Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Sausio 29-ąją spaudos kioskuose pasirodė žurnalo Harpers kovo mėnesio numeris, ir akimirksniu užvirė beprotiškas darbas. Iš Candy Grrrl lėliukės aš virtau nuostabia Formulės 12 peteliške ir marširavau po koridorius su savo juodu kaip anglis kostiumėliu, kad visi matytų.

11

— Pažiūrėk. Dedu galvą, kad jos lesbietės, — sumurmėjo Džeke.

— Negali spręsti vien tik iš trumpų plaukų.

— Bet jos abi su ežiukais. Ir dar panašiais!

Mes sėdėjom pirmojoje Tobulo gimdymo paskaitoje, kur iš aštuonių sutuoktinių porų tik penkios buvo iš vyro ir moters. Džeke išgyveno, kad ji bus vienintelė moteris, kurią paliko jos būsimo vaiko tėvas. Nepamirškit, kad Džojis kartkartėmis jai paskambindavo. Na, per Kalėdas, Naujųjų metų išvakarėse, savo gimtadienį, tiksliau sakant, tomis progomis — kaip ji labai tinkamai pasakė, — kai pasigerdavo ir užeidavo sentimentali nuotaika. Tada ir palikdavo autoatsakiklyje atsiprašymų kupinas žinutes. Džeke niekada neatsiliepdavo ir neskambindavo jam atgal, bet vis tiek neigė, kad elgiasi netinkamai.

— Jeigu jis man paskambintų vidury baltos dienos ir būtų išgėręs tik lukozido, tai tada gal aš ir kalbėčiau su juo, — porino ji. — Bet aš jau nebūsiu tokia kvaila ir nepulsiu tikėti meilės prisipažinimais, kai jis būna prisišniojęs kaip tūzas. Kas būtų, jeigu imčiau tikėti jo girtais žodžiais ir skubėčiau skambinti atgal?

Kartais mes suvaidindavom tokias scenas: aš būdavau Džojis, palikinėjantis jos autoatsakiklyje nerišlias žinutes, o Džeke vaidindavo sentimentalesnę savo pačios versiją, šluostydavosi ašaras ir kartodavo:

— Ak, jis iš tiesų mane myli, matot? Kokia aš laiminga! Pati laimingiausia mergina pasauly. Reikės būtinai jam paskambinti.

O aš, apsimesdama Džojų, vaikščiodavau svirduliuodama, neva pagiringa, ir nervingai žiūrėdavau į savo telefoną, o Džeke tuo tarpu sakydavo:

— Dziiiin, dziiiiin.

— Alio, — irzliai atsiliepiu aš įsivaizduojamu telefonu.

— Džoji! — sušunka Džeke. — Čia aš. Radau tavo žinutę. Jaučiau, kad mane prisiminsi. Ar greitai mudu eisim tuoktis? — Dėl kažkokios priežasties tokioj scenoj ji visada pabrėžtinai kitaip tardavo žodį tuoktis . Lyg kokioj muilo operoj.

Aš tada sviedžiu įsivaizduojamą telefoną į sieną, pradedu lakstyti po kambarį ir šaukti:

— Aš noriu įsirašyti į liudytojų apsaugos programą. — Ir tada mudvi pasileidžiam kvatotis.

Bet Tobulo gimdymo paskaitoje Džekės juokas neėmė. Jai buvo baisiai nejauku, ir ne vien dėl to, kad čia viskas atrodė iškrypėliška. Lektorė puikiai išmanė jogą; galėjo užsikelti kojas sau už ausų. Ji buvo vardu Kvand-adora.

— Tai reiškia „Šviesos verpstė“, - paaiškino ji. Tik nepaminėjo, kokioj kalboj.

— Eina ji sau su savo iškrypėliškais veiksmais ir tokiom pat šnekom, — piktinosi vėliau Džeke. — Greičiau jau Nesąmonių verpstė.

Šviesos verpstė pakvietė mus visus susėsti pusračiu ant grindų sukryžiuotomis kojomis, atsigerti imbierinės arbatos ir prisistatyti.

— Aš esu Doloresa, Syljos gimdymo partnerė. Esu Syljos sesuo.

— Aš Sylja.

