Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Jo mama Diana pasitiko mus oro uoste ir, užuot pažėrusi man į akis saują žvyro ir sušukusi „Šeimos ardytoja!“, ji tik mane apkabino ir tarė:

— Sveika atvykus į Bostoną.

Ji buvo miela — truputėlį lengvabūdiškai išsiblaškiusi, nerūpestingai vairavo ir be perstojo plepėjo. Galiausiai mes įsukom į kažkokį priemiestį, demografine prasme ne per labiausiai besiskiriantį nuo mano gimtųjų vietų, su mašinomis kiemuose, smalsiais kaimynais, spoksančiais pro langus lyg kokie kvaištelėję kaimiečiai, ir t. t.

Namas irgi ne svetimas: su baisiais susivėlusiais kilimais, iki koktumo minkštais baldais, sportiniais trofėjais užgrūstomis lentynomis, šlykščiais paveikslais bei atgrasiais porceliano raštais. Pasijutau kaip savo namuose.

Numečiau kelioninį krepšį koridoriuj ant grindų ir beveik pirmas mano pastebėtas daiktas buvo nuotrauka ant sienos, kurioje gerokai jaunesnis Aidanas stovėjo apsikabinęs merginą, prisispaudusią nugara jam prie krūtinės. Iš karto supratau, kad tai Džeinė. Ir kaipgi ji atrodė? Na, patys žinot, laiminga ir besišypsanti; kaipgi kitaip žmonės atrodo nuotraukose? Tose, kurios su sidabriniais rėmeliais su išraitymais ir išdėliotos taip, kad visi matytų. Mane nukrėtė šiurpas net nespėjus suvokti, kad ji labai patraukli: tamsi, ilgais garbanotais plaukais (jos natūralių plaukų žavesio nesugadino net Steiteno Ailendo kuodų ir pašiaušimo mada), puikūs dantys ir plati šypsena.

Bet sprendžiant iš pašiaušto kuodo ir linksmo, vaikiškai nekalto Aidano žvilgsnio, aiškiai matėsi, kad ji daryta seniai, — gal senstelėjusi ji atrodo prasčiau?

Kažkas šūktelėjo:

— Tėti, jie jau atvažiavo! — Tada atsidarė durys ir jose pasirodė jaunuolis: tamsus, sportiškas, su plačia šypsena, nepaprastai patrauklus.

— Labas. Aš Kevinas, jaunesnis brolis.

— O aš Ana...

— Taip, mes viską apie tave žinom. — Jis apdovanojo mane žavia šypsena. — Oho! Ar tokių kaip tu namie dar liko?

— Taip. — Aš pagalvojau apie Heleną. — Bet tave ji tikriausiai mirtinai išgąsdintų.

Jis nesuprato, kad aš nejuokauju, todėl nusijuokė giliu, krūtininiu balsu.

— Na ir pasiutėlė. Atrodo, bus smagu.

Toliau pasirodė ponas Medoksas. Išstypęs ilgakojis vyriokas tyliu, virpančiu balsu. Jis paspaudė man ranką, bet kalbėjo mažai. Aš neįsižeidžiau: Aidanas buvo mane įspėjęs, kad jeigu jis kalba, tai tik apie Demokratų partiją.

Kevinas prisiprašė nunešti mano lagaminą į man skirtą kambarį, tokį patį dvynį, kokį savo tėvų namuose vadinam svečių kambariu. Šios šeimos galėtų atlikti kultūrinius mainus ir ant kiekvienų durų užkabinti po užrašą; siaubą keliančios užuolaidos, lygiai tokios pačios priderintos lovatiesės, spinta, prigrūsta kažkieno senų drabužių, palikta vietos tik porai pakabų mano rūbams. Laimei, kad pasiliksiu tik vieną naktį. (Bijodami rizikuoti, mudu su Aidanu nusprendėm, kad per pirmą apsilankymą nereikia užsibūti.)

Ir tada aš vėl pamačiau. Ant kosmetinio stalelio dar viena Aidano ir Džeinės nuotrauka. Momentinė fotografija, kur jiedu pasisukę vienas į kitą ir jau jau ruošėsi pasibučiuoti. Šįkart pavėlimo nesimatė — Aidano ranka jos plaukus buvo suėmusi ir nubraukusi ant pakaušio.

Ir vėl man pasidarė silpna. Kelias minutes pažiūrėjusi į ją išpūstomis akimis, paguldžiau ant stalo nugarėle į viršų. Na jau ne: nesirengiu miegoti kambary, kur būsiu stebima bučiuotis pasirengusių Aidano ir Džeinės. Pasigirdo tylus beldimas į duris ir aš stryktelėjau iš vietos, tarsi kaltai išsigandusi, bet tuo tarpu į kambarį įplaukė Diana, nešina pilnu glėbiu daiktų.

— Švarūs rankšluosčiai!

Ji iš karto pastebėjo apverstą nuotrauką.

— Po galais! Oi, Ana! Ji tiek daug metų čia stovi, kad aš jos net nebematau. Velnias, kaip netaktiška iš mano pusės.

