Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Pati žinau.

Kita pauzė.

— Tu kaip nesava, Ana. Apgailestauju, bet kad ir kiek apsimetinėtum, jog viskas yra taip, kaip buvę, vis tiek nepakeisi to, kas įvyko.

— Aš nenoriu, kad jis būtų miręs.

Jos akyse sužibo ašaros.

— Suprantu, kad nenori! Jis juk buvo tavo vyras, žmogus...

— Rachele, dėl Dievo meilės, nesakyk žodžio „buvo“. Nekenčiu būtojo laiko. Aš būgštauju ne dėl savęs, o dėl jo. Aš bijau, kad jam nenuvažiuotų stogas, kai sužinos, kas atsitiko. Jis baisiai įtūš, išsigąs, o aš niekuo jam negalėsiu padėti. Rachele, — tęsiau aš, nes staiga pajutau, kad ilgiau nebeištversiu, — Aidanui nepatiks, kad jis miręs.

29

Rachelės veidas buvo bereikšmis. Tarsi nė nebūtų manęs klausiusis. Paskui supratau, kad ją ištiko šokas. Ar jau tokia baisi aš jai pasirodžiau?

— Mes tiek turėjom planų, — kalbėjau aš. — Ketinom numirti tik sulaukę aštuoniasdešimties. Jis dėl manęs labai išgyveno, norėjo manim rūpintis, o jeigu dabar negalės, tai išeis iš proto. Rachele, jis buvo toks sveikas, stiprus, niekada nesirgo. Kaip jis dabar susitaikys su mirtimi?

— E... tuoj, palauk. — Anksčiau to niekada nebūdavo: ištikus emocinėms negalioms Rachelė visada rasdavo, ką patarti. — Ana, man ši užduotis per sunki. Tau reikia profesionalios pagalbos, reikia žmogaus, kuris tuo užsiima. Sielvarto psichologo. Aš tau atnešiau knygą apie netekties skausmą, kuri gal kiek ir padės, bet tau vis tiek reikia susitikti su specialistu...

— Rachele, aš noriu su juo pasikalbėti. Nieko daugiau. Man baisu pagalvoti, kad jis lindi kažkur užsidaręs ir negali su manim susisiekti. Apskritai, kur jis? Kur jis prapuolė?

Jos akys vis plėtėsi ir didėjo, o nusivylimas veide vis gilėjo.

— Ana, aš iš tiesų manau, kad...

Vyrai juodais drabužiais pakilo išeiti, o vienas iš jų, praeidamas pro mus, įsistebeilijo į Rachelę ir susimąstė.

Jis buvo lieso veido, oda išakyta vaikystės inkštirų, liūdnų rudų kankinio akių ir ilgų tamsių plaukų. Jo išvaizda būtų labai tikusi grupei Red Hot Chili Peppers.

— Ei! — prabilo jis. — Ar mes nebuvom susitikę? Susirinkimuose Šv. Marko aikštėje? Tavo vardas Rachelė, tiesa? Aš Andželo. Kaip laikaisi? Vis dar konfliktuoji?

— Ot ir ne, — šiurkščiai atšovė Rachelė, pasiųsdama jam iškalbingas energetines bangas „Tai taip netaktiška“, kad net galėjai jausti, kaip jos zigzagais sukibirkščiuoja ore.

— Na ir kaip? Ar tekėsi už to vaikino?

— Tekėsiu, — dar šiurkščiau atsakė. Bet vis tiek nesusilaikė ir kyštelėjo jam ranką su sužieduotuvių žiedu.

— Oho! Greit ištekėsi. Ką gi, sveikinu. Jam labai pasisekė.

Tada jis pažiūrėjo į mane. Gilios užuojautos žvilgsniu.

— Ak, vargšelė, — tarė. — Baisu, ar ne?

— Tu klauseisi mūsų pokalbio? — Rachelė vėl griebėsi ankstesnio šiurkštumo.

— Ne. Bet man ir taip... — jis trūktelėjo pečiais, — ir taip viskas aišku. — O man pridūrė: — Neskubėk. Kasdien bus vis lengviau.

— Ji ne narkomanė, čia mano sesuo.

— Vis tiek nėra reikalo skubėti. Kas dienelę po žingsnelį, ir bus gerai.

Išėjau į darbą, o galvoje vis sukosi: Aidanas miręs, Aidanas miręs. Tik dabar tai pagaliau suvokiau. Tiesą pasakius, žinojau, kad jis nebegyvas, bet nesupratau, kad amžinai.

Slinkau per koridorių kaip vaiduoklis, ir kai Franklinas šūktelėjo „Labas rytas, Ana. Kaip gyvuoji?“ norėjau atšauti: „Gerai, tik bėda, kad mano vyras numirė, o mes tebuvom vedę nepilnus metus. Suprantu, kad jūs tą žinojot jau seniai, deja, aš tą suvokiau tik dabar.“

Bet nebuvo prasmės tuščiai aušinti burnos. Šitai jiems jau buvo nebe naujiena ir seniai viskas pamiršta.

* * *

Mudu važiavom į restoraną vakarieniauti. Vienu du, jis ir aš, o bjauriausia tai, kad mes retai kada taip elgdavomės. Restoranai skirti pabendrauti su žmonėmis ir pavakarieniauti, o kai mudu likdavom vieni, mums labiau patikdavo susirangyti ant sofos ir užsisakyti maisto į namus.

