Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Ne tiek jau daug tų kambarių ir buvo. Svetainė su nišoje įrengta maža virtuvėle, pusė vonios (t. y. dušas, o ne vonia atsigulti) ir mūsų niūrus miegamasis su stikliniu plyšeliu, išeinančiu į dienos šviesą (normaliam langui pritrūko pinigų). Bet mes vis tiek įsirengėme jį jaukiai: puiki didžiulė lova su raižyto medžio galvūgaliu, pakankamai plati sofa, kad galėtume atsigulti abu, ir būtiniausi aksesuarai, tokie kaip kvepiančios žvakės ir plačiaekranis televizorius.

Klibikščiavau iš vieno kambario į kitą, dirstelėjau net už dušo užuolaidos, bet jo vis tiek neradau. Ant sienų tebekabojo nuotraukos su jo atvaizdu — niekam vis dėlto nešovė galvon jų atsikratyti.

Rachelė su Džeke nudavė, kad nieko keisto neįvyko, paskui Džeke ėmė maloniai man šypsotis, o aš, šoko ištikta, spoksojau į ją.

— Kas čia dabar su tavo... dantim?

— Dovana iš Lionelio. — Kažkokia repo žvaigždė. — Ketvirtą valandą nakties jam šovė galvon aptraukti savo dantis aukso plėvele. Suradau dantistą, kuris sutiko tai padaryti. Lionelis man liko toks dėkingas, kad padovanojo du auksinius priekinius kandžius. Man jie nepatinka, — kalbėjo ji. — Atrodau kaip Drakulos giminaitė. Bet negaliu jų išlupti, kol jis tūno Niujorke.

Rachelė, lyg parodijuodama humoristą, suplojo rankomis ir garsiai pareiškė:

— Pietūs! Mums reikia pavalgyti. Ko pageidausite?

— Gal picos? — paklausė manęs Džeke.

— Man vis tiek. Aš gi neturiu paauksintų dantų. — Ir pakišau jai Andrečio restorano lankstinuką. — Gali užsakyt?

— Verčiau tu tai padaryk, — pasiūlė Rachelė.

Aš rūsčiai pažiūrėjau į ją.

— Atleisk, — nejaukiai atsiprašė ji. — Bet taip jau yra.

— Kai aš užsakinėju, niekada neatveža salotų.

— Jeigu jau taip, tai...

Taigi aš paskambinau į Andrečio restoraną ir, kaip jau buvau nuspėjusi, salotų mums neatvežė.

— Aš juk sakiau, — tariau joms liūdnai triumfuodama. — Aš jus įspėjau.

Bet nė viena iš jų man nepasipriešino.

Kai tik baigėme valgyti, Rachelė įteikė man dvylikos colių storio šūsnį vokų:

— Tavo laiškai.

Paėmiau, padėjau į spintelę ir tvirtai užtrenkiau dureles. Kada nors perskaitysiu.

— A... ar nenorėtum jų atplėšti?

— Tik ne dabar.

Nejauki tyla.

— Aš ką tik parvažiavau namo, — aiškinau jai lyg gindamasi. — Leiskit atsipūsti.

Buvo keista regėti jas abi susimokiusias prieš mane. Nepasakytum, kad jos viena kitos nemėgo, tikrai ne, nes Rachelės moto buvo: „Neverta rizikuoti tuo, ko neišmanai1’, o Džekės — „Mes atėjom ne įkyrėti, o padėti.“

Jos niekada man nesiskųsdavo viena dėl kitos, bet jeigu kartais sumanytų, tai Rachelė pasakytų, kad Džeke per daug lėkšta, o ši pareikštų, kad Rachelei nepakenktų šiek tiek užriesti nosį.

Jų charakterių skirtumus geriausiai atspindėjo požiūris į Luką. Prispirta prie sienos Džeke pasakytų, kad Lukas susižavėjo Rachele, nes ši nemėgsta ilgai vakaroti ir todėl anksti eina gulti.

Sykį, deja, Rachelė pati prasitarė, kad vienintelė jos charakterio silpnybė yra seksas, o aš iš karto puoliau įsivaizduoti, kaip Lukas prisigalvoja visokiausių nepadorių dalykėlių. Bet tokiomis mintimis ilgai nesižavėsi, nes jos skirtos ne tau, o kitiems.

Po ilgokos tylos aš tariau:

— Nagi, Džeke, pasakok, kas pas tave naujo. Ar jau tikrai užbaigei su Bazu?

Bazas buvo Džekės eksvaikinas. Jis ištisus metus būdavo vasariškai įdegęs ir turėjo maišus pinigų bei pasitikėjimo savimi. Be to, jis dar buvo nenusakomai žiaurus — priversdavo Džekę ištisomis valandomis laukti jo baruose ar kavinėse, o paskui sakydavo, kad ji supainiojo laiką arba vietą.

