Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Gulėjau ant jo lovos nuoga ir šaukiau: „Greičiau!“ Norėjau, kad jis išguitų iš manęs pyktį, netektį ir neviltį. Norėjau, kad jis išguitų man iš atminties mano žuvusį vyrą ir kad aš daugiau nebejausčiau skausmo dėl jo.

— Atvažiavo taksi.

Kai važiavau namo, patekėjo saulė ir viskas buvo tylu ir bundančiai ramu. Nors vakar aš neišgėriau nė lašo svaigalų, jaučiausi lyg po didžiausių pagirių.

Atsirakinau duris ir įėjau į savo mažą butuką, užsidegiau šviesą, vėl išsitraukiau iš rankinuko voką ir ėmiau žiūrėti į mažo berniuko fotografiją, kuris buvo gyva Aidano kopija. Bet ne Aidanas.

Vakar man stovint ant namo laiptų ir žiūrint į mažo berniuko su Red Sox kepuraite nuotrauką, visą paslaptį atskleidė randas virš antakio. Aidanas tokį randą gavo tą pačią dieną, kai gimė; mažas įbrėžimas jaunutėj odytėj, kuris taip niekada ir nesugijo. Šito berniuko nuotraukoje antakiai buvo nepriekaištingai lygūs, be jokio rando. Tada pamačiau ant nuotraukos datą. Žiūrėjau į ją ir sukau galvą: čia kažkas negerai. Bet pasąmonėje jaučiau, kad viskas gerai. Šitas mažas berniukas buvo gimęs prieš kokius pusantrų metų.

Prie nuotraukos buvo pridėtas laiškas; gėlėtą atviruką buvo galima išlankstyti į didelį rašomojo popieriaus lapą. Bet man buvo visai neįdomu skaityti, ką ji ten parašė. Man tik rūpėjo sužinoti, kas ta moteris. Akimis susiradau laiško gale vardą ir — va tau staigmena! — kas gi kitas čia galėjo būti, jei ne Džeinė.

Mano akis aptemdė rausva migla ir aš pajutau, kad tuoj išprotėsiu. Visus šiuos metus ji laikė jį prie savęs ir nepaleido. Dabar ji augino jo sūnų. O aš neturėjau nieko.

Iš karto sumečiau, ką turiu daryti.

Virpančiais nuo rytinio šalčio pirštais paskambinau Mičui. Bet jo telefonu atsiliepė kažkas kitas, ne Mičas.

— Ar galite pakviesti Mičą?

— Dabar ne, — atsakė balsas ir prunkštelėjo. — Jis kabo palubėje ir montuoja elektroninę įrangą.

Nieko nesumojau, ką dar jam pasakyti. Per daug buvau įpykusi. Nutraukit, po perkūnais, man jį žemyn!

— Pasakykit, kad skambina Ana. Labai svarbiu reikalu. Negaliu laukti nė minutės.

Bet atsiliepęs telefonu žmogus nė neketino perduoti Mičui mano žodžių. Jis man tarė:

— Mičas ten labai užsiėmęs. Kai tik baigs, iš karto liepsiu, kad jums paskambintų.

Išjungiau telefoną ir, spyrusi koja į viršutinį laiptą, susimąsčiau. Kas? Kas? Kas? Galėtų būti bet kuris iš Tikrųjų Vyrukų. Vienintelis iš jų nevedęs buvo Gazas ir jam galbūt pavyktų uždegti man aistrą ir užgydyti žaizdą.

Ir tada man toptelėjo. Tas vyras neturi būti Mičas. Tai turi būti Nikolas.

Gražutis dailutis Nikolas. Jis tikrai tiks.

Paskambinau jam į darbą. Atsiliepė balso pašto dėžutė. Paskambinau į mobilųjį ir vėl pataikiau į balso pašto dėžutę. Vadinasi, jis turi būti namie. Surinkau jo namų numerį ir buvau nukreipta į balso pašto dėžutę.

Negalėjau patikėti savo ausimis. Tiesiog neįtikėtina. Man labai reikia. Kodėl mano kelyje kažkas pristato tiek kliūčių?

Persiutusi prisiminiau vieną dalyką. Drebančiomis rankomis čiupau savo rankinuką ir iškračiau jo turinį ant laiptų. Tada tarp kalno visokių daiktų ir šiukšlių ėmiau ieškoti mažos popieriaus skiautelės. Netikėjau, kad pavyks man ją rasti. Betgi turėtų ji čia būti.

Ir suradau. Mažytė suglamžyta popieriaus skiautelė. Mano gelbėtoja: Andželo numeris. Andželas, kurį vieną rytą Dženės kavinėje buvom sutikusios abi su Rachele.

Tai turi įvykti ne su Nikolu. Jo vietoje turi būti Andželas.

Bet skambutis Andželo numeriu irgi buvo nevaisingas:

— Šiuo metu manęs nėra namie. Žinote, ką reikia daryti.

— Andželai, mano vardas Ana, aš Rachelės sesuo. Sykį buvom susitikę Dženės kavinėje. Paskui dar Vakarų keturiasdešimt pirmojoje gatvėje. Ar gali man paskambinti?

