Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Net aš prie jų prisidėjau:

— Aš visą laiką maniau, kad santuoka — tai kai pasipuoši gražia suknele ir atsiduri visų dėmesio centre.

— O mes ir nekalbam apie politinę lyčių nelygybę, — vienu balsu atkartojom visos drauge (net ir Rachelė).

Mes juokėmės iš visos širdies, ir nors jaučiau, kad bet kurią akimirką galiu imti nenumaldomai raudoti, vis tiek kvatojau kartu su jomis.

Kai liovėmės šaipiusios iš Klaros, Rachelė tarė:

— Apie ką dabar paplepėsim?

Staiga mama nei iš šio nei iš to tarė:

— Pastaruoju metu sapnuoju kažkokius keistus sapnus.

— Apie ką?

— Kad esu jauna ir baisiai susižavėjusi kung-fu. Kad moku keletą triukų, iš kurių vienas toks: sukiesi ratu kaip vilkiukas ir kapoji su koja priešininkams galvas. Visai dvidešimčiai.

— Tau gerai. — Smagu turėti mamą, kuri sapnuoja šiuolaikinius sapnus.

— Pagalvojau, gal man pradėti lankyti Tai Bo ar dar ką nors. Gal galėtume eiti į užsiėmimus kartu su Helena.

— O ką tu būni sapne apsivilkusi? — paklausė Rachelė. — Specialią kung-fu aprangą ir visa kita?

— Ne! — nusistebėjo mama. — Aš būnu su paprasčiausiu sijonu ir megztiniu.

— Aaaa, — tarsi koks išminčius iškėlė pirštą Rachelė. — Dabar viskas aišku. Tu įsivaizduoji, kad esi šeimos globėja, o mums reikalinga tavo apsauga.

— Ne, man tiesiog patinka, kai nuo vieno spyrio lekia vyrų galvos.

— Aišku viena, kad tave be perstojo kamuoja stresas. Viskas kuo puikiausiai suprantama, kai Anai atsitiko tokie dalykai.

— Ana čia niekuo dėta! Aš paprasčiausiai noriu būti superherojė, kaip Čarlio angelas, kaip Lara Kroft, ir mokėti apsiginti. — Mama vos neverkė.

Rachelė labai meiliai nusišypsojo — su tokiu meilumu, nuo kurio žmonės gali užversti kojas — ir užlipo laiptais į viršų pamiegoti. Mama, Helena ir aš tylėdamos susirangėme ant mano lovos.

— Žinot ką? — nutraukė tylą mama. — Kartais man labai norėtųsi, kad ji grįžtų prie narkotikų.

13

Per savo vienos taurelės pasimatymą su Aidanu mudu nuėjome į Lanos kavinę, tylų, ramų pasiturinčiųjų bariuką su paslėptu apšvietimu ir prislopintais moderniais spalvų tonais.

— Ar čia bus gerai? — paklausė Aidanas, kai mes atsisėdom. — Ne per klaiku?

— Kol kas ne, — atsakiau. — Nebent čia vienas iš tų barų, kur kas vakarą lygiai devintą barmenai pradeda šokti trepsiuką.

— Jėzau šventas. — Jis susiėmė rankomis už galvos. — Net nepagalvojau, kad reikia tuo pasidomėti.

Priimdama iš mūsų užsakymą, padavėja paklausė:

— Gal vėliau dar ką užsisakysite?

— Ne, — suskubau aš. — Man gali prireikti skubiai išlėkti...

— Jeigu pamatysiu, kad esi puskvailis, — pridūriau, kai ji pasišalino.

— Aš tikrai toks nebūsiu. Prisiekiu.

Aš ir nemaniau, kad jis bus nors kiek keistas. Jis smarkiai skyrėsi nuo greito pasimatymo vaikinų. Bet niekada nereikia per daug viskuo pasitikėti.

— Mūsų randai panašūs, — tarė jis.

— Hmm?

— Sakau, randai. Ant dešiniojo antakio. Abu turim po vieną. Argi tai ne... ypatinga?

Jis maloniai šypsojosi. Supratau, kad nereikia į tai žiūrėti per daug rimtai.

— Kaip tu gavai savąjį? — paklausė manęs.

— Išdykaudama ant laiptų su savo mamos aukštakulniais.

— Kiek buvo metų? Šešeri? Aštuoneri?

— Dvidešimt septyneri. Ne. Penkeri su puse. Norėjau suvaidinti holivudišką miuziklą, bet nusiridenau nuo laiptų ir apačioje atsitrenkiau kakta į konvekcinio šildytuvo kampą.

— Konvekcinio šildytuvo?

— Toks airiškas daiktas. Metalinis griozdas. Prireikė trijų siūlių. O iš kur tu gavai savąjį?

— Tą pačią dieną, kai gimiau. Nelaimingas atsitikimas su akušere ir medicininėmis žirklėmis. Man irgi padarė tris siūles. O dabar papasakok, kuo užsiimi, kai nedirbi iliuzionisto padėjėja.