Jis mėgdavo įrodinėti, kad raudona yra žalia, vien tik savo malonumui; kartą privertė Džekę mylėtis trise su prostitute; važinėjo su raudonu Poršė — apgailėtinai neskoninga, o serviso darbuotojus versdavo šveisti jo mašinos ratus su dantų šepetėliu.

Džeke dažnai sakydavo, kad jis tikras galvijas, ir kad jai jis jau nusibodo — ne, šįkart ji tikrai su juo užrišo. Bet ji vis tiek suteikdavo jam paskutinį šansą. Naujųjų metų išvakarėse galiausiai jis ją paliko ir Džeke vos neišėjo iš proto.

Džeke nespėjo man nieko atsakyti, nes prabilo Rachelė, tarsi aš nieko ir nebūčiau klaususi:

— Tavo atsakiklyje daug pranešimų. Pagalvojom, kad gal norėsi juos išklausyti, kol mes esam čia.

— O kodėl ne? Paleisk.

Buvo įrašytos trisdešimt septynios žinutės. Lyg iš po žemių išlindo visokiausių užjaučiančiųjų.

— Ana, Ana, Ana...

— Kas čia tokia?

— ... Tai Ember. Aš ką tik sužinojau...

— Ember Penrouz? Šimtas metų apie ją nieko negirdėjau. Ištrink!

— Ar tikrai nenori išgirsti, ką ji tau paliko? — paklausė Džeke, besidarbuojanti prie telefono atsakiklio.

— Nėra reikalo. Galėčiau sukurti visą romaną. Klausyk, aš nepamiršiu tų, kurie skambino, — tariau jai. — Būtinai atskambinsiu. Ištrink! Važiuojam toliau.

— Ana, — kažkieno tylus balsas. — Ką tik sužinojau ir negaliu pat...

— Taip, taip, taip. Ištrink!

Rachelė kažką burbtelėjo. Supratau tik vieną žodį „neigimas“.

— Bent jau užsirašytum vardus.

— Neturiu kuo rašyti.

— Imk. — Ji padavė man rašiklį ir bloknotą, stebuklingai atsiradusius jai po ranka, ir aš paklusniai užsirašiau visų man skambinusiųjų vardus bei pavardes, ir išlošiau tai, kad nereikėjo klausytis jų užuojautų.

Paskui Rachelė su Džeke privertė mane įsijungti kompiuterį ir pasitikrinti elektroninį paštą: buvo gauti aštuoniasdešimt trys laiškai. Permečiau akimis siuntėjų adresus; man rūpėjo gauti laišką tik iš vieno žmogaus, bet jo ten nebuvo.

— Paskaityk.

— Nėra reikalo. Prie jų prisėsiu vėliau. Žinot, mergaitės, atsiprašau, bet aš labai norėčiau eiti miegoti. Rytoj man į darbą.

— Ką?! — net pašoko Rachelė. — Gal su protu susipykai? Nė nesvajok! Tu nei fiziškai, nei emociškai dar nepajėgi grįžti į darbą. Tu tiesiog nepripažįsti to, kas tau įvyko, ir viską neigi. Tau reikia rimtos pagalbos. Labai rimtos!

Ji dar ilgai man porino, o aš paklusniai linkčiojau galvą.

— Apgailestauju, kad tau taip atrodo. — Mačiau ją taip elgiantis su žmonėmis, kurie ant jos pykdavo.

Po kiek laiko ji staiga liovėsi aiškinusi, pažvelgė pro įtartinai primerktus vokus ir tarė:

— Kur čia lenki?

— Rachele, — atsakiau jai, — ačiū tau už rūpestį, bet aš išsikapstysiu tik tada, kai pradėsiu vėl gyventi kaip normalus žmogus.

— Tik nesugalvok eiti į darbą.

— Privalau.

— Neik į darbą.

— Aš jau pranešiau, kad lauktų.

Toliau veidą iškreipė liūdna grimasa. Rachelė buvo gana stiprios valios, bet šiuo metu aš jai irgi nenusileidau. Pajutusi, kad ji pradeda mane valdyti, suskubau užbėgti už akių.

— Lukas pasiges tavęs ir pradės ieškoti.

Ėmiau raginti jas nešdintis lauk, ir, prisiekiu Dievu, net ėmiau baimintis, kad jos niekada nebeišeis. Prie durų Rachelė dar užsimanė išrėžti man kalbą. Atsikrenkštusi pradėjo:

— Ana, aš nežinau, koks pragaras verda tavo širdy, bet kai aš pati prisipažinau, kad esu narkomanė, atrodė, kad gyvenimas slysta iš po kojų. Man pavyko išsikapstyti tik tada, kai tvirtai nusprendžiau, kad daugiau niekada apie tai negalvosiu, kad negalvosiu apie ateinančią savaitę, o mąstysiu tik apie tai, kaip išgyventi šią dieną. Supaprastink viską iki smulkmenų ir tu pamatysi, kad daug ką gero galima padaryti kiekvieną dieną. Ir nepasiduok, nors mintis, kad taip gyventi teks visą likusį gyvenimą, varys tave į kapus.