Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Jis: Mudu abu, Helena, taip ir liksim su vienu batu.

Ir Bozas nuvažiavo.

Tai ką manai, Ana? Aš pasibaisėjau. Pasijutau visiška kvailė. Maniau, kad Kolinas mane įsimylėjo, o jis susidėjo išvien su Deta, greičiausiai jis ir padarė tas nudistines nuotraukas. Maniausi esanti sumani detektyve, teikiu O’Greidžiui informaciją, o jie, matai, mane paprasčiausiai maustė. Kaip liūdna. Tragiškai graudu.

— Matai? — tariau į monitorių. — Visi jie vienodi galvijai.

6

Apsirengusi brangesnį iš dviejų juodų kostiumėlių sugrįžau į darbą.

— Aš jau pasirengusi, — prisistačiau Franklinui.

Jis mielai būtų pasakęs: „Seniai laikas“, bet neišdrįso, nes šiuo metu buvo per daug pavojinga mane supykdyti.

Jis nusitempė mane tiesiai į Arielos kabinetą. Ji paskubom supažindino mane su dabartine Formulės 12 padėtimi: Devereaux vadai norėjo gauti smulkų kiekvienos mano sugalvotos gandų skleidimo kampanijos dienos grafiką; reikėjo žinoti, kada paduoti prekę ant prekystalių; juvelyras norėjo susitikti su manim ir išsiklausinėti, kokią aš matau gintarinio indelio viziją; rinkodaros komanda norėjo, kad pateikčiau savo siūlymus dėl etiketės dizaino...

— Tavęs laukia milžiniškas darbas.

— Aš tuojau pat suderinsiu susitikimų laiką.

— Ir dar vienas dalykas, — tęsė Ariela.

Pasisukau į ją ir įsmeigiau smalsų, bemaž balansuojantį ant nekantrumo ribos žvilgsnį.

— Tavo drabužiai, — tarė ji.

— Mes sutarėm — juodi, — atsakiau aš. — Juodi arba aš išeinu.

— Ne dėl to. Tavo planas — gandų skleidimo kampanija, tiesa? Kalbos apie nuostabų produktą, bet kol kas jokių detalių, taip? Vadinasi, kad kol pasirodys naujasis produktas, tu privalai likti Candy Grrrl atstove. O tai reiškia — turi vilkėti Candy Grrrl drabužius.

Žiūrėjau į ją išpūtus akis. Ji teisi.

Patenkinta ji truktelėjo pečiais:

— Ei, šitą mintį pati pakišai.

— Kiek laiko? — paklausiau.

— Kampanija tavo. Vadinasi, tol, kol sukils didelis šurmulys. Turbūt apie porą mėnesių.

— Jokių kepurių, — pareiškiau aš. — Daugiau kepurių nebenešiosiu.

— Turėsi nešioti. Privalai rengtis taip, kaip priklauso. Kosmetikos žurnalų leidėjos turi manyti, kad tu vis dar dirbi su Candy Grrrl . Suuos, kad jas vedžioji už nosies — galas.

— Jeigu norit, kad nešiočiau kepures, primeskit dešimt gabalų. Dar dešimt. Iš viso dvidešimt.

Mūsų žvilgsniai susikirto: kas ką. Nė viena net nekrustelėjom, paskui ji tarė:

— Aš apie tai dar pagalvosiu.

Apsisukau ant kulniuko; pinigai buvo mano.

Verčiau jau nusikirsti ranką, negu skambinti, bet kol neatsiprašysiu Andželo, tol širdyje jausiu gėdą.

— Andželai, čia Ana. Rachelės sės...

— Ei, mažute, kaip laikaisi?

— Noriu atsiprašyti.

— Niekis.

— Ne, iš tiesų, Andželai, labai atsiprašau. Šlykščiai su tavim pasielgiau. Man tokia gėda, kad noriu skradžiai žemę prasmegti.

— Tau juk buvo šokas. Aš irgi tai esu patyręs savo kailiu. Tu niekuo manęs nenustebinai. Aš irgi taip elgiausi, gal net blogiau. Garbės žodis.

— Ką? Tu irgi lėkei pas svetimą žmogų ir reikalavai sekso?

— Be abejo. Betgi aš tau nesu visiškai svetimas.

— Ačiū tau už tai, kad... na, nepasijuokei iš manęs.

— Ak, liaukis. Koks iš manęs būtų vyras, jei būčiau taip pasielgęs.

— Dėkui, kad nepasakei, jog jeigu reikalai būtų susiklostę kitaip, tai tu... na, nedvejodamas būtum užkibęs ant mano „kabliuko“.

— Kaip apmaudu.

— Kas?

— Nes aš kaip tik taip ir pagalvojau.

Grįžusi į darbą pradėjau gyventi dvilypį gyvenimą. Daugumai aš taip ir likau Candy Grrrl mergina, vilkinti keistus drabužius ir siūlanti neįprastus produktus. Bet aš dar dirbau ir su Formule 12, dažnai susitikinėjau su Devereaux žmonėmis, kūriau reklaminius planus ir baigiau kurti naujų produktų pakuotes.

