Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Labas, — tarė ji.

— Labas, — atsakiau jai.

Leonas susirūpinusiu balsu manęs paklausė:

— Nevykęs vakarėlis, ar ne?

— Aha...

— Tu čia tarp savų. Gali drąsiai rėžt tiesą, — patarė Aidanas.

— Ką gi. Tuomet supernevykęs.

— Jėzau šventas, — atsiduso Deina ir pavėdavo ranka sau ant krūtinės. — Eime pabendrauti su žmonėm, — pakvietė Leoną. — Kuo greičiau apeisim, tuo anksčiau galėsim iš čia dingti. Prašom mums atleisti.

— Nešk kudašių vos tik pajusi, kad nebegali ilgiau tverti, — pašnibždėjo Leonas Aidanui, ir tada mes vėl likom vieni.

Ar dėl to, kad pro mus lyg dvi išdykusios mokyklinukės pralėkė du suaugę vyrai ir nudūmė į vonios kambarį, mosuodami rankose mažulyčiu plastikiniu maišeliu, ar dėl to, kad kelios vargšelės, ant priklausomybės ribos balansuojančios mergužėlės, pirštais grandė iš biskvitinių ragelių kreminį vištienos įdarą ir tepliojo viena kitai ant krūtinės, nebeištvėręs Aidanas manęs paklausė:

— Ana, ar negalėtume iš čia dingti?

Ar negalėtume iš čia dingti? Pažiūrėjau į jį truputį suirzusi dėl tokio jo pasitikėjimo savimi. Spontaniški, neapgalvoti veiksmai, momentinis draugiškų santykių užmezgimas yra pateisinami, kai tau devyniolika, bet man jau trisdešimt vieneri. Aš nelakstau su nepažįstamais vyrais, vos jiems mostelėjus pirštu.

Todėl atsakiau:

— Turiu pasakyti Džekei, kad išeinu.

Suradau ją virtuvėje, rodančią būreliui susižavėjusių svečių, kaip suplakti tikrą Manhatano kokteilį, ir pasakiau, kad dingstu. Bet prieš išeidama dar turėjau išsitraukti savo paltą iš po aikčiojančios porelės, kuri Kento miegamajame užsiiminėjo seksu. Pamačiau tik moters kojas ir batus; ant vieno pado buvo prilipusi kramtomoji guma.

— Kuris tavo paltas? — paklausė Aidanas. — Šitas? Atleiskit, mielieji, mums reikia pasiimti štai šitą...

Jis trūktelėjo už palto, paskui dar kartą, ir galiausiai ištraukė visą, o tada jau abu sprukom pro duris. Pagauti bėgimo nuo žmonių įkarščio, nebenorėjom laukti lifto, todėl lyg akis išdegę nukūrėm laiptais žemyn ir išpuolėm į gatvę.

Buvo ankstyvas spalis, kai dienos dar saulėtos ir šiltos, o naktys jau žvarbokos. Aidanas padėjo man užsivilkti paltą, seną tamsiai mėlynos spalvos aksominį dulkėgaudį, išmargintą sidabriniais miesto vaizdais. (Gavau jį nemokamai. Vienu metu McArthur reklamavo dizainerių Fabricijaus ir Vivjenos gaminius. Tomis laimingomis dienomis, kol dar nebuvom su jais susiėdę, nes jiems nepatiko mūsų pristatymai, jie su didžiausiu dosnumu dalijo savo rūbus už dyką. Franklinas, kuris ir užvirė šią reklaminę košę, susišlavė visus skudurus, įskaitant ir paltą, o kadangi buvo vyras — nors ir iškrypęs — negalėjo jo niekur pritaikyti, todėl atidavė man. Loryna dar ir šiandien su kartėliu prisimena tuos laikus.)

— Man patinka tavo stilius, — Aidanas žengė žingsnį atgal, kad geriau mane apžiūrėtų. — Išties.

Man jo irgi patiko. Su kepuraite, striuke ir didžiuliais batais jis buvo tikras darbo liaudies atstovas. Bet aš nesirengiau jam šito sakyti. Ir dar gerai, kad šalia nebuvo Džekės ir negirdėjo Aidano žodžių, nes komplimentai mano apsirengimui buvo tipiškas Plunksnelių Glostytojų bruožas. (Smulkiau apie Plunksnelių Glostytojus sužinosite vėliau.)

— Norėčiau išsiaiškinti vieną niuansą, — pasakiau aš užrietus nosį. — Aš niekur nebuvau pradingus. Aš buvau pasišalinus. Nes tu nenorėjai eiti su manim išlenkti taurės vyno, pameni?

— Vyno aš nenorėjau. Aš norėjau tavęs nuo pirmos akimirkos, kai tu įlėkei į mane, tik nežinojau, ar galiu gauti tave.

— Atsiprašau, tai tu įlėkei į mane. Kas čia dar neaišku?

— Ogi viskas.

Nieko gero. Verčiau palikti ramybėj. Bent kol kas.