Padiktavau savo mobilaus telefono numerį, sužėriau viską atgal į rankinuką ir atsisėdau ant laiptų. Daugiau neprisiminiau, kam skambinti. Nes neturėjau kam. Gal geriau eiti į darbą?

Ir tada lyg koks išsigelbėjimas suskambo mano telefonas. Kažkuris iš jų nusprendė atskambinti! Kuris gi?

— Klausau.

Bet tai buvo Kevinas, jo balsas skambėjo kaip išprotėjusio žmogaus:

— Ana, aš jau čia, JFK oro uoste. Niujorke. Mums reikia pasikalbėti.

— Nusiramink, Kevinai. Aš jau viską žinau.

— Šūdas! Norėjau tau papasakoti delikačiai! Bet tu nesijaudink. Mes paduosim į teismą ir išsirūpinsim vaiko globą. Mes jį abu užauginsim, Ana, tu ir aš. Kur norėtum susitikti?

— Kur apsistosi?

— Benjamin viešbutyje. Laukiu tavęs tenai.

Vadinasi, tai bus ne Mičas, ne Nikolas ir ne Andželas. Tai bus Kevinas. Na, kas galėjo žinoti?

Susistabdžiau taksi ir įsėdau:

— Benjamin viešbutis. Rytų penkiasdešimtoji gatvė. — Tada vėl išsitraukiau voką ir ėmiau apžiūrinėti nuotrauką, kuri buvo daryta vos prieš keturias dienas. Pamėginau atkurti įvykių seką. Kada pirmą kartą susitikau su Aidanu? Kada pradėjom rimtai draugauti? Kiek tiksliai šitam vaikui metų? Atrodo, kad jam turėtų būti apie pusantrų metukų, bet iš išvaizdos gali būti ir vyresnis, ir jaunesnis. Jeigu jam, sakykim, šešiolika mėnesių, kas tada išeina? Ar būtų blogiau, jeigu jam būtų devyniolika ar net dvidešimt? Gal jis gimė neišnešiotas? Bet mano protas nuo galvojimo buvo pernelyg išvargęs ir aš negalėjau nusakyti tikslaus vaiko amžiaus. Atrodo, jau užčiuopiu, bet jis ir vėl išslysta man iš rankų.

Kai vėl suskambo telefonas, vos jį išgirdau, nes buvau nugrūdus į rankinuko apačią.

— Labas, — išgirdau balsą. — Čia Andželas. Man skambinai?

— Andželai! Taip. Čia Ana, Rachelės sesuo, mes buvom susitikę...

— Puikiausiai tave prisimenu. Kaip laikaisi?

— Labai blogai.

— Ar nenorėtum susitikti puodelio kavos?

— Kur šiuo metu esi?

— Namie. Šešioliktoj gatvėj, tarp Trečios ir Ketvirtos.

Pažvelgiau pro langą ir įtempusi akis pabandžiau įžiūrėti, kokioj gatvėj esam. Keturioliktoj.

— Aš važiuoju taksi, esu už poros kvartalų nuo tavęs, — tariau jam. — Galima užbėgti?

Tai turėjo būti ne Kevinas. Tai turėjo būti Andželas.

2

Lauko durų skambutis prižadino mane iš sąstingio — kiekviena mano kūno ląstelė taip išsigando, kad jau maniau sutrauks mėšlungis. Gulėjau lovoj su berniuko nuotrauka sau ant krūtinės ir tikriausiai buvau prisnūdus.

Netvirtom kojom pasiekiau grindis ir tuo metu dar kartą pasigirdo skambutis. Dieve Visagali! Kuri dabar valanda? Truputis po aštuonių. Tokį ankstyvą metą gali atsibelsti tik Rachelė.

Užvakar jai paskambino Andželas, kai jam pasidarė aišku, kad jo namuose — visiška lunatikė. Ji atlėkė su Luku, ir aš jiems apytikriai papasakojau apie nuotrauką ir laišką, kuriuos jie būtinai norėjo pamatyti. Tada jie užsigeidė parvežti mane namo, bet aš nesutikau niekur eiti, ir tuomet jie galiausiai pasišalino. Bet aš spėju, kad Andželas skambinėjo Rachelei ir pranešinėjo apie mano veiksmus, o paskui pasakė, kad išvažiavau namo.

Ten tikrai buvo Rachelė.

— Labas, — pasisveikino ji.

— Labas.

— Kaip laikaisi?

— Gerai. Ko gi galima tikėtis, turint omeny, kad mano velionis vyras man buvo neištikimas.

— Nieko jis toks nebuvo.

— Aš jo nekenčiu.

— Jis nebuvo tau neištikimas. Perskaityk laišką. Kur jis? Rankinuke? Išsitrauk.

Sekama akylo jos žvilgsnio, aš nenoriai išlanksčiau laišką ir pamėginau skaityti, bet raidės šokinėjo kaip pašėlusios. Staigiu judesiu numečiau laišką jai: