Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Padėjau knygą į šalį, atsisėdau tiesiai, apsidairiau po kambarį ir pagalvojau: „O kur mano drugelis?“

Po to ankstyvo rytinio pokalbio su Rachele Dženės kavinėje prabėgo keturios ar penkios savaitės, bet beveik niekas per tą laiką nepasikeitė. Nors darbe plušėjau iki vėlumos, vertingos produkcijos sukurdavau labai mažai, ir toliau miegojau ant sofos, o Aidanas po senovei buvo miręs.

Buvau susikūrusi tam tikrą dienos darbų eigą: atsibundu vos brėkštant, paskambinu Aidanui į mobilųjį, mažiausiai dešimčiai valandų išeinu į darbą, grįžtu namo, vėl skambinu Aidanui, kuriu išradingiausius prasimanymus, kuriuose jis nebūtų miręs, kelias valandas paverkiu, paskui truputį snūsteliu, atsibundu ir vėl viską pradedu iš naujo.

Verkimas man tapo didžiule paguoda, bet buvo labai sunku nutaikyti tinkamą momentą, nes mano veidui atsigauti prireikdavo gan nemažai laiko. Rytais tą daryti buvo nesaugu, nes darbe atrodyčiau siaubingai. Dėl tos pačios priežasties nesaugu verkti buvo ir per pietus. O vakarais jau viskas gerai. Todėl nekantriai jų laukdavau.

Tempiau dieną po dienos, ir vienintelis mano gyvastį palaikęs dalykas buvo viltis, kad rytoj man bus lengviau. Bet lengviau nebūdavo. Kiekviena diena buvo lygiai tokia pat kaip ir praėjusi. Siaubinga, nepakeliama. Tarsi būčiau įėjusi pro kitas savo gyvenimo duris ir patekusi į kambarį, kur viskas absoliučiai identiška, tik tvyro vienas milžiniškai didelis skirtumas.

Grįždama į Niujorką tikėjausi, kad pasinėrus į kasdieninę veiklą, tokią kaip darbas ir draugai, košmaras išsisklaidys. Bet neišsisklaidė. Darbas ir draugai tiesiog tapo to košmaro dalimi.

Šį rytą, kaip ir paprastai kiekvieną rytą, atsibudau baisiai anksti. Kažkurią mažytę sekundės dalį bandžiau prisiminti, koks laukia siaubas. Ir kaip visada prisiminiau.

Vėl padėjau galvą ant pagalvės, visais kaulais jausdama nuobodžiai įkyrų skausmą, kuris, kaip įsivaizdavau, buvo panašus į artritą ar reumatą. Iš pradžių, kai prasidėjo šitie skausmai, maniau, kad turbūt pasigavau kokį virusą ar tiesiog tai dėl šalutinių avarijos padarinių. Bet mano gydytojas sako, kad mane kamuoja „fizinis netekties skausmas“ ir kad tai visai „normalu“. Tai buvo šokas. Žinojau, kad reikia tikėtis emocinio skausmo, bet fizinis skausmas man buvo visiška naujiena.

Atrodžiau irgi siaubingai: nagai be perstojo skilinėjo, plaukai nubluko ir pradėjo lūžinėti, ir nors galėjau gauti kokių tik širdis geidžia kūno prausimosi ir drėkinimo priemonių, mano oda pleiskanojo ir laupėsi mažais pilkais ruoželiais.

Įsimečiau burnon porą tablečių nuo skausmo, įsijungiau televizorių, bet, nieko įdomaus nesuradusi, vėl ėmiau vartyti „Niekada nebegrįši“. Beje, pamaniau, kad labai neblogas pavadinimas. Toks gyvas. Turi pakelti nuotaiką neseniai netekusiems artimųjų.

Tai viena iš serijinių knygų — jas man paštu iš Londono siuntė Klara, prie buto durų atnešdavo ir palikdavo Ornestas, asmeniškai į rankas įteikdavo Rachelė, Tynė, Martis, Nelas ir net keistoji Nelo draugė. Nors aš įstengiau susikaupti ir perskaityti tik vieną jos skyrių, netrukau pastebėti, kad visoje knygoje skamba drugelio leitmotyvas. Deja, aš jokio drugelio neturiu.

Keista, bet anksčiau aš niekada drugelių nemėgau. Sunku tokį dalyką prisipažinti, nes visi drugelius dievina, o pasakyti, kad tau jie nepatinka, tai tas pat, kas prisipažinti, kad tau nepatinka Maiklas Palinas, delfinai ar braškės. Man drugeliai atrodė klastingi padarai — nieko daugiau kaip peteliškės su išmargintais švarkeliais. O, taip, peteliškės baisiai nemalonios, jų sparnelių plazdėjimas primena bjaurų, į popieriaus šiugždesį panašų garsą — bet jos bent jau tikros; natūraliai rudos, neįkyrios, kvailos (lekia į ugnį kartu su išmetama kepure). Apskritai kalbant, jos neturi kuo pasipuikuoti, todėl yra tokios, kokios yra.

O ta moteris ir jos kvaišelis pirštu valdomas vyras? Na na, išties, lis ją ėmė ir nušovė. Kaip galima tikėti tokia moterim, kuri grožisi daiktu, kuris jai yra „neklystamai“ gražus?

Tačiau, kai ėmiausi skaityti tokias knygas, pati pradėjau dairytis drugelių, balandžių ar nematytų kačių, kurių anksčiau nepastebėdavau. Beviltiškai troškau išvysti kokį nors ženklą, duodantį suprasti, kad Aidanas tebėra su manim, bet taip nieko ir nepamačiau.

Sakoma, kad žmonėms sunkiausia susitaikyti su baigiamuoju mirties etapu. O man skaudžiausia buvo tai, kad aš nežinojau, kur dabar yra Aidanas. Juk jis vis tiek turi kažkur būti.

Juk negalėjo taip paprastai imti ir išnykti, kažkur pradingti jo nuomonės ir mintys, prisiminimai, viltys ir jausmai, visi tie dalykai, kurie buvo būdingi tik jam, kurie darė jį vienintele ir išskirtine asmenybe.

Supratau, kad aidaniškumo kremuotame kūne jau seniai nebėra, bet jo asmenybė, dvasia ar vadinkite tai kaip norit — negalėjo imti ir pradingti kaip dūmas. Jo buvo taip daug, kad jis negalėjo šitaip paprastai išnykti: jam, pavyzdžiui, nepatiko „Rugiuose prie bedugnės’1, o tuo tarpu visas pasaulis šią knygą tiesiog dievino; jis vaikščiojo keistai krypuodamas, nes viena jo koja buvo truputėlį trumpesnė už kitą; skusdamasis jis visada dainuodavo nykštukų dainelę. Jis tryško gyvybingumu ir buvo kupinas — taip, taip, gyvenimo džiaugsmo, todėl turėtų būti kažkur netoliese, tik reikia jį surasti.

Aš ir toliau regėdavau jį gatvėje, bet dabar jau susitaikiau su mintimi, kad ten ne jis. Aš ir toliau skaičiau jo horoskopus. Mintyse kalbėjausi su juo. Siųsdavau elektroninius laiškus ir skambindavau į mobilųjį telefoną, bet supratau, kad iš jo jokių žinių nebesulauksiu. Nors kai kada ir pamiršdavau, kad jis miręs. Na, sakykim, sekundei kitai grįžusi vakare po darbo namo staiga imdavau ir susigriebdavau, kad laukiu jo įeinančio pro duris. Arba kartais nutinka kas nors keisto ar juokingo, aš imu ir pagalvoju: „Oi, reikės papasakoti Aidanui/1 O paskui mane užlieja siaubas — išpila šaltas prakaitas ir akyse ima suktis juodi ratilai — siaubas suvokus, kad jis išplėštas iš gyvenimo. Pašalintas iš šio pasaulio, iš amžinai gyvo judėjimo ir ištremtas į vietą, kur aš niekada neįstengsiu jo surasti.

Iki šiolei aš visada galvodavau, kad baisiausia būna tada, kai staiga imi ir prarandi mylimą žmogų.

Bet man buvo blogiau. Jeigu jis būtų uždarytas į kalėjimą, pagrobtas ar kažkur pasprukęs, būčiau turėjusi vilties, kad kada nors vis tiek sugrįš.

Ir dar aš jaučiausi nenusakomai kalta. Jo gyvenimo gija nutrūko taip anksti ir taip žiauriai, o aš štai esu čia, gyva sveika, vaikštau į darbą ir užsiimu kitais privalomais dalykais. Jo kūnas sugėrė visą smūgio jėgą, tad aš įsivaizdavau, kad jis žuvo dėl to, kad likčiau gyva aš, ir šitas jausmas man buvo pats baisiausias. Tarsi aš būčiau pikta valia pasigviešusi jo gyvybę. Aš jaučiau, kad būtų daug geriau, jeigu mes būtume žuvę abu, nes man buvo per skaudu gyventi vienai ir žinoti, kad jis miręs.

Aš dažnai ir gana daug fantazuodavau, kad jis tebėra gyvas. Kad kažkur, analogiškoj visatoj, jis yra nemiręs — kad tą dieną į mūsų taksi neįsirėžė jokia kita mašina, kad mūsų gyvenimas ir toliau teka ramia lygia vaga, kad mes palaimingai stumiam dienas, visas mums likusias drauge nugyventi keturias dešimtis metų, nė nenumanydami apie laimingą atsitiktinumą, kuris mums pasitaikė ir išgelbėjo nuo begalinio skausmo, kurį būtų tekę iškęsti. Šias fantazijas aš kurdavau su begaliniu tikslumu — kaip mes rengėmės, kaip eidavom į darbą, ką valgydavom pietums, o naktimis, kai negalėdavau užmigti, jos ateidavo palaikyti man kompanijos.

Bet kaipgi jis? Kaip jis dabar jaučiasi? Man nepatiko, kad jis dabar visa tai turi ištverti vienas; aš žinojau, kad jis versis per galvą, kad tik kaip nors susisiektų su manim. Mes gyvenom mintimis vienas apie kitą, dešimtis kartų per dieną kalbėdavomės ir rašydavom elektroninius laiškus, kiekvieną laisvą minutę stengdavomės praleisti drauge, tad jaučiau, jog, kad ir kur jis šiuo metu būtų, išsiskyrimo skausmas jam bus siaubingas. Paaukočiau gyvybę, kad galėčiau sužinoti, jog jam viskas gerai.