Už poros kvartalų radom keistą nedidelį barą rūsyje su raudonomis sienomis ir biliardo stalu. Mums apie kelius vijosi sauso ledo garai — barmenas paaiškino, kad taip buvo mėginama atkurti tas šlovingąsias dienas iki rūkymo uždraudimo. Aidano paprašyta, aš papasakojau jam viską apie savo, kaip iliuzionisto asistentės, gyvenimą.

— Mes vadinamės Gražuolis Marvas ir Grizelda. Grizelda yra mano sceninis vardas ir mes esam ganėtinai populiarūs Centro vakaruose. Aš pati siuvuosi sau drabužius, susiuvinėju po šešis šimtus žvynelių į vieną rūbą. Ir viską darau rankomis. Siūdama aš dažnai nugrimztu į meditacijas. Marvas yra mano tėtis, o jo tikrasis vardas — Frankas. O dabar papasakok apie save.

— Ne, verčiau tu papasakok.

Minutę kitą galvojau.

— Gerai. Tu esi sūnus nušalinto Rytų Europos despoto, kuris iš savo šalies žmonių pasiglemžė milijonus. — Nusišypsojau, bet gal kiek per žiauriai. — Pinigai kažkur paslėpti, ir judu abu leidotės jų ieškoti. — Jo susidomėjimas augo pagal asmenybės degradavimo progresiją. Deja, man pasidarė jo gaila ir aš nusprendžiau sugrąžinti jam gerą vardą. — Bet tu sieki surasti pinigus tam, kad galėtum juos grąžinti nuskriaustiesiems žmonėms.

— Ačiū, — padėkojo jis. — Kas dar?

— Tu palaikai draugiškus santykius su buvusia pirmąja žmona, tenisininke iš Italijos. Ir pornožvaigžde, — pridūriau. — Tiesą pasakius, tai ir pats kadaise neblogai žaidei tenisą, galėjai tapti profesionaliu žaidėju, bet koją pakišo karinė tarnyba.

— Beje, kaip tavo nuplikyta ranka?

— Normaliai. Džiaugiuosi matydama tave atsigavusį po komos, į kurią įstūmiau. Išsisukai be komplikacijų?

— Ko gero, taip. Sprendžiant iš to, kaip pasisuko šio šeštadienio vakaro įvykiai, galiu pasigirti, kad esu gerokai gudresnis.

Ir vėl tas bostoniškas akcentas. Man jis nuskambėjo velniškai seksualiai.

— Prašau pakartoti.

— Ką?

— Žodį gudresnis.

— Gudriesnis?

— Taip.

Jis truktelėjo pečiais, norėdamas man įsiteikti:

— Gudriesnis.

Mano kūną nudilgė fizinė aistra, jausmas, panašus į alkį, tik gerokai stipresnis. Norėčiau, kad jis niekada nesibaigtų.

— Sumetam partiją biliardo? — pasiūlė jis.

— Tu moki?

— Moku.

Dvigubas entendre į centrą ir reikšmingas apsikeitimas žvilgsniais, elektros srove nuvilnijęs kūnu į apačią.

Po dvidešimties minučių kamuoliukų stumdymo į siūruojančias tinklo kišenes, kurios man priminė vyriškas sėklides, aš sumušiau Aidaną.

— Gerai varai, — pagyrė jis.

— Tu leidai man išlošti, — bakstelėjau jam į krūtinę savo lazda. — Daugiau taip nedaryk.

Jis žiojosi man paprieštarauti, bet aš dar stipriau įrėmiau į jį savo lazdą. Krūtinės raumenys kieti kaip akmuo. Kelias akimirkas spitrijom viens kitam į akis, paskui nunešėm ir padėjom ant lentynos lazdas.

Kai lygiai ketvirtą ryto baras užsidarė, Aidanas pasisiūlė palydėti mane namo, bet buvo per toli. Gal koks keturiasdešimt kvartalų.

— Mes juk ne Kanzase, Toto, — tariau aš.

— Gerai, tuomet imam taksi. Aš tave išleisiu.

Sėdėjom ant galinės sėdynės ir tylėdami klausėmės, kaip vairuotojas plyšavo rusiškai į savo mobilųjį telefoną. Vogčiomis dirstelėjau į jo veidą, ant kurio atsimušė prabėgantys miesto šviesų ir šešėlių rėžiai, bet jo išraiškos neįmanoma buvo įskaityti. Ėmiau galvoti, kas bus toliau. Viena žinojau: po paskutinio išsišokimo niekada daugiau gyvenime nebeišdalysiu vizitinių kortelių ir nebekviesiu smagiai praleisti vakaro.

Mes privažiavome varganą mano namo prieangį.

— Aš gyvenu čia.

Mūsų nejaukiam pokalbiui apie tai, kas turėtų būti toliau, labai reikėjo privatumo, bet mes buvom priversti sėdėti taksi, nes jeigu būtume išlipę neužsimokėję, vairuotojas būtų mus nupylęs.