Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Ji (vėl man durnelei purto galvą): Reisis visai man ne draugas.

Aš: Na, tuomet jūsų kolega.

Ji (ir vėl purto galvą): Visa tai surežisuota. Maneisi esanti labai kieta detektyve, bet mes tave apkvailinom, nusamdėm, nes žinojom, kad nesusigaudysi, kas iš tiesų dedasi. Kaip mes juokdavomės, kai tu tūnodavai krūmuose su savo žiūronais ir maišais saldainių. Ar neatsibosdavo? Ar patikdavo kasdien eiti į bažnyčią? Negi iš tiesų manei, kad Tesė O’Oreidi ims ir atlapos vartus kažkokiai paklydėlei, ieškančiai tualeto? Ar bent numanai, kiek kartų buvo kėsintasi į tos moters gyvybę?

Nieko jai nepasakiau. Buvo baisiai gėda. Sutrikau. Bet sakyti, kad mane pasamdė tik dėl to, kad esu niekam tikusi detektyve! Ir kas tie „mes“? Sako, „mes tave nusamdėm“. Aiškiai ne Haris Siaubas. Tikriausiai koks nors slaptas Dėtos sąjungininkas, parekomendavęs mane Hariui.

Aukštu žemiau kažkas garsiai sukrebždėjo. Turbūt žiurkė.

Aš (po trumpos pauzės): Tai jeigu Reisis jums nei draugas, nei kolega, kas tuomet?

Ji (labai išdidžiai): Reisis O’Greidis man yra visiškas niekas. Tai ar atsisėsi, ar ne?

Aš: Ne.

Ji: Kodėl?

Aš: Nes man užpakalis sulopytas. Ir dar jūs galite mane nušauti.

Ji: Teisingai. O dabar...

Jai staiga atvipo lūpa. Ji pakėlė akis į laiptų viršų. Aš irgi pasekiau jos žvilgsnį. Ten išsišiepus iki ausų stovėjo Tesė O’Greidi, su savo megztiniu, šlepetėm ir pistoletu rankoj.

Tesė (linksma ir patenkinta): Mergaitės! Šimtą metų čia nebuvau! Nuo tada, kai čia paklojom visą Folių šeimyną, vieną po kito. (Smagiai dairosi aplink.) O, geri buvo laikai. (įsmeigia akis į kėdę.) Tik nesakyk, kad čia ta pati kėdė! Juk tikrai! Kaip nuostabu, ar ne?

Deta (sustingusi iš siaubo): Kaip suuodei, kur manęs ieškoti?

Tesė: O kur tu galėtum daugiau būti? Juk neturi fantazijos. Niekada neturėjai. Tęsk, Deta. Girdėjau, kaip pasakojai šitai panelei Syseklei, kad tau Reisis O’Greidis — visiškas niekas.

Deta: Ne, aš tik norėjau pasakyti...

Tesė: Tuoj aš tau pasakysiu, ką tu norėjai jai pasakyti. Tu jį norėjai pakišti. Aš labai ant tavęs pykstu, Deta. Norėjai sukelti Hariui pavydą ir pasinaudojai Reisiu. Šiandien Haris galėjo Reisį nudėti.

Deta: Reisis gyvas ir sveikas. Aš pasirūpinau, kad jam nieko blogo neatsitiktų.

Tesė: Jis labai supykęs. Jis manė, kad judviejų draugystė bus prasminga.

Deta: Ką gi, jūs irgi nužudėt mano tėtį.

Tesė (caktelėjusi liežuviu): Dar sako, nenešiok akmens užanty.

Deta: Klausykit, eikit savo keliais ir palikit mane užbaigti reikalą su šita mergiščia.

Aš: Kodėl jūs norit mane nužudyti?

Deta: Ogi dėl Kolino.

Aš: Kolino? Kas čia per?.. 0, varge! Kolinas jūsų sūnus?

Deta: Joks jis man ne sūnus. Kolinas — mano meilužis.

Aš: Meilužis? Betgi jis mylėjosi su manim!

Deta: Dėl to ir noriu tave nudėti.

Galvoju sau — turbūt visai jai smegenėlės suminkštėjo. Kolinasjos meilužis? Niekada nepatikėčiau. Bet tada prabilo Tesė.

Tesė (Detai): Aš dar dėl kai ko labai ant tavęs pykstu. Turiu banke draugą, labai malonų vyrą, nepaprastai mielą ir žavų, Opus Dei narį, jis daro nuostabius operų rūmų maketus iš ledinukų pagaliukų — velniškai talentingas! Jis man sakė, kad tu šįryt ištuštinai savo sąskaitas ir pervedei pinigus į banką Marbeloje. Susiruošei išvykti, ką?