— Nori sužinoti, kas esu iš tikrųjų?

— Jeigu tu nieko prieš. O būtų dar geriau, jeigu kalbėtum kiek galima greičiau. Nes dar sugalvosi išlėkti.

Taigi aš papasakojau jam viską apie savo gyvenimą. Apie Džekę, Rachelę, Luką, Tikruosius Vyrukus, Šeiko grojimo gitara meistriškumą, savo kaimyną iš viršaus Nelą ir keistąją Nelo draugę. Papasakojau apie darbą, apie meilę savo produktams ir kaip Loryna pavogė iš manęs apelsinų ir arnikos naktinio kremo pristatymo idėją ir prakišo ją kaip savo.

— Man jau dabar ji atgrasi, — tarė jis. — Ar vynas geras?

— Puikus.

— Kad tu kažko jį per lėtai geri.

— Ne ką lėčiau už tave ir tavo alų.

Padavėja net tris kartus mūsų klausė „Ar nieko nenorėsit pakartoti?“ ir visus tris kartus buvo piktai nuvyta šalin.

Kai aš pogreičiai baigiau pasakoti Aidanui apie savo gyvenimą, jis man papasakojo apie savąjį. Kaip augo ir mokėsi Bostone, kaip kaimynystėje gyveno su Leonu ir kaip buvo neįprasta jų aplinkoje regėti žyduką, draugaujantį su airių kilmės amerikiečiu. Dar jis man papasakojo apie savo jaunesnį brolį Keviną ir kaip jie vaikystėje konkuravo tarpusavy.

— Tarp mūsų tik dvejų metų skirtumas, o pešdavomės kaip padūkę.

Jis papasakojo apie savo darbą, apie kambario draugą Martį, apie jo begalinę meilę Bostono Red Sox’ams. Vienu metu jam bepasakojant aš ir pabaigiau savo taurę vyno.

— Palauk, tuoj baigsiu alų, — paprašė jis ir su didžiausia kantrybe kelis paskutinius gurkšnius gėrė bemaž visą valandą. Galiausiai vis tiek teko išgerti iki dugno ir jis graudžiai pažvelgė į savo tuščią bokalą. — Taigi, čia buvo ta vienintelė taurelė, kurią pasižadėjau išgerti. Kaip ten reikalai tavo bute su santechnika?

Minutėlę pagalvojau ir atsakiau:

— Puikiai.

— Na ir kaip? — paklausė Džeke, kai parėjau. — Avigalvis?

— Ne. Normalus.

— Su virpuliuku?

Pagalvojusi atsakiau:

— Taip. — Aš iš tiesų jaučiau virpuliuką.

— Glamonėjotės ir bučiavotės?

— Iš dalies.

— Su liežuviais?

— Ne. — Jis pabučiavo mane į lūpas. Trumpas ir greitas karščio ir jėgos pliūpsnis, ir jis dingo, palikęs mane geisti dar daugiau.

— Patiko?

— Taip.

— A, tikrai? — Staiga ji susidomėjo. — Tokiu atveju, man reikėtų jį pamatyti.

Sukandau dantis ir atrėmiau jos žvilgsnį.

— Jis ne Plunksnelių Glostytojas .

— Šitą jau aš pati nuspręsiu.

Džekės sukurtas Plunksnelių Glostytojų testas yra pasibaisėtinai žiaurus išbandymas, kurį ji primeta visiems vyrams. Tai prasidėjo nuo vieno vaikino, su kuriuo jai teko miegoti prieš daugelį metų. Jis visą naktį labai švelniai, tarsi su plunksnele glostė rankomis jos kūną, braukė per nugarą, šlaunis, pilvą, o kai atėjo laikas mylėtis, tyliai paklausė, ar ji tikrai to nori. Normalioms moterims tai būtų labai patikę: jis buvo švelnus, atidus ir pagarbus. Bet Džekei tai buvo didžiausias gyvenimo smūgis. Jai būtų labiau patikę, jeigu jis būtų užsivertęs ją ant kieto stalo, nuplėšęs drabužius ir paėmęs ją be jokio išsamaus žodinio sutikimo.

— Jis vis glostė mane ir glostė, — vėliau pasakojo ji, net susigūždama iš pasibjaurėjimo. — Kuteno kūną kaip su plunksna, lyg būtų prisiskaitęs knygų, kaip suteikti moterims to, ko jos nori. Prakeiktas Plunksnelių Glostytojas . Norėjau nusilupti sau odą.

Taip atsirado šita frazė. Ji reiškia vyro subobėjimą ir iš karto nukerta bet kokį seksualinį potraukį. Į šitą kategoriją verčiau jau nepakliūti. Geriau jau, Džekės nuomone, būti nusmurgusiu žmonos mušeika, negu Plunksnelių Glostytoju .