Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

O kitą kartą susipažinau su viena mergina Šekspyro kavinėje Centriniame Parke. Abiem teko laukti eilėje, todėl išsiplepėjome ir ji man papasakojo apie savo dvi Birmos kates ir kad jos taip efektingai padėjo jai atsikratyti depresijos, jog cipramilo tablečių stiprumą ji sumažino nuo 40 mg iki 10.

Niujorke taip jau yra: susipažįsti su žmogumi, išpasakoji jam apie save absoliučiai viską, užmezgi glaudų ryšį, o paskui niekada daugiau jo nebepamatai. Labai patogu. Dažniausiai.

Bet aš nenorėjau, kad mano pažintis su Aidanu būtų vienadienė, todėl keletą dienų po to gyvenau laukimu ir krūptelėdavau nuo kiekvieno telefono skambučio ar elektroninio laiško, bet ničnieko nesulaukiau.

6

Helena barškino senuoju Amstradu, kuris gyveno mūsų hole ant namų šeimininkės stalelio su ratukais (jeigu norėdavai prisėsti ir išsiųsti kam nors elektroninį laišką, tekdavo atidaryti dureles ir, pritūpus ant žemos taburetės, keliais įsiremti į įkaitusias lentynas).

— Kam siunti laišką? — paklausiau.

Ji kyštelėjo galvą iš už durų ir net krūptelėjusi nuo kutų gausybės tarė:

— Niekam. Šiaip sau rašinėju. Scenarijų televizijos serialui, supranti? Apie privatų seklį.

Man atėmė žadą. Helena amžinai — ir išdidžiai — girdavosi esanti visiška beraštė.

— Gal ir pasiseks, — tęsė ji. — Turiu marias medžiagos. Mintis visai nebloga. Atspausdinsiu ir duosiu tau paskaityti.

Gal dešimt minučių senovinis spausdintuvas džeržgė ir tarškėjo, paskui Helena ištraukė iš jo lapą ir plačiu mostu įteikė man. Vis dar be amo aš pradėjau skaityti.

LAIMINGA ŽVAIGŽDĖ

Sukurta Helenos Volš ir apie ją

Pirma scena: mažytė kukli privačių seklių agentūra Dubline. Dvi moterys, viena jauna ir graži (aš). Kita pagyvenusi (mama). Jauna moteris sėdi užsimetusi kojas ant stalo. Pagyvenusi moteris kojų ant stalo nelaiko, nes artritas susuko jai kelius. Laikas slenka lėtai. Ramybė. Nuobodybė. Tiksi laikrodis. Lauke sustoja mašina. Įeina vyras. Išvaizdus. Didelėm pėdom. Apsidairo.

Aš: Kuo galėčiau padėti?

Vyras: Aš ieškau moters.

Aš: Čia ne radinių biuras.

Vyras: Suprantu. Aš ieškau savo merginos. Ji prapuolė.

Aš: Ar kalbėjot su vyrais mėlynom uniformom?

Vyras: Taip. Bet jie galės pradėti paieškas tik po dvidešimt keturių valandų. Beje, jie mano, kad mes susipykom.

Aš (numesdama kojas nuo stalo, prisimerkdama ir palinkdama arčiau jo): Ar tikrai susipykot?

Vyras (drąsiai): Taip.

Aš: Dėl ko? Dėl kito vyro? Dėl jos bendradarbio?

Vyras (taip pat drąsiai): Taip.

Aš: Pastaruoju metu ji ilgai užtrunka darbe? Nemažai laiko praleidžia su kolega?

Vyras: Taip.

Aš: Jūsų padėtis ne iš gerųjų, bet jūs pataikėt i dešimtuką. Pamėginsime jums ją surasti. Papasakokite visas smulkmenas ana tai pagyvenusiai moteriai.

— Nuostabu, ar ne? — paklausė Helena. — Ypač ta vieta su radinių biuru, tiesa? Ir kad pataikė į dešimtuką. Kietai sukurpta, ar ne?

— Taip, išties neblogai.

— Rytoj parašysiu dar. Gal net pamėginsim suvaidinti. Ką gi, man jau metas ruoštis į darbą.

Maždaug apie dešimtą vakaro ji vėl išdygo mano kambario tarpduryje, apsirengusi maskuojamaisiais seklio rūbais. (Tamsiais, ankštais ir tariamai neperšlampamais.)

— Tau reikia gryno oro, — pasakė ji.

— Aš jau buvau grynam ore. — Aš tai jau nė už ką nesėdėsiu vienuolika valandų tarp šlapių krūmų ir nelauksiu, kol ji fotografuos neištikimus vyrus, sprunkančius iš savo meilužių apartamentų.

— Vis tiek labai norėčiau, kad eitum su manim.

