Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Baisus vaizdelis, Ana.

— Tikrai, — pritarė jam Šeikas, kresteldamas atgal savo gauruotą galvą, kuria pagrįstai didžiavosi, nes nuo šio judesio jam ir prilipo Šeiko [* Shake – kratyti, purtyti (angl.)]pravardė. — Baisiai nepasisekė. — Tada ir jis mane apkabino, bet į veidą nežiūrėjo.

Stovėjau ir kenčiau. Visa tai turėjo būti atlikta. Jeigu jau sugrįžau, tai anksčiau ar vėliau vis tiek reikės susitikti akis į akį su visais man pažįstamais žmonėmis, o pirmas susitikimas visada bus toks.

— Ei, žinai, Ana, labai tau ačiū už Candy Grrrl putas plaukams, — tarė Šeikas. — Jėga ne priemonė. Išpučia iki begalybės.

— O, tau tikrai padėjo? — Buvau davus jam prieš kelis mėnesius. Jis labai troško, kad prieš finalinį gitaristų konkursą jo plaukai būtų kaip galima puresni ir vešlesni.

— Ir už plaukų laką. Kietas kaip akmuo.

— Tai puiku. Pasakyk, kai pristigsi.

— Būčiau dėkingas.

Apsupta levandomis kvepiančių garų, iš vonios išlindo Rachelė. Praeidama pro šalį maloniai šyptelėjo Džojui ir jis jai atsakė plačia spindinčia šypsena. Kai vyrai įniko į savo alų ir loto, mudvi susirangėme ant sofutės jaukiai apšviestame kamputyje ir Rachelė ėmė masažuoti mano apmirusią ranką.

Jau buvau pradėjusi snūduriuoti, kai staiga pasigirdo lauko durų skambutis. Mano didžiai nuostabai, ten buvo Džeke. Visa švytinti, trykštanti energija ir plepanti ji įpuolė į kambarį: jos auksu dengti dantys jau buvo nuvilkti ir jiems sugrąžinta normali išvaizda, be to, kažkas jai buvo padovanojęs kažkokį Louis Vuitton daikčiuką ir dabar ji tuoj turėjo lėkti į privatų renginį.

— Labas, — pamojo ranka Tikriems Vyrukams už stalo. — Aš tik trumpam, nes mano renginys vos už poros kvartalų nuo čia, todėl nusprendžiau užbėgti su jumis pasimatyti. Pažiūrėti, kaip sekasi žaisti loto.

— Kokia pagarba, ar ne? — nutęsė Džojis. Jam burnoj tabalavo degtukas.

Džeke pavartė akis.

— Džoji, kai tu išeini, tai net kambarys nušvinta.

Tada priėjo prie manęs ir Rachelės.

— Ko jis toks bjaurus?

— Turbūt kad nemyli savęs, — atsakė Rachelė.

— Ant jo tai jau nevaryk, — tęsė Džeke.

— Todėl ir žarsto savo neapykantą kitiems, — aiškino Rachelė.

— Nieko nesuprantu. Kodėl jis negali būti normalus? Et, tiek to. Aš jau lekiu. Gailiuosi, kad užėjau. Gero visiems vakaro, — šūktelėjo ji vyrams prie stalo. — Visiems, išskyrus Džojį.

Ji išėjo ir loto toliau buvo žaidžiamas. Bet maždaug po pusvalandžio man užėjo panikos priepuolis: nebegalėjau nė minutės ilgiau būti su šitais žmonėmis.

— Bijau, kad ir aš jau eisiu namo, — pareiškiau, stengdamasi nuslėpti nerimą balse.

Lukas su Rachele įdėmiai sužiuro į mane.

— Palydėsiu tave ir įsodinsiu į taksi, — pasisiūlė Rachelė.

— Ne, tu neapsirengus. Aš ją palydėsiu, — tarė Lukas.

— Dieve, nereikia. — Ilgesingai žvelgiau į duris, jeigu neištrūksiu tuojau pat, susprogsiu.

— Ar tikrai?

— Tikrai.

— Ką veiksi rytoj? — paklausė Rachelė.

— Po pietų su Džeke eisim pasitrint po parduotuves, — paskubom išbėriau žodžius.

— Gal vakare norėtum nueiti į kiną?

— Tikrai, — entuziastingai pritarė Lukas. — „Angelikoj“ rodo skaitmeniniu būdu atnaujintą North by Northwest versiją.

— Gerai, galėsim, — atsakiau aš vos beatgaudama kvapą. — Tad iki rytojaus.

— Labanakt.

— Labanakt.

Ir tada durys atsidarė ir aš pasijutau laisvėje. Pulsas sulėtėjo, kvėpavimas pasidarė lygesnis. Stovėjau ant šaligatvio ir jaučiau, kaip atslūgsta panika. Bet paskui ji vėl ėmė grįžti, nes aš pagalvojau: „Dieve, kodėl man taip negera, kad aš nebegaliu būti net su savo seserim? O dabar dar turėsiu grįžti į savo tuščius namus.“

Tikra surūgėlė: nenoriu būti su žmonėmis ir nenoriu likti viena. Staiga man prieš akis atsivėrė perspektyva: lekiu per kosmosą ir matau mūsų pasaulį. Regiu milijonų milijonus žmonių, gyvenančių savo gyvenimus; paskui pamatau save — aš neturiu savo vietos visatoje. Ji kažkur dingo, ir dabar aš nežinau, kur man pasidėti.

Aš buvau tokia sutrikusi ir pasiklydusi erdvėje, kaip nė joks kitas žmogus.

Paskui atsidūriau ant šaligatvio. Ką man dabar daryti?

Pradėjau eiti. Šlubčiodama sukau ratus aplink namus ir vis tiek galiausiai atsidūriau prie savo namo, nes daugiau neturėjau kur eiti. Apačioje prie laiptų, kai kelias minutes krapščiausi ieškodama raktų ir tempiau laiką, kažkas sušuko:

— Pupa uoga! Palauk.

Tai buvo Ornestas, kaimynas iš viršaus. Ji artinosi gatve su ryškiai raudonu iškrypėlišku kostiumu. Velnias.

Jis mane prisivijo ir ėmė barti:

— Aš tau skambinau. Palikau gal tris milijonus žinučių.

— Žinau, Ornestai. Atleisk, aš truputį kaip nesava...

— Oho! Tu tik pažiūrėk į jos veidelį! Vajetau, pupa uoga, čia tai jau blogai. — Jis vos ne su nosim prisiplojo prie mano rando, tarsi būtų šniurkštęs į save kokainą, o paskui gailestingai čiupo mane į glėbį. Laimei, Ornestas — didelis savimyla, todėl netruko atsipeikėti ir vėl jo dėmesys nukrypo į jį patį. — Parlėkiau į Niujorką vos keliom minutėm, nes tuoj vėl išlekiu ieškoti... — stabtelėjęs atsikvėpė ir suriko: — KARŠTŲ VYRUKŲ! Eime pas mane, paplepėsim, kol aš nusirengsiu ir apsivilksiu vakarinį kostiumą.

— Gerai.

Tailandietiško stiliaus Ornesto bute ant sienos prie auksinio budos pamačiau virtuviniu peiliu prismeigtą nuotrauką. Tai buvo atvaizdas plačiai besijuokiančio vyriškio, o peilis buvo įsmeigtas tiesiai jam į pražiotą burną. Ornestas pastebėjo mano žvilgsnį.

— O, varge mano. Tu nieko dar nežinai. Jo vardas Bredlis. Maniau, kad dalykas bus rimtas, bet tu nepatikėsi, ką man tas žmogelis iškrėtė.

Ornestui baisiai nesiseka su vyrais. Jie amžinai jį apgauna, apšvarina, išneša brangius storadugnius puodus ar grįžta pas savo žmonas. Kas atsitiko šįkart?

— Jis mane sumušė.

— Nejaugi?

— Ar nematai mėlynės prie akies?

Ir didžiuodamasis ją parodė. Viso labo po antakiu buvo tik nežymus rausvas sumušimas, bet jis taip juo džiaugėsi, kad aš iš gailesčio net sulaikiau kvapą.

— Kaip baisu.

— Bet gera naujiena ta, kad aš pradėjau lankyti dainavimo pamokas! Mano psichologas sako, kad man reikia kūrybinio išsikrovimo.

Ornestas dirba — jums turbūt bus staigmena — veterinarijos broliuku.

— Mano dainavimo mokytojas sako, kad aš turiu Dievo dovaną. Sako, niekada neteko regėti tokio taisyklingo ir greito kvėpavimo!

— Puiku, — ramiai pagyriau jį. Nėra reikalo rodyti didelio susidomėjimo: Ornestas labai greitai užsidega nauja aistra, bet po savaitės, žiūrėk, jau bus susiriejęs su savo mokytoju ir visam gyvenimui nusigręš nuo dainavimo.

Apsidairiau po kambarį, kažkas man kuteno nosį... Ir tada pamačiau ant jo stalo. Didžiulę puokštę gėlių. Lelijų.

— Turi lelijų? — paklausiau.

— Taip, nusipirkau. Save pamaloninti, supranti? Vyrai geru elgesiu manęs nelepina. Aš galiu pasikliauti tik savimi ir niekuo kitu.

— Kada pasidovanojai?

Jis truputį pagalvojo:

— Turbūt vakar. Ar kas negerai?

— Ne, nieko.

Aš galvojau, ar tikrai vakar jutau Ornesto lelijų kvapą. Jis galėjo atsklisti pro ventiliacijos angą mano virtuvėje. Ar iš tiesų taip buvo? Ar tas kvapas tikrai niekaip nesusijęs su Aidanu?

25

Aš dažnai sapnuodavau baltas vestuves.

Kai sapnuoju tokius sapnus, prabundu vidury nakties visa pakraupusi, suprakaitavusi, širdis daužosi krūtinėje. Tai pats košmariškiausias sapnas, koks tik gali būti.