Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Darbe.

— Penktadienio vakaras, dešimt po aštuonių! Juk tai tavo pirma savaitė darbe, turėtum pratintis lėtai.

— Žinau, bet užgriuvo tiek daug reikalų, kad neturiu kada net atsikvėpti.

Kiurksojimas pusę nakties prie televizoriaus žiūrint Naktinį Raitelį, kai turėjau miegoti, irgi nieko gero nedavė. Visą dieną buvau kaip pridaužyta — pavargus ir nesiorientuojanti; Loryna iki ausų užvertė darbais, Franklinas vis zyzė, kad turiu apsikirpti plaukus, o prie visų bėdų dar prisidėjo ir ta, kad EarthSource mergiočių šutvė įsikalė galvon, jog esu alkoholikė.

Viena iš jų — gal Kū, o gal Arūn — kažkoks keistas ir kvailas žemės vardas — penktadienio rytą priėjo prie mano stalo ir pakvietė į kažkokį anoniminių alkoholikų susibėgimą per pietus, kuriame turi dalyvauti ir McArthur firmos sveikstančios merginos.

Man širdis nusirito į kulnis, įspaustas į puikius sportinukus su pleišto formos pakulne. Ak, tas nuovargis!

— Ačiū, — padėkojau. — Tu labai miela... — norėjau pridurti jos vardą, bet neprisiminiau, todėl užteko burbtelti visiems atvejams tinkamiausią „Ooo“ garsą. — Deja, aš ne alkoholikė.

— Vis dar neprisipažįsti? — liūdnai papurtė savo per viršugalvį bėgančio sklastymo perskeltą galvelę. — Pasiduok ir laimėsi, Ana. Pasiduok ir laimėsi.

— Supratau. — Man buvo paprasčiau su ja sutikti.

— Padės, jeigu pati sau padėsi. Tad padėk, nes tikrai verta. Jeigu nori gerti, tavo reikalas, bet jeigu nori liautis — tai jau mūsų visų.

— Ačiū. Tu nepaprastai miela. — O dabar dink iš akių, kol neatėjo Loryna.

Rachelė tarė:

— Šiandien žada užbėgti keli Tikrieji Vyrukai pažaisti žodžių loto. Tau būtų visai neblogas šansas vėl suartėti su žmonėmis. Ar jau pasirengusi tai daryti?

Ar aš pasirengusi? Viena būti nenorėjau. Bet nepamirškit, kad kitų žmonių draugija manęs irgi neviliojo. Viskas buvo labai aišku ir suprantama: aš paprasčiausiai norėjau būti su Aidanu.

Per keturias dienas, kai grįžau į Niujorką, gavau tiek kvietimų pasižmonėti, kiek dar nebuvau gavusi per visą gyvenimą. Visi man buvo pasakiškai malonūs, bet kol kas aš galėjau prisileisti tik Džekę ir Rachelę (prie kurios kaip neatsiejamas priedas buvo prilipęs Lukas). Ateityje aš turėjau atnaujinti santykius su daugybe žmonių: Leonu ir Diana, Ornesto, linksmuoju kaimynu gėjum iš viršaus, Aidano mama. Bet viskam turi ateiti laikas...

Išjungiau savo kompiuterį ir įšokau į taksi Penkiasdešimt aštuntojoj gatvėj. Pamažu jau pradėjau priprasti važinėti taksi. Pakeliui paskambinau Džekei ir pakviečiau palaikyt man kompaniją.

— Žaisti žodžių loto su Tikraisiais Vyrukais? Verčiau jau apsipilsiu benzinu ir pasidegsiu, bet vis tiek ačiū, kad pakvietei.

Iš visos Tikrųjų Vyrukų draugijos Džeke rado laiko bendrauti tik su Luku.

Duris man atidarė Lukas. Nors dabar jo rokeriška šukuosena yra gerokai trumpesnė, nei buvo iki pažinties su Rachele, bet džinsus jis vis tiek nešioja truputėlį per ankštus. Mano žvilgsnį visada nevalingai traukė jo klynas. Tiesiog negaliu susivaldyti, ir tiek. Panašiai kaip dabar žmonės pirmiausia pradeda pokalbį su manim nuo mano randų, o paskui eina prie manęs pačios.

— Užeik vidun, — pakvietė jis mano randą. — Rachelė tuoj išlįs iš dušo.

— Puiku, — atsakiau jo klynui.

Rachelės ir Luko butas yra nuomojamųjų namų kvartale Yst Vilidže. Pagal niujorkietiškus standartus gana didelis, o tai reiškia, kad stovėdama svetainės vidury ištiesusi rankas vienu metu negali paliesti visų keturių sienų. Jie čia gyvena jau seniai, bemaž penkerius metus; čia labai jauku, šilta ir malonu, pilna vertingų daiktų: skiautinių lovatiesių ir pagalvėlių, kurias išsiuvinėjo patys nuo priklausomybės alkoholiui kenčiantys ir Rachelės globojami ligoniai; kriauklelių, kurias Lukas surinko ir parvežė iš ketvirtojo blaivaus ir abstinentiško Rachelės gimtadienio gamtoje; ir kitų panašių dalykų. Nuo lempų sklido maloni prislopinta šviesa, oras kvepėjo šviežiai skintomis gėlėmis, pamerktomis į didelę gaubtą vazą ant kavos staliuko.

— Alaus, vyno ar vandens? — paklausė Lukas.

— Vandens, — paprašiau jo klyno. Pabijojau, kad pradėjusi gerti galiu ir nebesustoti.

Pasigirdo lauko telefonspynės skambutis.

— Atėjo Džojis, — pranešė Lukas. Džojis yra jo geriausias draugas. — Ar tau patiks jo draugija?

Norėjau atsakyti jam į veidą, ir net labai stengiausi, bet mano žvilgsnis vis tiek nuslydo jo krūtine žemyn ir sustojo prie pūpsančio atsikišimo.

— Viskas bus gerai.

Po kelių minučių į butą įžirgliojo Džojis, labai įmantriai suktelėjęs koją užtrenkė duris, pasičiupo kėdę su tiesiu atlošu, apsuko nugara į save, atsisėdo atbulom ir visa tai padarė nė neperplėšęs džinsų ir nesutraiškęs kiaušių. Grakštus darbelis.

— Ei, Ana, apgailestauju dėl... na, supranti... Atrodo baisiai.

Jis buvo vienintelis žmogus, kurio nuoširdumas nevarė manęs į kapus. Man jis patiko.

Jis ilgai ir įžūliai apžiūrinėjo mano randą, paskui išsitraukė pakelį cigarečių, kažkaip įmantriai jį krestelėjo ir viena cigaretė, apsukusi ratą ore, nusileido jam tiesiai į burną. Grakščiu rankos mostu Džojis grybštelėjo degtuku per raudonų plytų sieną ir jau rengėsi prisidegti cigaretę, bet tuo metu iš kito kambario atsklido bekūnis Rachelės balsas:

— Džoji, tuoj pat užgesink.

Sustingęs iš nuostabos, su degančiu degtuku rankoje jis burbtelėjo pro sukąstus dantis, laikančius burnoje cigaretę:

— Nežinojau, kad jinai namie.

— Namie, namie. Užgesink, Džoji, tuojau pat.

— Šūdas, — supyko jis ir ėmė kratyti degtuką, nes šis jau buvo pradėjęs svilinti jam pirštus. Lėtai įkišo cigaretę atgal į pakelį ir toliau sėdėjo — geriau turbūt nepasakysi — paskendęs savo mintyse.

Tačiau Rachelės draudimas rūkyti čia niekuo dėtas. Džojis visada toks.

Jo savotiškas humoras yra nesuprantamas visam pasauliui. Dauguma žmonių po pirmo susitikimo su Džojų visada piktai atkerta:

— Velniai rautų, kas per paukštis tas jūsų Džojis?

Kartais jis gali būti be galo atviras ir nepagrįstai įžeisti.

Pavyzdžiui, jeigu kas pasidaro iš esmės naują šukuoseną ir visi puola girti ir liaupsinti, tai Džojis prieina ir sako:

— Paduok į teismą. Laimėsi kelis milijonus.

O kitąkart, žiūrėk, neištaria nė žodžio. Sėdi kompanijoj, stebi visus primerktomis akimis, suspaudęs lūpose niūrią šypseną, o prie žandikaulio kažkas vis nevalingai trūkčioja — gal raumenėlis, o gal vena? Rezultatas — daugumai moterų jis labai patinka. Seniai žinojau, kad jos dažnai peržengia ribą ir, iš pradžių laikiusios jį paniurėliu mergišium, vėliau pradeda įsivaizduoti jį esant meilužį ir sako:

— Tik dabar pastebėjau, kad Džojis labai panašus į Džoną Bon Džovį, ar ne?

Kiek žinau, jis dar su nieku nebuvo užmezgęs ilgalaikės draugystės, užtat permiegojo su tūkstančiais žmonių, kai kurie iš jų net labai man artimi. Pavyzdžiui, su mano seserim Helena, nes buvo įtrauktas į jos „Truktelk ir atleisk“ programą. Anot jos, „pabandymui jis visai neblogas“, o tai jau išties gan aukštas įvertinimas.

Rachelė tvirtina, kad jis turįs „problemų dėl pykčio“. O tie, kas nė nežino, kas yra problemos dėl pykčio, sako:

— Tam berneliui Džojui reikėtų pasimokyti mandagaus elgesio taisyklių.

Po kelių minučių savo atvykimu mus pradžiugino Gazas su Šeiku, gitaristų čempionu. Jie labai stengėsi nežiūrėti į mano randą. Tai jiems pavyko padaryti. Kalbėdamiesi su manim jie stengėsi žiūrėti į kažkokį tašką, esantį ant sienos aštuoniolika colių man virš galvos. Nepaisant to, jie abu tikri geriečiai. Gazas — išpampęs nuo alaus, plinkantis ir ne per daug protingas, bet tiek to — prisitraukė mane prie savo moliūginio pilvuko ir tvirtai apkabino: