Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Mmmm, — susimąsčiusi sumurmėjau aš, tarsi būčiau svarsčiusi jos mintį, bet iš tiesų to nedariau. — Kalbėjimas apie tai, kas įvyko, vis tiek nieko nepakeis.

— Žinai, verčiau pasakykime tėčiui, kaip pasisuko reikalai. Jis gali apsižliumbti, bet tu nekreipk į tai dėmesio.

Vargšelis mano tėtis. Namuose, pilnuose vien stipriavalių moterų, jo nuomonės niekas nepaisė. Mes jį radom žiūrintį golfą per televiziją.

— Turim tau naujienų. Ana ketina trumpam grįžti į Niujorką, — pranešė mama.

Jis pakėlė akis nustebęs ir liūdnas:

— Kodėl?

— Užbaigti senų reikalų.

— Ką tai reiškia?

— Iš kur man žinoti, — prisipažino mama. — Tačiau akivaizdu, kad šito nepadariusi toliau normaliai gyventi negalės.

— Ar ne per anksti leistis į tokią kelionę? O kaip sulaužyta ranka? Ir suknežintas kelis?

— Viskas jau gyja. O kuo anksčiau sutvarkys tuos savo suknistus reikalus, tuo greičiau grįš pas mus, — atsakė mama.

Tada dar reikėjo pasakyti Helenai. Ji baisiai nusiminė.

— Nesąmonė! — pareiškė ji. — Nevažiuok.

— Privalau.

— O aš maniau, kad mudvi galėsime drauge imtis verslo. Tapsime privačiomis detektyvėmis. Tik pagalvok, kaip būtų linksma.

Nepamiršiu, kaip jai būdavo linksma, kai ji kiurksodavo susirangiusi šiltoje, sausoje ir jaukioje lovoje, o aš gaišuodavau už ją šlapiuose gyvatvorių krūmuose.

— Aš tau kur kas būsiu naudingesnė kaip grožio konsultantė, — atrėžiau jai ir ji, rodos, mano žodžiais patikėjo.

Taigi buvo iškviesta Rachelė pargabenti manęs į Niujorką.

Laukdama, kol Aidanas Medoksas susiras mano telefono numerį ir paskambins, toliau grūmiausi su gyvenimu. Iki ausų buvau pasinėrusi į greituosius pasimatymus.

Tačiau, pasirodo, Haris, tas įdomusis architektas, peržengė leistinas įdomumo ribas pasiūlęs per pirmąjį mūsų pasimatymą nueiti ir drauge pasidaryti pedikiūrą. Bemaž visi vienu balsu klykė, kad tai nuostabu, originalu ir kad jis tikrai nori mane pradžiuginti. Bet mane apėmė bloga nuojauta. O Džeke, kuri niekada negaišdavo laiko tokioms nesąmonėms su Plunksnelių Glostytojais , pasiuto kaip furija.

Ji pagąsdino, kad užlėks į grožio saloną ir ims mane gėdinti. Laimei, tą vakarą jai teko dirbti, o kai atėjo sutartas laikas ir aš sėdėjau greta Hario — abu kaip karalius su karaliene ant aukštų, minkštų, į sostus panašių kėdžių su iki kelių šiltam muilinam vandeny įmerktom kojom, jaučiausi netgi laiminga. Dvi moterys sulinkusios darbavosi prie mūsų kojų. Aš galėjau matyti tik jų pakaušius, o taip nuolankiai ir nusižeminusiai joms tylint neįstengiau palaikyti jokio pokalbio. Haris, atvirkščiai, jautėsi visiškai patogiai ir bėrė klausimus apie mano darbą bei pasakojo apie savo užsiėmimus. Paskui jis paėmė koktelių plakiklį ir dvi taures, įpylė man gėrimo ir pakėlė savo taurę. Dieve šventas, sakys tostą!

— Už Metsų pergalę! — užbėgau jam už akių.

— Už pirštelių čiulpimą! — tarė jis.

Oi, ne. Dieve, pasigailėk, tik jau ne tai.

Vadinasi, jis dievina kojas. Man tai kas. Aš nieko prieš. Juk ne man žmogų teisti. Tik prašau į tai nevelti manęs.

O jis nieko panašaus ir neplanavo. Kai tik pabaigėm ir susimokėjom, jis visai maloniai man tarė:

— Mes nesusidaužėme. Sėkmės tau gyvenime. — Ir linksmai nužirgliojo ant savo šviežiai iščiustytų kojyčių.

Persiutusi, bet nepalūžusi, aš ėmiau ruoštis kito vakaro pasimatymui su Gregu, kepėju iš Kvynso. Nors jau buvo spalis ir toli gražu nebešilta, jis pasiūlė iškylą su valgiais parke. Turėjau pripažinti, kad Niujorko vaikinai labai aukštai kelia pasimatymų žaidimų kartelę.

