Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Iš kur aš galėjau žinoti, kad padėkos raštelio siuntimas dar nereiškia tikrojo atsidėkojimo? Niekas man šito neaiškino, o aš juk nesu aiškiaregė (nors labai norėčiau tokia būti). Tokią klaidą gali padaryti kiekvienas šios tvarkos nežinantis žmogus, bet mane šis įvykis užgriuvo kaip pro užtvanką prasiveržęs vanduo. Mūsų šeimos folklore jis užėmė pačią garbingiausią vietą ir suformavo visų vieningą nuomonę apie mane: esu vaikščiojantis anekdotas.

Žinoma, mane taip vadino ne iš piktos valios, bet vis tiek buvo nemalonu.

Tačiau viskas pasikeitė, kai susipažinau su savo sielos draugu Šeinu. (Tai atsitiko labai seniai, taip seniai, kad jau galiu pasakoti be jokios baimės, kad iš manęs bus šaipomasi.) Mudu su Šeinu patikom vienas kitam, nes abu galvojom lygiai tą patį. Mes puikiai žinojom, kokia mūsų laukia ateitis — užkirmiję vienoj vietoj, įsikibę į neįdomius, nervinę įtampą keliančius darbus, privalantys mokėti nekilnojamojo turto mokesčius už kažkokį bjaurų nameliūkštį, todėl nusprendėme pradėti gyventi kitaip.

Taigi pirmiausia sumanėm pakeliauti po pasaulį, o tai mums sekėsi, Dieve šventas, pasiutiškai blogai. Megė apie mus pasakojo šitaip: „Vieną dieną jie sako, kad eina nusipirkti po KitKat šokoladuką, o kitą dieną, žiūrėk, apie juos išgirsti, kad jau dirba odos raugykloj Stambule. (Niekada šito nebuvo.) (Man regis, ji turėjo omeny tą atvejį, kai kartą mudu, eidami nusipirkti skardinėlės Lilt, nieko negalvoję sumanėm leistis į kelionę laivu aplink Graikijos salas.)

Pagal Volšų šeimos mitologiją galima buvo spėti, kad mudu su Šeinu — visiški tinginiai ir dykaduoniai, darbą konservų fabrike Miunchene laikantys prakaitą spaudžiančiu lažu. Lakstymas su padėklais viename Graikijos bare reikalavo daug jėgų ir ilgiausių viršvalandžių, o kas blogiausia — dar reikėjo būti maloniems su klientais, o tai, visi gerai žino, yra pats sunkiausias dalykas pasaulyje. Kai grįždavom namo į Airiją pailsėti, mus pasitikdavo šūksniais: „O-ho-ho! Žiūrėkit, kas sugrįžo! Porelė pasmirdusių hipių. Jie dabar lakstys po miestą su ištiesta išmaldai kepure. Uždarykit greičiau saldainių parduotuves.“

Bet mane tai mažiausiai kasė — aš turėjau Šeiną ir mes abu buvom pasinėrę į savo mažulytį pasaulėlį, kurį troškom išsaugoti kaip galima ilgiau.

Bet staiga Šeinas nutraukė su manim draugystę.

Neskaitant liūdesio, vienatvės, sudaužytos širdies skausmo ir pažeminimo, kurie paprastai užgriūna po išsiskyrimo, aš dar pasijutau ir išduota, mat Šeinas nusikirpo plaukus respektabiliu stiliumi ir užsiėmė verslu. Turiu pripažinti, jo verslas buvo gan madingas, susijęs su skaitmenine muzika ir kompaktinėmis plokštelėmis, bet mačius, kaip jis tiek laiko alino savo organizmą, o dabar su tokiu greičiu ir įniršiu ėmėsi naujo darbo, man galva pradėjo svaigti.

Man buvo dvidešimt aštuoneri, neturėjau nieko, išskyrus vienintelį raukiniuotą sijoną, kurį tada segėjau, ir staiga suvokiau, kad šitiek metų, praleistų keliaujant iš vienos šalies į kitą, nuėjo šuniui ant uodegos. Išgyvenau pasibaisėtinai siaubingus laikus, trankiausi lyg siela be vietos, be tikslo ir dar išsigandusi. Kaip tik tada ir priglobė mane po savo sparneliu Megės vyras Garvas. Pirmiausia jis man surado nuolatinį darbą, ir nors turiu pripažinti, kad atplėšinėti vokus statistikos firmoje nėra už širdies griebiantis užsiėmimas, pradžia vis tiek buvo nebloga.

Paskui jis prikalbino mane stoti į koledžą, ir tada mano gyvenimas staiga įgavo naują pagreitį, ėmė plaukti normalia vaga ir reikiama kryptimi. Per gana neilgą laiko tarpą aš išmokau vairuoti automobilį, nusipirkau mašinytę, apsikirpau plaukus pusėtinu, vidutinių pastangų reikalaujančiu „stiliumi“. Trumpai tariant, kad ir pavėluotai ir kiek kitaip nei visi žmonės, aš susitvarkiau gyvenimą.

