Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Arba Majamis, — tarė tėtis ir, bumbtelėję klubais su mama, abu uždainavo: — Sveiki atvykę į Majamį!

— Atsisveikinkim, — šaltai pasiūlė Rachelė.

— Tikrai, jau reikia. — Jie truputį išraudo, paskui įkvėpė oro ir pratrūko lieti savo švelnumą ir rūpestį.

— Ana, tau viskas bus gerai, katyte.

— Nebijok, tu atsigausi.

— Tik nieko nereikia skubinti.

— Gali grįžti namo, kada tik panorėjus.

— Rachele, nepamiršk pasirūpinti ja.

Net Helena nesusilaikė:

— Gaila, kad išvažiuoji. Tik nepradėk per daug visko imti į galvą.

— Rašyk man, — paprašiau. — Atsiųsk savo scenarijaus tęsinį ir šmaikščių juokelių apie darbą.

— Gerai.

Bet keisčiausia buvo tai, kad, nežiūrint nuoširdžių palinkėjimų ir rankų spaudimo bei padrąsinimo, nė vienas iš jų nė žodeliu neužsiminė apie Aidaną.

15

Džeke, pareiškusi man, kad Aidaną bus sunku nulaikyti už pavadėlio, netrukus jam išpyškino:

— Egzą išlaikei. Tu mums patinki. Gali visada prisidėti prie mūsų.

— Oi, ačiū.

— Tiesą pasakius, rytoj vakare bus Nelo keistosios draugės gimtadienis. „Priestate“ Malberio gatvėje. Ateik.

— A, gerai. — Pažiūrėjo į mane. — Ar gerai?

— Gerai.

Meilės išbandymai tarp Džekės ir Aidano tęsėsi ir rytojaus vakarą, kai sausakimšame bare Džeke pastebėjo prie sienos rymantį vieną tokį Adonį.

— Žiūrėk, tas vaikinas įspūdingas. Ir vienut vienutėlis. Ar neatrodo, kad jis kažko laukia?

— Nueik ir paklausk, — pasiūlė Aidanas.

— Kaip aš galiu eiti ir klausti?

— Tai gal man nueiti?

Jai net akys ant kaktos išsprogo. Ir tvirtai jį apkabino.

— Tu tikrai nueitum?

— Žinoma.

Mes žiūrėjom, kaip jis brovėsi pečiais prie Adonio, kažką jam pasakė, šis kažką atsakė jam, o tada grįžtelėjo galvą atgal ir pažvelgė į nedidelę mūsų grupelę. Dar keli sakiniai ir Aidanas patraukė mūsų link, o jam iš paskos — Adonis.

— Jėzau šventas, — sušnypštė Džeke. — Jis eina čia.

Apmaudu, bet tas Adonis, pasirodo, buvo vardu Bertas, o pažiūrėjus iš arčiau, turėjo visiškai neišraiškingą veidelį ir nerodė jokio dėmesio Džekei. Bet, kaip nusprendė Džeke, masalas čia buvo pats Aidanas.

Neblogi reikaliukai. Visi puikiai sutaria. Tačiau kadangi Aidanas jau antrą kartą susitinka su mano draugais, aš buvau priversta susitikti su Leonu ir Deina. Tik aš visai nenorėjau, kad jie imtų mane vertinti ir užsinorėtų bendrauti. Vis dėlto, skirtingai nei praėjusį kartą, jie nesielgė su manim kaip su iš kartono iškirpta popierine lėle ir visiškai netikėtai (beje, netikėtai tik man) mums buvo ganėtinai smagu.

Paskui, dar po kelių dienų, Tikrieji Vyrukai surengė Helovyno vakarėlį, kur jie (Tikrieji Vyrukai) apsivilko kaip tikri vyrai. Aš stovėjau ir lūkuriavau spėliodama, ar pasirodys Aidanas, kai staiga man prieš nosį išdygo žmogysta su balta paklode ant galvos ir suriko:

— Ūūūūūū!

— Ir tau ūūūūūū, — atsakiau jam.

Tada jis nusitraukė nuo galvos paklodę ir sušuko:

— Labas, Ana. Čia aš!

Tai buvo Aidanas. Mes abu ėmėm klykti iš džiaugsmo ir nuostabos. (Na, ne tiek jau ir nustebom išvydę vienas kitą, bet vis tiek.) Aš puoliau prie jo, jis čiupo mane į glėbį, apkabino rankomis per nugarą, mūsų kojos susipynė, ir aš net krūptelėjau nuo staiga apėmusios aistros. Jis irgi pajuto tą patį, nes žvilgsnis pasikeitė, veidas akimirksniu surimtėjo. Mes nenusakomai ilgai žiūrėjom vienas į kitą, bet paskui keistoji Nelo draugė bakstelėjo šakute Aidanui į užpakalį, ir mūsų žavioji akimirka baigėsi.

Tuo metu aš jau buvau susitikusi su Aidanu kokius septynis ar aštuonis kartus ir jis nė sykio prie manęs nebandė kabinėtis. Per kiekvieną pasimatymą mes pasibučiuodavom tik po vieną kartą, bet pamažu greiti ir trumpi bučiniai darėsi vis ilgesni, lėtesni ir švelnesni, tačiau visą laiką užtekdavo vieno gero bučinio.