Mes sutarėme susitikti iš karto po darbo, mat Gregui reikia labai anksti gultis, nes tenka keltis vidurnaktį ir eiti kepti duonos. Be to, po pusės aštuonių jau būtų tamsu ir mes neįžiūrėtume vienas kito, o juo labiau to, ką valgom. Žingsniuodama parko link bandžiau sau įteigti, kad dar turiu vilties. Na ir kas, kad tai truputėlį neįprasta? Kur dingo mano romantikos jausmas?

Parke pamačiau Gregą, belaukiantį su kilimėliu vienoje rankoje ir pintu vytelių krepšiu kitoje, o ant galvos — mane net siaubas suėmė — kažkokia kvaila panamos skrybėlė.

Baisu prisipažinti, bet jis buvo daug apkūnesnis, negu prisiminiau po pirmojo greito pasimatymo. Tą vakarą mudu sėdėjom atskirti staliuko ir aš mačiau tik jo veidą ir krūtinę, rieboką, bet ne taip pastebimai nutukusią. O visu ūgiu jis buvo... jis buvo panašus... į deimanto akį. Pečiai normalaus pločio, bet ties juosmeniu išplatėjęs buvo nerealiai. Pilvas — milžiniškas, o užpakalis — nors man nepatinka, kad turiu taip sakyti, nes nekenčiu, kai vyrai taip kalba apie moteris, — tiesiog neaprėpiamas. Į tokį užpakalį galima atmušinėti rankinio kamuolį. Keisčiausia tai, kad jo kojos buvo visai neblogos ir užsibaigė dviem dailiom kulkšnim.

Jis patiesė ant žolės kilimėlį, paplekšnojo ranka per krepšį ir tarė:

— Ana, kviečiu tave į pojūčių fiestą.

Aš jau dabar išsigandau.

Priklaupęs ant kilimėlio, Gregas atidarė krepšį, išėmė kepalėlį duonos ir vėl skubiai užvožė dangtį, bet aš vis tiek spėjau pamatyti, kad jis pilnas įvairiausių duonos gaminių.

— Iš mano raugo, — tarė jis. — Pats sukūriau jo receptą.

Labai jau rafinuotai atlaužęs gabalėlį, jis palinko prie manęs. Aš numačiau, kuo viskas baigsis: jis ketino suvilioti mane savo duona — paragavusi jo kūrybos vaisių, apsvaigsiu iš laimės ir įsimylėsiu. Supratau, kad turiu reikalą su žmogumi, kuris per daug prisižiūrėjo „Šokolado“.

— Užsimerk ir išsižiok. — O, varge mielas, jis ruošiasi mane maitinti! Dieve mano, kaip nepakeliama, visai kaip per „Devynias su puse savaitės“.

Bet jis man neleido tos duonos kramtyti. Pavedžiojęs plutele man po burną tarė:

— Pajusk liežuviu plutelės šiurkštumą. — Jis dar pavedžiojo po mano burną, ir aš linktelėjau. Taip, aš iš tiesų jaučiau, kokia ji šiurkšti. — Neskubėk, — paragino jis. — Mėgaukis jos skoniu.

Dievulėliau, juk čia vieša vieta. Tikiuosi, niekas į mus nežiūri. Atmerkiau akis ir skubiai vėl užsimerkiau: moteris su šuneliu net leipo iš juoko. Atsirėmusi rankomis į kelius net duso kvatodama.

Pajutęs, kad nuo šiurkščios plutelės mano liežuvis suaižėjo išilgais dryžiais, Gregas pagaliau sušuko:

— O dabar paragauk! Pajausk tešlos sūrumą, mielių aštrumą. Ar jauti? — Aš linktelėjau. Taip, taip. Sūru, aštru. Kad tik jis greičiau suktųsi.

— Ar dar ką nors jauti? — paklausė Gregas.

Negalėčiau pasakyti, kad jaučiau dar kažką.

— Saldumą? — pasufleravo jis. Aš paklusniai linktelėjau. Taip, saldumą. Greičiau baigiam tas nesąmones.

— Citrusinį saldumą? — tęsė jis.

— Taip, — burbtelėjau aš. — Citrinos?

— Žaliosios citrinos. — Atrodo, jis nusivylė. — Bet vis tiek labai arti tiesos.

Toliau buvo sendintas čederis ir raudonųjų svogūnų fokacija, kuriuos aš turėjau uostyti po gerą pusvalandį, o tik paskui buvo leista suvalgyti. Po jų atėjo eilė prancūziškai kiaušinių trynių bandelei — greičiausiai, sviestinei — ir man teko pagirti jos akytumą, kuris jai teikė gardų lengvumą ir minkštumą.

O svarbiausias, pagrindinis dalykas buvo šokoladinis pyragas, kurį jo liepiama aš turėjau sutrupinti tarp pirštų. Nuo jo visas mano sijonas pasidengė šokolado gabalėliais, kurie, nepaisant vakaro vėsos, vis tiek kažkaip ištirpo.

Taigi ištisas devyniasdešimt ilgų ir šaltų minučių Gregas vertė mane laižyti, uostyti, žiūrėti ir net glostyti duoną. Neliepė daryti tik vieno dalyko — klausytis duonos.