8

Kaip mudu su Aidanu susitikome antrą kartą

Vyrukas su plačia lyg statinė krūtine užmetė man ant sprando kiaulės kumpio storumo ranką, kyštelėjo man į veidą mažulytį plastikinį maišelį su baltais miltukais ir paklausė:

— Ei, Mirtiše, ar nenori miltelių?

Išsilaisvinau nuo jo rankos ir mandagiai atsakiau:

— Ne, ačiū, nenoriu.

— Eik jau, nesilaužyk, — mykė jis gan garsiai. — Juk čia vakarėlis.

Akimis susiradau duris. Čia baisu. Galima pamanyti, kad jeigu išsinuomojai prabangų butą su langais į Hudsono upę, dar su profesionalia garso aparatūra, upėmis svaigalų ir šutve lėbautojų, tai jau vakarėlis bus superinio lygio.

Bet čia kažkas nesiklijavo. Ir dėl visko aš kaltinau Kentą, kuris surengė šį susibūrimą. Jis buvo pasiutpalaikis bankininkas, o jo irštvoj viešpatavo minia identiškų sėbrų, bet esmė ta, kad šiems vyrukams nereikėjo jokių pasitikėjimą savimi skatinančių priemonių. Jie ir taip au naturel buvo pasiutiškai blogi, tad maišyti kokaino į jų gėrimus jau nebereikėjo.

Visų veidai buvo įraudę ir kažko įsitempę, atrodė, kad pagrindinis dalykas jiems šiuo metu buvo rūpintis, kad visiems būtų linksma.

— Aš — Driū Holmsas. — Vyrukas vėl kyštelėjo man į veidą maišelį su kokainu. — Pamėgink, geras daiktas, tikrai patiks.

Jis jau trečias siūlė man kokaino. Iš dalies man buvo malonu į juos žiūrėti, — atrodė, tarsi jie ką tik buvo sužinoję apie narkotikų egzistavimą.

— Devintas dešimtmetis liks nemirtingas, ar ne? — tariau aš. — Ne, ačiū. Tikrai nenoriu.

— Labai klaiku, ką?

— Teisingai, labai klaiku.

Apsidairiau ieškodama akimis Džekės. Čia ji dėl visko kalta — ji dirbo su Kento broliu. Bet mano akys matė tik spygaujančius tešlagalvius su penkių centų dydžio lėliukėmis ir prastos reputacijos mergiščias, tiesiai iš butelio maukiančias degtinę. Vėliau sužinojau, kad Kentas buvo paleidęs gandą, jog pageidautų, kad vyrukai atsivestų į vakarėlį tokias merginas, kurioms tik žingsnis iki reabilitacijos ligoninės ir kurios tik per plauką nuo finalinės dorovinio pakrikimo ir žlugimo ribos. Bet dar ir to nežinodama, aš jau supratau, kad jis visiškas iškrypėlis.

— Papasakok apie save, Mirtiše. — Driū Holmsas nesitraukė nuo manęs. — Kuo užsiimi?

Aš net nesistengiau nuslėpti atodūsio. Ir vėl prasideda. Negana to, kad šitam vakarėly knibždėte knibždėjo prakeiktų bendradarbių, bet dar ir prašoma — turiu pridurti — papasakoti apie savo darbą net dviem vyrukams. Jie nesiklausė nė vieno mano žodžio, o tik kantriai laukė, kada pabaigsiu, kad galėtų pradėti monologus apie save ir pasirodyti, kokie jie šaunūs. Kokainas, be jokios abejonės, sunaikina bendravimo meną.

— Aš testuoju ortopedinius batus.

— Oho! — Gilus atodūsis, o tada jau užsivedė: — Aš dirbu bla banke, bla, bla... Kalnai pinigų... Aš, mane, man... Esu toks pasakiškas... Bla... buvau paaukštintas, bla, gavau premiją, dirbu išsijuosęs, man, mane, man priklauso, mano brangus butas, mano brangi mašinytė, brangios atostogos, brangios slidės. Aš, aš, aš, AAAAŠŠŠŠ...

Staiga pasirodė nedidelis sumuštinis — jis skriejo labai greitai, bet aš spėjau pamatyti, kad ten buvo vieno kąsnio suvožtinis — pataikė jam tiesiai į smilkinį, ir kol jis išsprogusiomis nuo įsiūčio akimis dairėsi to išdaviko, aš nepastebimai sprukau šalin.

Nusprendžiau, kad reikia nešdintis. Apskritai, ko aš čia atsibeldžiau? Ir šiaip ko einama į vakarėlius žmonių, kurių visiškai nepažįsti? Aišku, kad susipažinti su vaikinais. Kad ir kaip juokinga, kažkas pasidarė toms planetoms, kad pastarąsias porą savaičių per vyrus tiesiog perlipti negalėjau. Dar niekada gyvenime nebuvau šito patyrusi.