Ar man norėdavosi daugiau? Taip. Ar man nekildavo klausimas, kaip jam taip pavyksta susitvardyti? Kildavo. Bet aš santūriai valdžiausi ir kažkas vis sulaikydavo mane nuo neapgalvoto atviravimo prieš Džekę kiekvieną kartą, kai grįždavau namo po ramaus ir nepriekabaus pasimatymo ir skausmingai su ašaromis akyse klausdavau savęs — kas jam yra? kuo aš jam neįtinku? gal jis gėjus? krikščionis? o gal iš tų besmegenių, kurie laukia vienintelės ir tikrosios meilės?

Kitą dieną po Helovyno vakarėlio Aidanas paskambino ir tarė:

— Vakar buvo linksma.

— Džiugu, kad tau patiko. Klausyk, šeštadienį vakare vyks gitaristų konkursas. Šeikas dėl jo eina iš proto. Mes irgi ten eisim pasismagint. Norėtum kartu?

Pauzė.

— Ana, ar galėtume... pasikalbėti?

O, varge.

— Suprask mane teisingai. Aš myliu ir Džekę, ir Rachelę, ir Luką, ir Šeiką, ir Leoną su Deina, ir Nelą bei jo keistąją draugę. Bet aš labai norėčiau susitikti tik su tavim. Tik mudu vieni.

— Kada?

— Kaip galima greičiau. Gal šįvakar?

Man po krūtine sukirbėjo kažkoks keistai malonus jausmas. Jis dar labiau sustiprėjo, kai Aidanas tarė:

— Vakarų Aštuoniasdešimt penktojoj yra puikus itališkas restoranėlis.

Vakarų Aštuoniasdešimt penktojoj buvo ne tik puikus itališkas restoranėlis. Vakarų Aštuoniasdešimt penktojoj gyveno Aidanas.

— Aštuntą valandą? — pasiūlė jis.

— Gerai.

Vakarienę mes sudorojom superiniu greičiu. Po pusantros valandos nuo atvykimo mes jau gėrėm kavą ir varėm lauk iš restorano. Kaip taip galėjo atsitikti?

Ogi taip, kad mūsų mintys sukosi visai ne apie valgį. Aš nepaprastai jaudinausi — nors visiškai nereikėjo. Kai atvykom gyventi į Niujorką, mudvi su Džeke nutarėm palankyti vaikinų viliojimo kursus.

— Šitam mieste mes turim išlįsti iš pogrindžio, — kalbėjo tada Džeke. — Niujorkietės turi velniškai daug patirties. Jeigu mudvi neišmoksim šokti aplink stulpą, tai niekada neprisiviliosim vaikinų.

Aš tai priėmiau kaip nuoširdų juoką. Aš jaučiau, kad jeigu vyras atsisako miegoti su manim dėl to, kad aš nesutinku būti jo asmenine šokėja, tai tegu sau drožia į visas keturias puses. Tačiau kursai pasirodė besą daug įdomesni, nei tikėjausi, ir aš išmokau keletą sumanių triukų, kaip tinkamai nusirenginėti. (Kai nusisegi liemenėlę, reikia ją pasukti už petnešėlės virš galvos, tarsi norėtum užmesti lasą ant pasprukusio laukinio žirgo, o kai nusimauni kelnaites, turi būtinai paliesti rankomis kojų pirštus ir pavizginti meilužiui prieš nosį užpakaliuką.)

Taigi teoriškai aš galėčiau pademonstruoti vieną kitą erotinį triuką. Tačiau vis dėlto, kai Aidanas, sukdamas ant piršto mano plaukų sruogą, tarė:

— Važiuojam pas mane. Pažiūrėsim, kas laimės Auksarankio šou, o tada jau galėsi leistis į savo ilgąją kelionę atgal į miesto centrą. — Man ant nugaros piestu atsistojo visi gyvaplaukiai ir aš pamaniau, kad tuoj nualpsiu.

Kai jis atrakino savo buto duris, aš stabtelėjau hole ir pasiklausiau.

— O kur šįvakar Martis?

— Nebus.

— Nebus? Kaip nebus?

Ilgoka dvejonė.

— Ilgai nebus.

— Hmmm. — Stumtelėjusi duris įžengiau į miegamąjį. Nužvelgiau akimis tvarkingą, šiugždančią patalynę, visur išstatinėtas žvakes ir pajutau gaivų pievų kvapą. — Čia tavo?

— A, taip. — Jis atsekė paskui mane į kambarį.

— Ir čia visada taip tvarkinga?

Pauzė.

— Ne.

Aš dėbtelėjau į jį ir mes abu neramiai susijuokėm. Paskui jo veido išraiška gerokai surimtėjo ir įsitempė, o man užgniaužė kvapą. Vaikštinėjau po kambarį, apžiūrinėjau daiktus ir vėl dėliojau juos atgal į vietą. Žvakės ant jo naktinio staliuko buvo iš Candy Grrrl firmos.