Deta (nunarindama galvą): Taip, apgailestauju, Tese. Susiruošiau. Man nebeįdomu, Tese. Nesitikėjau, kad kada nors teks ištarti šiuos žodžius, bet man šis verslas... nebepatinka... Ne prie širdies.

Tesė (užjaučiamai): Na, reketu gali nebeužsiimti. Pamėgink kurį laiką padirbėti su ginklais. Arba merginom. Įkurtum puikią įstaigėlę, turi gerą skonį, visą laiką juo pasižymėjai. Tau patinka brangūs daiktai.

Deta: Ak, aš ne vien tik dėl darbo, Tese. Aš negaliu pakęsti čionykščių žiemų. Man patinka saulė. 0 ir Kolinas nori pradėti gyventi dorai. Mes galvojam atsidaryti barą. Ką nors panašaus U2 tema. Gal su jų relikvijom, gitarom, muzika.

Tesė (spindinčiom kaip Jozefo Mengelės akimis): Aš žinau, ką reiškia atsidaryti barą, bet kaip bus su mūsų susitarimu?

Aš: Kokiu susitarimu?

Deta: Nepasakokit jai!

Tesė: Kodėl?

Deta: Nes čia ne koks amerikoniškas filmas, kur pabaigoj viskas paaiškėja.

Aš: Klokit.

Tesė: Aš jai papasakosiu.

Deta: Jūs tai darot iš pykčio man.

Tesė: Iš pykčio? Dėl tavęs šiandien vos nežuvo mano sūnus! Tai va, klausyk, panele Sysekle. Deta man su Reisiu buvo pažadėjusi, kad netrukus Haris dings iš akiračio, bet žinok, ji neminėjo, kad šiame procese Reisio gyvybei iškils pavojus ir kad ji susidės su Kolinu. O’Greidžių šeima rengėsi palaikyti šį sąmokslą, mainais už tai turėdama gauti daugiau privilegijų. Dabar ji mus mulkina.

Deta (supykusi): O kas jums darbo? Jūs ir taip iki ausų apšalę pinigais!

Tesė: Reikalas ne vien dėl pinigų. O dėl (reikšminga pauzė)... dėl kompanijos. Jau seniai niekas negirdėjo apie kraujo nuleidimą... po Dublino įvykių ar vaidų dėl žemių... Labai jau pasiilgau.

Aš: Ar nenorėtumėte būti mano mentore?

Tesė (nužiūrinėdama mane): Tu mažai ką gali pasiūlyti. Jeigu tąkart, kai šunys kandžiojo tau užpakalį, būtum bent vieną patiesus, tai gal dabar ir susidomėčiau.

Aš: Aš norėjau. Tikrai norėjau nušauti. Bet pirmiausia norėjau iki galo atlikti savo darbą.

Tesė (nutaisiusi liūdną veidą): Suprantu tave. Bet tikram psichopatui darbas neturėtų rūpėti.

Staiga pasigirdo laiptais į viršų bildančių žingsnių aidas.

Deta: šūdas!

Ji šovė į mane, bet gerokai pro šalį.

Tesė: Žiūrėk, ką darai, Deta.

Tada Tesė šovė į ją.

Pasinaudojusi sumaištimi dėjau į kojas, pasileidau laiptais žemyn ir susidūriau su kažkokiu žmogum. Kolinas.

Kolinas (susirūpinęs): Greičiau su manim! Nešdinamės!

Pradeda mane stumti prieky savęs laiptais žemyn ir pasigirsta dar du šūviai.

Aš (skuosdama laiptais žemyn): Deta norėjo mane nušauti.

Jis (maudamas man iš paskos): Žinau. Ji pasidarė labai pavydi. Tai ji tada šovė į tavo kabineto langą.

Aš: Kaip sužinojai, kur šįvakar ateiti?

Jis: Deta visada čia atsiveda tuos, su kuriais reikia sutvarkyti reikalus.

Mes išlėkėm į tuščią gatvę. Prisiglaudęs prie šaligatvio stovėjo užuolaidomis užtamsintas automobilis, už jo vairo sėdėjo Bozas. Kolinas įstūmė mane ant galinės sėdynės ir liepė Bozo skubiai vežti mane namo.

Aš (nustebusi): Artu su manim nevažiuosi?

Jis: Ne.

Aš (dar labiau nustebusi): Kodėl?

Jis: Ai, matai... aš išvažiuoju.

Aš (nujausdama kažką negera): Kur?

Jis: į Marbelą.

Aš: Kartu su Deta?

Jis: Taip. Noriu pradėti gyventi dorai. Mes ketinam atsidaryti barą.

Aš: Taip, taip, žinau. U2 tema. Jau girdėjau. Vadinasi, tu ją myli?

Jis: Myliu. Ji nuostabi moteris. Tikra dama.

Aš: Ak, betgi mudu abu...