Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Jis visada šaipydavosi iš mano darbinės uniformos. Juokingiausia buvo tai, kad jis savo konservatyvius kostiumus mėgindavo pagyvinti įmantriais kaklaraiščiais ar kojinėmis su Varholio piešiniais, rausvomis rožytėmis, animacinių filmukų herojais. O aš troškau atrodyti kukliai ir stilingai.

Man bebūnant internete, į galvą šovė mintis: reikia paskaityti jo horoskopą, kad susidaryčiau bent kokią nuomonę apie tai, kaip jam šiandien sekasi. Žvaigždės internetu Skorpionui bylojo štai ką:

Paprastai jūs filosofiškai žiūrite į pokyčius, bet pastaruoju metu jus užgriuvo daugybė nenumatytų dalykų. Nemažai dramatiškų šio mėnesio įvykių realizuosis šį ketvirtadienį per dalinį pilnaties užtemimą. Iki to laiko bandykite viską išsiaiškinti, bet nesiimkite jokių ryžtingų veiksmų.

Mano dėmesį patraukė žodžiai „pastaruoju metu jus užgriuvo daugybė nenumatytų dalykų.“ Iš pradžių man pasidarė silpna, paskui ėmiau pykti. Man norėjosi, kad būtų rašoma kas nors su užuojauta, todėl pakilau porą puslapių aukščiau ir nuspaudžiau Žvaigždės šiandien.

Šiandien saulė glosto tą jūsų žvaigždyno dalį, kur slypi jūsų tyriausios silpnybės. Jausitės taip, lyg norėtumėte užkirsti kelią kažkieno hedonistiniams kėslams. Todėl jeigu tai legalu ir niekam nekeliate pavojaus, pasistenkite pasidžiaugti šia diena.

Šitai man irgi nepatiko. Man nesinorėjo, kad jis reikštų savo hedonistinius kėslus kam nors kitam, o ne man. Įsijungiau Šios valandos horoskopus.

Atsispirkite pagundai atgaivinti žlungančius planus, santykius ar aistras, jūs pradedate naują gyvenimo ciklą ir per ateinančias savaites gausite įvairiausią viliojančią pasiūlymą!

Na štai! Nenorėčiau, kad jis sužinotų apie mane užgriūsiančius viliojančius pasiūlymus, jeigu vienas iš tų pasiūlymų nebūsiu aš pati. Prisiverčiau išjungti internetą — kilo pavojus, kad visą dieną galiu prasėdėti prie kompiuterio, kol rasiu man bent kiek patinkantį horoskopą. Tada dar kartą paskambinau į jo mobilųjį telefoną ir, palikusi žinutę, išėjau iš namų. Atsidūrusi gatvėje pajutau, kad visa drebu. Aš nebuvau pratusi eiti į darbą viena; mes visada sėsdavom į metro drauge, jis išlipdavo Trisdešimt ketvirtojoj gatvėj, o aš važiuodavau iki Penkiasdešimt devintosios. Ar visada Niujorkas buvo toks triukšmingas? Mašinos pypsi, žmonės šaukia, autobusų stabdžiai cypia — ir tai dar tik Dvylikta gatvė. Kas manęs laukia centre?

Patraukiau metro link, paskui stabtelėjau, nes pagalvojau, koks triukšmas turėtų būti ten apačioje. Aplink vieni laiptai, aukštyn ir žemyn, o man jau dabar pradėjo skaudėti kelį, ir daug smarkiau nei Dubline. Išgėriau tik pusę įprastinės dozės nuskausminamųjų, nes nenorėjau knapsėti per susirinkimus ar susitikimus su klientais, todėl man buvo tikras šokas patirti, kiek tikrojo skausmo numušdavo vaistai.

Betgi kaip kitaip aš nukaksiu į darbą? Net nusipurčiau nuo minties sėsti į taksi. Sutikau važiuoti taksi iš oro uosto, nes tada mane lydėjo Rachelė, bet šiurpas perbėgo per nugarą, kai pagalvojau, kad reikės važiuoti mašinoje vienai. Draskoma neryžtingumo ir nesidžiaugdama nė viena pasirinkta išeitimi, perkračiau mintyse visus įmanomus variantus. Grįžti į butą ir visą dieną prakiurksoti namie vienai? Šito norėjau mažiausiai.

Prastovėjusi ant šaligatvio nenuspėjamai ilgai ir sulaukusi ne vieno smalsaus praeivio žvilgsnio, pajutau, kaip lyg sapne iškėliau ranką, susistabdžiau taksi ir įsėdau. Negi aš tikrai taip padariau? Išsprogusiomis iš baimės akimis sekiau pro šalį važiuojančias mašinas, krūpčiojau ir gunkčiojau nuo kiekvieno per arti privažiavusio automobilio, tarsi mano tiriamai akylas žvilgsnis galėtų juos sulaikyti nuo susidūrimo. Staiga lyg po smūgio į paširdžius, nuo kurio man užgniaužė kvapą, aš išvydau Aidaną. Jis važiavo autobusu, kuris stabtelėjo prie sankryžos. Aš mačiau jį tik iš šono, bet ten tikrai buvo jis, jo plaukai, jo skruostikauliai, jo nosis. Kažkur išnyko visas miesto triukšmas, liko tik tylus, statiškas šurmulys, ir kol aš ieškojau pinigų susimokėti už taksi ir grabaliojau durų rankenėlės, autobusas ūžtelėjo į priekį ir nuvažiavo. Apimta panikos atsigręžiau atgal ir įsistebeilijau pro galinį langą.

— Pone! — sušukau taksi vairuotojui, bet mes irgi jau buvom pajudėję ir nuvažiavę galą kelio, todėl per vėlu apsigręžti, o be to, mašinų srautas į centrą buvo didžiulis ir neįveikiamas. Aš netekau savitvardos: man nebepavyks jo pasivyti.

— Ko?

— ... Nieko.

Drebėjau visa kaip lapas. Mane ištiko šokas, kai jį pamačiau. Nesąmonė, kad jis galėjo važiuoti tuo autobusu; jeigu traukė į darbą, tai visai ne ta kryptimi.

Ten nieku gyvu negalėjo būti jis. Turbūt koks nors vyras, labai panašus į jį. Beveik kaip jis. O jeigu ten tikrai buvo jis? Jeigu man tai buvo vienintelis šansas jį pamatyti?

18

Apsaugos darbuotojai negalėjo patikėti, kad aš sugrįžau. Dar nė vienas McArthur firmos darbuotojas iki šiolei nebuvo tokiam ilgam laikui apleidęs darbo vietos — išėjęs atostogų ar „išvykęs į Arizoną“, nes dauguma tų, kurie išvykdavo pasigydyti į Arizoną, į darbą nebesugrįždavo. Jų tiesiog nebeįsileisdavo.

— Ei, Morti, žiūrėk, airiškoji Ana sugrįžo.

— Tikrai? Airiškoji Ana, mes manėm, kad tave išmetė nebegrįžtamai. O ką čia pasidarei savo veidui?

Jie labai atsargiai suplojo penkis su mano sutvarstyta ranka, ir aš įsiliejau į minią žmonių, plūstančių prie liftų kabinų. Aš įsmukau į sausakimšą metalinę dėžę, kur visi kylantys rankose laikė kavos puodelius ir stengėsi išvengti kaimyno žvilgsnio.

Trisdešimt aštuntajame aukšte tyliai šiūštelėjusios atsidarė lifto durys. Prasibroviau į priekį ir buvau išspjauta lauk kaip teniso kamuoliukas. Kreminės spalvos kilimas buvo minkštas ir storas, visas oras čia dvelkė prabanga, o nematomas balsas man šūktelėjo:

— Sveika sugrįžus, Ana.

Aš vos neišvirtau iš klumpių. Tai buvo Loryna Paik, mano viršininkė. Atrodė, tarsi visą naktį ji būtų stovėjusi čia belaukdama manęs. Ji nedrąsiai ištiesė man ranką, lyg užjausdama norėjo mane paglostyti, bet paskui persigalvojo. Aš apsidžiaugiau. Nenorėjau, kad mane kas liestų. Nenorėjau, kad mane kas guostų.

— Atrodai puikiai! — tarė ji. — Gerai pailsėjusi. Ir plaukai ūgtelėjo. Na, tai pasirengusi darbui ar ne?

Aš atrodžiau siaubingai, bet jeigu ji tą būtų pripažinusi, tai jai būtų tekę daryti man įvairių nuolaidų.

Ką gi, truputį apie Loryną. Ji velniškai liesa ir prakauli, jai amžinai šalta, jos rankos plaukuotos, ji nešioja bjaurų rudą megztinį su užtrauktuku, beveik tokį pat gauruotą kaip ir jos rankos, niekada nenusivelka jo darbe ir visą laiką siaustosi juo aplink savo perkarusį kūną, norėdama bent kiek sušilti. Ji trykšta degančia energija ir turi didžiules išsprogusias akis, lyg šių dienų šventoji. (O gal tiesiog jos skydliaukė padidėjusi.) Jeigu aš būčiau kokio kosmetikos žurnalo leidėja ir pamatyčiau prie manęs besiartinančią Loryną su kokia nors Candy Grrrl preke, tai lįsčiau po stalu ir tūnočiau ten tol, kol ji išeitų. Tačiau, nepaisant to, Lorynai pavyksta išpešti reklamos iš šimtų žurnalų. Taip pat ir su vyrais: nežiūrint į jos išverstakumą, kaulėtumą, atsikišusias alkūnes ir gremėzdiškus kelius, ją dažnai savaitgaliais pasikviečia vieniši poilsiautojai iškyloms į salas. Ar galit įsivaizduoti? (Kaip mes sakom darbe.)

Aš šito niekaip nesuprantu, nes Niujorke susirasti vyrą nėra lengva net ir neišverstakėms moterims. Po prarūkytą, nudrengtą postapokaliptinį miestą tingiai šliurinėja, galima sakyti, būriai skarmaluotų moterų, beviltiškai ieškančių kad ir menkiausių dar įmanomų panaudoti atliekų, kaip kad darė žmonės filme „Išprotėjęs Maksas“. Be to, Loryna tikrai nėra įspūdinga asmenybė. Jai labai svarbus yra jos darbas, ir jeigu kam nors pasiseka darant karjerą, tai jai atrodo, kad ji tuo metu būna pralaimėjusi. Sykį ji sviedė į sieną tuščią Snapple buteliuką, kai vieną mėnesį greta Candy Grrrl blakstienų tušo Flutter-by kosmetikos žurnale Lucky pasirodė reklaminis straipsnis apie Lancome blakstienų tušą Superlash.