Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Valgyti daugiau jis nieko neturėjo — nei šviežių daržovių salotų su majonezu, nei vištos šlaunelių, nei kalakutienos.

— Mes gyvename karbofobijos laikais, — vėliau pasakė Džeke. — Ar jis ką nors išmano apie tai?

Persiutusi, bet jau ir gerokai palūžusi, buvau visai be nuotaikos, kai kitą dieną man į darbą paskambino dailusis barmenas ir išpyškino:

— Mūsų pasimatymui turiu puikią idėją.

Klausiausi jo tylėdama.

— Aš dalyvauju projekte, kuris numato statyti namus Pensilvanijos neturtėliams. Jų valdžia tiekia statybines medžiagas, o mes — darbo jėgą. — Pauzė, per kurią turėčiau jį pagirti. Bet nepagyriau. Todėl truputį sutrikęs jis kalbėjo toliau: — Važiuoju tenai šį savaitgalį. Būtų šaunu, jeigu ir tu prisidėtum. Artimiau susipažintume... ir, na, supranti... padarytume gerą darbą savo artimui.

Altruizmas — naujausias mados klyksmas. Tokius projektus užuodžiu iš tolo. Paprastai grupelė jaunų pramuštgalvių niujorkiečių vaikinų užgriūva kokią nedidelę kaimo bendruomenę Pensilvanijoje ir siūlosi pastatyti tiems vargšams namą. Miestiečiai niekieno nevaržomi džiaugiasi gyvenimu, mosuoja galingais darbo įrankiais, per naktis lėbauja, maukia alų prie laužo, o paskui vėl grįžta į Niujorką, į savo išpuoselėtus namučius, palikę vargšus kaimiečius su apšiurusiu, varvančiu stogu namu, kur baldai stovi įžambiai, ir jeigu kuris nors turi ratukus, tai rieda per kambarį tol, kol atsitrenkia į sieną.

„Reikia padėti savo artimui“ — tokia tų miestelėnų mantra. Bet iš tiesų turima omeny štai kas: „Panos, pažiūrėkite, koks aš humaniškas.“ Liūdniausia tai, kad dauguma moterų susivilioja tokia klasta ir griūva su jais į lovą, vos jie mosteli piršteliu.

Mane užliejo nuovargio banga.

— Ačiū už kvietimą, — tariau jam, — bet aš turbūt atsisakysiu. Malonu buvo pabendrauti, Nešai.

— Našai...

— Atsiprašau, Našai. Nesakyčiau, kad toks darbas man prie širdies.

— Nieko tokio. Panų ir be tavęs turiu iki kaklo.

— Neabejoju. Sėkmės tau.

Trenkiau ragelį ir pasisukau į Tynę.

— Žinai ką? Man nuo tų Niujorko vyrų jau vidurius suka. Visi kažkokie nupirdę lunatikai! Nesistebiu, kad jiems tenka lakstyt po greitus pasimatymus net ir tokiam mieste, kur moterys lipa sienom, kad tik pakviestų jas kas į pasimatymą. Ar girdėjai, kad vyras, pakvietęs merginą į pasimatymą, siūlytų važiuoti statyti namo? Kažkokio suknisto namo!

Sučirškęs telefonas nutraukė mano aistringą tiradą. Skubiai įkvėpiau oro ir išpyliau:

— Candy Grrrl reklamos skyrius. Ana Volš klauso.

— Ei, Ana Volš! Čia Aidanas Medoksas.

— Taip, kurgi.

— Kuo nusikaltau?

— Nori pakviesti mane į pasimatymą?

— Taip.

— Netinkamas metas. Ką tik prakeikiau visus Niujorko vyrus.

— Et, nieko baisaus. Aš iš Bostono. Tai kas tau daros?

— Savaitė buvo klaiki, pilna klaikiausių pasimatymų. Bijau, kad dar vieno pasimatymo nebeatlaikysiu.

— Paprasto pasimatymo ar klaikaus?

Pamąsčiau ir atsakiau:

— Klaikaus pasimatymo.

— Tada gerai. Gal nueinam kur išlenkti po taurelę? Ar tai tau nepasirodys klaiku?

— Nelygu, kur eisim. Kur pasiūlysi išgerti? Grožio salone? Šaltam parke? Mėnulyje?

— Man labiau prie širdies koks nors baras.

— Gerai. Po vieną taurelę.

— O jeigu baigiant gerti taurelę tau mūsų pasimatymas nepatiks, galėsi atsistoti ir pasakyti, kad turi išeiti, nes tavo bute prakiuro vamzdis ir tu iškvietei santechniką jo sutaisyti. Na, tai kaip? Sutinki?

— Sutinku. Tik po vieną taurelę. O kokia bus tavo pasišalinimo priežastis? — paklausiau jo.

— Man jos nereikia.

— Galėsi pasakyti, kad turi grįžti į kontorą užbaigti ruošti medžiagos rytdienos susitikimui.

— Kokia tu apdairi, — pagyrė jis. — Bet man to tikrai neprireiks.

11

Mama su vargu prasibrovė iki mano lovos.

— Ką tik kalbėjau su Rachele. Ji atvažiuos šeštadienį ryte. — Dvi dienos laukti. — Judvi abi į Niujorką galėsit išskristi pirmadienį. Jeigu, žinoma, tu tikrai šito nori.

— Noriu. Ar Luką atsiveš?

— Ne. Ir ačiū Dievui, kad neatsiveš, — nuoširdžiai pridūrė mama ir atsigulė šalia manęs.

— Maniau, kad tau jis patinka.

— Aišku, patinka. Juo labiau dabar, kai sutiko imti ją į žmonas.

— O aš sakyčiau, kad čia veikiau ji sutiko už jo tekėti.

Rachelė gyveno su Luku jau taip seniai, kad net mama nustojo puoselėti viltį, jog Rachelė kada nors „liausis tyčiojusis iš jų šeimos14. Paskui, vos prieš porą mėnesių, didžiai visų nuostabai jie pranešė apie savo sužieduotuves. Iš pradžių nuo tokios naujienos mama puolė į neviltį, nes padarė išvadą, kad vienintelė priežastis, dėl ko jie sumanė tuoktis po tiekos metų, yra ta, kad Rachelė turbūt laukiasi vaiko. Bet Rachelė nesilaukė; jie nusprendė susituokti todėl, kad paprasčiausiai to norėjo. Aš labai džiaugiuosi, kad jie apie savo ketinimus pareiškė viešai, nes jeigu būtų uždelsę dar kelias dienas iš pagarbos man ir mano padėčiai, tai jau niekada nebūtų to padarę. Taigi diena jau nustatyta, viešbutis užsakytas. Jo savininkas — buvęs Rachelės „gydymosi laikų“ draugas, nusprendęs padaryti jiems gerą darbą (tai išgirdusi, mama pasibaisėjo: „Narkomanas?! Bus kaip Čelsio viešbutyje!“). Jeigu Rachelė su Luku būtų paklusę jos valiai, mane tai būtų pribaigę.

— Jeigu tau Lukas patinka, tai kas tada negerai?

— Tiesiog pagalvojau...

— Ką?

— Tiesiog pagalvojau, ar jis mūvi apatines kelnaites?

— Jėzau šventas, — sudejavau.

— Matai, kai aš atsistoju arti prie jo, pajuntu... pajuntu, lyg norėčiau jam įkąsti.

Ji spoksojo į lubas užvertusi galvą ir paskendusi mintyse apie Luką. Tuo tarpu tėtis kyštelėjo galvą pro durų plyšį ir sušuko jai:

— Telefonas!

Mama krūptelėjo, paskui pakilo nuo lovos, o kai grįžo, akivaizdžiai pamačiau, kad yra sutrikusi.

— Skambino Klara.

— Kaip ji?

— Ogi atvažiuoja šeštadienį po pietų tiesiai iš Londono, štai kaip.

— Tai kas čia blogo?

— Ji atlekia čia, nes nori asmeniškai pasimatyti su Rachele ir atkalbėti ją nuo vedybų su Luku.

— Ak. — Lygiai taip pat ji prašė ir manęs, kad netekėčiau už Aidano.

Gal ji išties pasirodė įžūli taip elgdamasi, bet kad ir kaip ten būtų, aš ir pati buvau apnikta savotiškų abejonių. Žinojau, kad rizikuoju su Aidanu, bet kad ir kaip keista, ne dėl to, kas atsitiko mano gyvenime.

Gal man reikėjo paklausyti Klaros? Pastarosiomis savaitėmis daug apie tai mąsčiau sėdėdama sode ir žiūrėdama į gėles bei laistydama sūriomis ašaromis savo žaizdas. Dieve, tik pažiūrėkit, kas iš manęs liko, žiūrėkit, kaip aš atrodau.

Aš vis klausinėjau save, ar nebūtų buvę geriau mylėti ir netekti. Koks kvailas, beprasmiškas klausimas, tarsi aš būčiau turėjusi iš ko rinktis.

— Aš tai jau neleisiu, kad Klara suknistų man tas vestuves, — sumurmėjo mama.

— Čia ne ji kalta. — Kai jos pačios santuoka nuėjo šuniui ant uodegos, Klara ėmė žiūrėti į santuokas kaip į „krūvą didžiausių nesąmonių“. Ji sakydavo, kad moterys tampa vergėmis, o „tekėjimas už vyro“ reiškia ne ką daugiau, kaip tapimą kilnojamuoju turtu, kuris perduodamas iš vieno vyro nuosavybės kitam.

— Aš noriu, kad šitos jungtuvės įvyktų, — kalbėjo mama.

— Turėsi nusipirkti dar vieną kvailą skrybėlę.

— Aš dabar mažiausiai suku galvą dėl kažkokios kvailos naujos skrybėlės.