Visą likusį nuo darbo laiką praleisdavau su Džeke, skaičiau vaikiškas knygeles ir vis kartojau, koks šunsnukis yra tas Džojis.

Aš niekada nebeverkdavau ir nepavargdavau: mano energijos užtaisą nuolat kurstė kartėlis.

Nepasikeičiau laiko ir su Neris Heming, be to, kaipmat nustojau lankytis pas Leislę.

Sekmadienį paskambino Mičas.

— Mes tavęs pasigedom, pupuliuk.

— Bijau, kad kurį laiką ten nebevaikščiosiu.

— Kaip sekėsi su Neris Heming?

— Blogai, ir nenoriu apie tai kalbėti.

Tyla.

— Sako, kad pykti sveika. Antroji gedėjimo stadija.

— Aš nepykstu. — Na, iš esmės aš pykau, bet ne dėl tų priežasčių, kurias jis turėjo galvoj. Su gedėjimu tai neturi nieko bendra.

— Tai kada vėl galėsiu tave pamatyti?

— Dabar esu iki ausų užsivertusi darbais...

— Žinoma! Suprantu tave puikiai. Bet palaikykim ryšį, gerai?

— Gerai, — sumelavau. — Palaikykim.

Tada paskambino Nikolas ir mes irgi panašiai pasikalbėjom. Po to jie kelis mėnesius reguliariai man vis skambindavo, bet aš jiems neatsiliepdavau, nekalbėdavau ir neatskambindavau atgal. Nenorėjau jokių prisiminimų apie tai, kokia aš buvau besmegenė, troškusi pasikalbėti su savo mirusiu vyru. Galiausiai jie liovėsi skambinėję ir aš lengviau atsikvėpiau — šitas mano gyvenimo etapas baigėsi.

Aš užsiskleidžiau kaip gėlės žiedas nakčiai, piktas mažas pumpuras, ir aklinai užsidariau savo viduje.

Bet mano profesionalumas dėl to nė kiek nenukentėjo — priešingai, jaučiausi profesionalesnė nei kada nors anksčiau. Žmonės su manim net jausdavosi truputį nejaukiai. Bet tai, pasirodo, davė ir pageidautinų rezultatų, nes prieš pat Padėkos dieną spaudoje pasirodė pirmoji sensacinga užuomina apie Formulę 12, kuri buvo pavadinta „didžiuliu šuoliu odos priežiūros srityje“.

7

— Ana, tai stebuklas! — bėrė žodžius ponia Medoks. — Aš buvau mirus. Vaikščiojau kaip numirėlė. O šitas mažas berniukas... Suprantu, kad tai ne Aidanas, žinau, kad Aidano niekas nebesugrąžins, bet jis tarsi dalelė mano Aidano.

Diana visiškai pamiršo apie savo Padėkos dienos planus išvažiuoti į moterų kurortą, per pilnatį šokti nuoga ir išsiteplioti visą kūną mėlynai. Dabar ji ėmėsi įprastinių šventinių reikalų — kalakuto, geriausio krištolo ir t.t., nes į svečius ruošėsi atvažiuoti „mažasis Džekas“.

— Jis toks gražus, toks meilus. Prižadėk, kad ir tu atvažiuosi jo pažiūrėti.

— Ne.

— Bet...

— Ne.

— Tu irgi anksčiau buvai tokia miela.

— Tokia buvau prieš tai, kai sužinojau, kad mano velionis vyras susilaukė vaiko su kita moterim.

— Bet tai įvyko iki jo pažinties su tavim! Jis tavęs neapgaudinėjo!

— Diana, man jau reikia eiti.

— Rachelė su Luku organizuoja Padėkos dieną, — pranešiau Džekei. — Tave irgi kviečia. Bet...

— Taip, žinau. Ten bus ir Džojis. Tad aišku, aš ten neisiu.

Aš irgi pasisiūliau boikotuoti:

— Galėsim atšvęsti ir vienos — tik tu ir aš.

— Nėra reikalo. Aš jau esu pakviesta.

— Kur?

— A... Į Bermudus.

— Bermudus? Tik nesakyk, kad pas Džesį Čydlį.

Džesis Čydlis buvo vienas iš jos pastovių klientų. Jis turi nuosavą garso įrašų studiją.

— O pas ką gi daugiau?

— Kaip tu ten nukaksi? Nesakyk, kad jis tau atsiųs lėktuvą.

Ji linktelėjo, alpdama iš juoko nuo mano pavydo:

— Ir dar ten manęs lauks žmonės, kurie išpakuos mano LV lagaminą ant ratukų, ir liokajus, kuris man ruoš vonią su rožių žiedlapiais. O prieš išvažiuojant man vėl sukraus lagaminą ir įties minkšto popieriaus tarp drabužių. Kvepiančio minkšto popieriaus. Ar nepyksi, kad išvažiuosiu?