Nors mudviem su Helena būtų ir labai sunku dar kuo nors skirtis vienai nuo kitos, iš esmės mes buvom gana artimos — gal dėl to, kad esam pačios jauniausios. Kad ir kaip ten būtų, Helena laiko mane savo pačios tąsa, ta kūno dalimi, kuri vidury nakties keliasi jai atnešti stiklinės vandens. Aš esu jos žaidimų draugė ir, neverta nė sakyti, visa, kas yra mano, automatiškai priklauso ir jai.

— Aš gi negaliu eiti, — atšoviau. — Aš sužeista.

— A ja jai, — sudejavo ji. — Kad tave kur velnias.

Ji visai nenorėjo pasirodyti žiauri, paprasčiausiai mūsų šeimos nariai niekada nepasižymėjo dideliu sentimentalumu. Anot jų, sentimentai tik dar labiau liūdina. Stačiokiškas skubinimas ir nenuolaidžiavimas — toks jų modus operandi.

Pasirodė mama ir Helena su nepasitenkinimu atsisuko į ją.

— Ji su manim neina. Teks tada eiti tau.

— Aš negaliu, — tarė mama. Ji dramatiškai pašnairakiavo mano pusėn, tarsi aš būčiau kokia protinė paliegėlė, ir dar akla. — Aš verčiau pasiliksiu prie jos.

— Na va, din-dzilin, — suirzo Helena. — Man teks vienai visą naktį tūnoti šlapiuose krūmuose, o jums nusispjaut.

— Visai ne nusispjaut. — Mama ištraukė kažką iš kišenės ir padavė Helenai. — Čiulpiamosios tabletės su vitaminu C. Padės išvengti gerklės peršalimo ligų.

— Nereikia.

Helena susiraukusi nusisuko į šalį, ir šis judesys patvirtino tai, ką aš seniai įtariau: jai patiko, kai skaudėdavo gerklę, nes tada galėdavo drybsoti lovoje, laižyti ledus ir atžagariuoti saviškiams.

— Pačiulpk vitamino C.

— Nenoriu.

— Pačiulpk, sakau, vitamino C.

— Nenoriu.

— Čiulpk tą prakeiktą vitaminą C!

— Dieve, nebliauk kaip karvė. Gerai jau, gerai. Bet vis tiek nepadės.

Kai ji, trinktelėjusi durimis, kaip viesulas išlėkė iš namų, mama pasiėmė savo popieriaus lapą ir surinko man paskutinę šios dienos tablečių dozę.

— Labanakt, — palinkėjo. — Saldžių sapnų. — Ir dar nekantriai pridūrė: — Man nesmagu palikti tave čia vieną, kai visa šeima sėdi susirinkusi ten viršuje.

— Nieko baisaus, mama. Juk su tokiu suknežintu keliu man geriausia tūnoti apačioje.

— Aš vis kaltinu save, — pratrūko ji, staiga užplūdus emocijoms.

Tikrai? Kas čia dabar jai pasidarė?

— Jeigu gyventume bungale, galėtume visi būti drauge. Vieną buvom tokį išsirinkę, supranti, mudu abu su tavo tėčiu, kai tu dar nebuvai gimusi. Neblogas bungaliukas. Bet jis buvo per daug toli nuo jo darbo. Ir ten kažkaip keistai dvokė. O dabar aš taip jo gailiuosi!

Jau antrą kartą per vieną dieną regiu mamą nuliūdusią. Paprastai ji būdavo kieta kaip ir jos gaminami žlėgtainiai, kol mes pagaliau prikalbinom ją liautis juos kepus.

— Mama, man gerai ir čia. Nekaltink savęs ir nesikrimsk.

— Aš esu mama ir mano pareiga krimstis.

O užėjus kitam susikrimtimo priepuoliui ji paklausė:

— Ar tavęs nekamuoja košmarai?

— Jokių košmarų, mama. Aš ničnieko nesapnuoju. — Tikriausiai vaistų poveikis.

Ji susiraukė.

— Tai jau blogai, — tęsė ji. — Tu turi sapnuoti košmarus.

— Pasistengsiu susapnuoti, — pažadėjau jai.

— Šaunuolė.

Pabučiavusi man į kaktą išjungė šviesą.

— Tu man visada buvai šaunuolė, — jausmingai šūktelėjo tarpdurio. — Kartais kiek keistoka, bet vis tiek šaunuolė.

7

Tiesą pasakius, aš nesu kokia nors nepritapėlė — na, ne ką didesnė nei kiti. Tiesiog nesu tokia kaip visi. Visos keturios mano seserys rėksnės ir triukšmadarės — jos pirmos apie save taip pasakytų — ir joms patinka smagiai pasibarti. Arba grubiai pasikeiksnoti. Kad tik galėtų palaidyti liežuvį — joms tai tobuliausias ir pats teisėčiausias bendravimo būdas. Aš visą gyvenimą stebėjau jas, kaip katė stebi pelę, susirietusi į kamuoliuką ir tyli, lyg kokia smėlio erkutė su nėriniuotu sijonėliu, manydama, kad jeigu jos manęs nepastebės, tai ir neprisikabins.