Jeigu tą vakarą būtume pasilikę namie, šiandien abu būtume gyvi. Tiesą pasakius, kad kiek, ir būtume neišvažiavę. Jis buvo užsakęs staliuką Tamarind restorane, o aš paprašiau jo, kad užsakymą atšauktų, nes vos prieš porą dienų mudu jau vakarieniavom restorane Valentino dienos proga. Jam tai buvo toks svarbus įvykis, kad man teko nusileisti.

Taigi aš stoviu gatvėje ir laukiu jo, kada atvažiuos manęs pasiimti, ir staiga pro mašinų gaudesį, signalų pypsėjimą ir balsu siunčiamus prakeiksmus pamatau geltoną taksi, kuris, perkirtęs net tris eismo juostas, lekia tiesiai prie manęs. Žinoma, ten sėdi Aidanas, visas persigandęs, ir iškėlęs rodo man septynis pirštus. Septynis iš dešimties. Vairuotojas kvaiša. Tai tokia mūsų susidaryta kuoktelėjusių taksi vairuotojų vertinimo skalė.

— Septyni? — pasakiau tik lūpomis. — Šaunumėlis.

Jis ėmė juoktis ir man pasidarė labai gera. Porą dienų jo savijauta buvo prasta: prieš kelias dienas vieną vakarą jam paskambino iš darbo ir sukniso visą nuotaiką.

Smarkiai trūktelėjusi mašina sustojo prie manęs, aš įšokau į vidų ir, dar nespėjus uždaryti durelių, mes jau strimgalviais lėkėm kartu su visu automobilių srautu. Aš prisiplojau prie Aidano, jis per tą laiką spėjo mane pabučiuoti, bet netrukus vėl buvau nublokšta į priešingą pusę. Nekantraudama dar pakartojau:

— Septyni iš dešimties? Jau senokai su tokiu nevažinėjom. Pasakok.

Jis susižavėjęs pakraipė galvą ir prislopintu balsu tarė:

— Šitas geras, Ana, prisiekiu, tikrai geras. Sako, važinėdamas mieste yra matęs Princesę Dianą perkantis kavos su dvylika spurgų.

— Kokio skonio?

— Įvairiausių. O praėjusiais metais jam ant pomidoro vaidenosi Martino Kingo Liuterio veidas. Už pažiūrėjimą iš kaimynų lupo po penkis dolerius, kol tas pomidoras supuvo.

Be jokio įspėjimo mes statmenai kirtome Penkiasdešimt trečiąją gatvę ir su didžiule posūkio jėga buvome priploti prie dešinės pusės durelių. Įsitvėriau į Aidaną.

— Be to, reikia atsižvelgti dar ir į jo vairavimo kokybę. Pasiruošk aštriam viražui.

Keista, bet avarija įvyko visai ne dėl mūsų septynių balų iš dešimties vairuotojo kaltės. Vėliau paaiškėjo, kad apskritai niekas nebuvo kaltas. Mitriai nardydami tarp gausaus iš darbo skubančių mašinų srauto, mes su Aidanu pradėjome kalbėtis apie mūsų varganą butuką ir apie tai, koks paršas tas mūsų namo šeimininkas. Mes nė nenutuokėme, kas dedasi artimiausioje sankryžoje — kažkokia moteris nieko negalvojusi puolė skersai gatvės, taksi vairuotojas armėnas bandė staigiu judesiu šūktelti mašiną į šalį, kad jos nepartrenktų, ir tuo metu priekinis jo mašinos ratas grybštelėjo tepalo balą, kurią buvo palikusi anksčiau šioje vietoje į avariją patekusi mašina ir išbarsčiusi ant kelio savo vidurius. Nieko nenumanydama aš sau laiminga tauškėjau: „Galėtume nudažyti sienas...“, o po akimirkos mes jau lėkėme į kitą dimensiją. Su didžiausiu trenksmu į mūsų automobilio šoną rėžėsi kitas taksi. Jo priekinis bamperis atsidūrė prie mūsų sėdynės — tokie dalykai atsitinka tik košmaruose. Mano galvoje kažkas sudžeržgėjo, sutraškėjo, paskui mus ėmė sukti ir vėl nusviedė į važiuojamąją kelio dalį, tarsi būtume lėkę paties velnio karuselėj.

Šokas buvo — ir tebėra — žodžiais nenusakomas. Nuo smūgio Aidanui lūžo dubens kaulai, šeši šonkauliai, mirtinai buvo sužalotos kepenys, inkstai, kasa ir blužnis. Aš viską regėjau — žinoma, tarsi sulėtintam kine: lyg sidabrinis lietus į automobilio saloną pažyra stiklo šukės, lūžta metalas, Aidanui iš burnos pliūpteli kraujas, akyse šmėsteli nuostaba. Aš nežinojau, kad jis miršta, kad po dvidešimties minučių jis jau bus nebegyvas, aš maniau, kad turime pykti ant kažkokio nevispročio vairuotojo, didžiausiu greičiu savo automobiliu įsirėžusio į mūsiškio šoną.