Pakėlusi nuotrauką, ji išėjo su ja iš kambario ir greitai grįžo tuščiomis.

— Labai atsiprašau, — tarė. — Išties.

Čia ne ponia Danvers. Atrodo, ji labai nuoširdžiai gailėjosi mane įskaudinusi.

— Kai tik būsi pasirengusi vakarienei, prašau nusileisti į apačią.

Vakarienė buvo ilga ir su visais prideramais ritualais: milžiniškas kalakutas su keliais šimtais keptų bulvių, daržovės, vynas, šampanas, krištolinės taurės ir žvakės. Atmosfera tvyrojo labai draugiška, aš beveik visu šimtu procentų buvau tikra, kad ponia Medoks tikrai neprispjovė į mano sriubą, visi tarpusavy šnekučiavosi, net senasis ponas Medoksas suskelė anekdotą, ir nors jis buvo apie Demokratų partiją ir aš jo visiškai nesupratau, vis tiek nuoširdžiai juokiausi.

Dar vienas dalykas: ne visos nuotraukos iš gausybės kabėjusių valgomajame ant sienos buvo su Aidanu ir Džeine, bet užteko ir tų, kad sukeltų man šoką. Metams bėgant Džeinės plaukai trumpėjo. Puiku. Vyrams patinka moterys su ilgais plaukais. Be to, ji truputį pastambėjo, nors vis tiek atrodė linksma ir maloni, tokia, kokios patinka ir moterims.

Įpusėjusi doroti didžiulį gabalą kalakuto, pastebėjau dar vieną nuotrauką, kurios nebuvau iki šiol mačiusi, ir mano skrandis akimirksniu susitraukė. Gurkštelėjau šlakelį vyno, kad nuplautų kąsnį, o senasis ponas Medoksas tuo metu paprašė manęs:

— Džeine, širdele, ar negalėtum paduoti man keptų bulvių?

Kas tokia?

Apsidairiau į vieną šoną ir į kitą, o kadangi dubuo su bulvėmis stovėjo priešais mane ir senasis ponas Medoksas žiūrėjo tiesiai į mane, supratau, kad jis tikriausiai kreipiasi į mane. Paklusniai pakėliau jam dubenį, ir Kevinas užjaučiamai mirktelėjo man akį, o Aidanas su Diana pasibaisėję tyliai lūpomis ištarė:

— Atsiprašau.

O po poros sekundžių Diana prabilo:

— Aidanai, žinai, ūkinių prekių parduotuvėje mes buvom sutikę Džeinės tėvą. Jis prašė tau pasakyti, kad pagaliau pabaigė priestatą ir nori, kad nueitum jo pasižiūrėti. Kiek jau laiko prabėgo, kai judu ėmėtės jo statybos?

Tada savo plonu balseliu įsikišo ir senasis ponas Medoksas:

— Tau tikriausiai įdomu, ką jis veikė ūkinių prekių parduotuvėje? — paklausė jis Aidano. Staiga jis visas nušvito ir pralinksmėjo — veikiausiai nuo gėrimų. — Ogi pirko dažų, štai ką. Beje, baltų. Savo namui Bar Harbore. Jis, kaip tu ir prašei, skyrė tiems namams visą vasarą, bet mes vis tiek niekaip negalim suprasti, kodėl judviem šovė į galvą nudažyti jį rožine spalva.

Patenkintas ir linksmas jis pažvelgė pirma į Aidaną, paskui į mane, o tada jo akyse sušmėžavo išgąstis. Ji gi ne Džeinė.

Po vakarienės mudu su Aidanu susėdom poilsio kambaryje; tarp mūsų tvyrojo įtampa.

— Man čia ne vieta. Nederėjo man iš viso čia važiuoti.

— Nieko panašaus! Gerai, kad atvažiavai. Toliau viskas bus paprasčiau. Labai atsiprašau tavęs dėl savo tėčio, jis truputį... Jis nenori pasirodyti netaktiškas, bet esmė ta, kad jis beveik visą laiką tūno užsisklendęs savam pasauly.

Kurį laiką mudu tylėjom.

— Apie ką mąstai? — paklausė jis.

— Apie kilimą. — Jo raštai buvo kažkokie keisti, lyg iš spiralių. — Kai į jį pažiūri ilgiau, atrodo, kad tavo akys ant spyruoklių. Tarsi iššoka lauk ir vėl bando sugrįžti į akiduobes.

— O man atrodo, kad grindys artėja prie manęs ir vėl nutolsta.

Mudu sėdėjom draugiškoje tyloje ir žiūrėjom, ką kiekvienam išdarinėja kilimas, ir staiga pasijutome vėl esą draugai.

— Viskas bus gerai, — tarė Aidanas. — Tik nereikia skubėti. Maldauju.

— Gerai, — sutikau aš. — Mano tėvai Šeiną irgi laikė mūsų šeimos nariu.

— Ar jie jį mylėjo?