigu tik ji būdavo laisva. Ji man buvo tikras Dievo siųstas išsigelbėjimas. Jos neįtikėtinas talentas ramiai nuteikti žmones padėdavo užmaskuoti mano nervingas marionetines pastangas vaidinti stropią šeimininkę. Ji apipildavo žurnalistes įvairiausiom savo kerinčio supergyvenimo smulkmenom, ir niekada neatrodydavo, kad ji giriasi, o aš tuo tarpu meiliai šypsodavausi ir nenoriai kišdavau į surakintą burną trupinėlius maisto. Kartais — o tai atsitikdavo gal ir per dažnai — aš pamiršdavau pirma pradėti desertą; šokoladinis pyragaitis ar ką mes užsisakydavom kiurksodavo vidury stalo nepaliestas, kol Brukė galiausiai ištardavo: „Nežinau, kaip jūs, merginos, bet aš tai labai norėčiau paragauti šito gardžiai atrodančio pyragaičio“, ir tokiu būdu kovos šakutės būdavo ramiai nuleidžiamos ant stalo.
Читать дальше