— Aš esu Ešlė. Čia bus mano pirmagimis.

— Aš esu Jurgas, Ešlės vyras ir gimdymo partneris.

Kai eilė atėjo mūsų spėjamoms lesbietėms, Džeke įdėmiai sukluso.

— Aš esu Ingrida, — prisistatė nėščioji, o šalia jos sėdėjusi moteris tarė:

— O aš — Krista, Ingridos gimdymo partnerė ir jos meilužė.

Džeke niuktelėjo man į šoną savo smailia alkūne.

— Aš esu Džeke, — prisistatė Džeke. — Mano vaikinas, sužinojęs, kad laukiuosi, mane paliko.

— Aš esu Ana, Džekės gimdymo partnerė, bet ne jos meilužė. Nors koks kam skirtumas, kas aš jai tokia.

— Atleiskite, — įsiterpė susirūpinusi Sylja. — Nemaniau, kad reikės teikti tiek daug informacijos. Gal dar turėjau pasakyti, kad naudojausi spermos donoru?

— Ei, kas čia tokio? Mes irgi juo naudojomės, — atrėžė Krista.

— Kalbėkit tai, kas jums patinka, ir tiek, kiek jūs norit, — tarė Kvand-adora, verčiama savo darbo pareigos. — Šiandien kalbėsime apie skausmo malšinimą. Kiek iš jūsų planuoja gimdyti baseine?

Pakilo nemažai rankų. Velnias! Tiksliau — net septynios. Vienintelė rankos nepakėlė Džeke.

— Baseine gausite kaukes ir oro, — toliau kalbėjo Kvand-adora. — Bet per ateinančias šešias savaites aš jus pamokysiu vertingos gimdymo technikos, tad jums kaukių tikrai neprireiks. Džeke, ar pagalvojot apie skausmo malšinimo priemones?

— A, taip, tikriausiai norėčiau epiduralinio nuskausminimo.

Kaip man vėliau pasakojo Džeke, moterys jai ne tiek nepritarė, kiek gailėjosi.

— Geee-rai, — tarė Kvand-adora. — Ar nenorėtum dar pasvarstyti? Palik šį klausimą atvirą ir vėliau galėsi pasirinkti.

— Taip, žinoma.

— Pirmiausia turite nepamiršti, kad skausmas yra jūsų draugas. Su skausmu atkeliaus jūsų vaikutis. Be skausmo nebus ir vaikelio. Tad prašau dabar visus užsimerkti, susirasti savo centrą ir įsivaizduoti, kad skausmas jums yra draugiška jėga, tarsi „didžiulis auksinis energijos kamuolys“.

Nežinojau, kad turiu savo centrą, bet aš labai stengiausi ir ištisas dvidešimt minučių bandžiau įsivaizduoti skausmą; vėliau aš išmokau masažuoti Džekei nugarą, kad atlėgtų skausmas, jeigu vizualizacija staiga imtų ir nebepadėtų. Paskui mus dar mokė specialios technikos, kaip sulėtinti gimdymo procesą. Reikėjo atsiklaupti ant keturių, pakelti užpakalius ir lekuoti kaip šunys karštą vasaros dieną. Tą turėjo daryti visi, net ir nesilaukiantys. Tiesą sakant, buvo visai smagu, ypač lekuoti kaip šunims. Tiesa, stovėti ant keturių, įbedus nosį į kitos moters apatinę kūno dalį — kiek pamenu, Syljos, — nebuvo labai malonus dalykas.

Mudvi su Džeke lekavom kaip už pinigus, paskui persimetėm žvilgsniais, iškišom liežuvius ir vėl pasileidom lekuoti, tik dar smarkiau.

— Žinai, ką? — sušnibždėjo ji. — Tas šunsnukis neįsivaizduoja, ką praranda.

12

Kai sausis pasibaigė ir prasidėjo vasaris, lyg didelis baugus šešėlis ėmė artintis Aidano žūties metinės. Dienos bėgo, šešėlis vis niaukėsi. Man pradėjo mausti paširdžius ir kartais apimdavo tikra panika, plika nuojauta, kad gali atsitikti kažkas negero.

Vasario 16-ąją kaip paprastai išėjau į darbą, bet užplūdo prisiminimai ir aš išgyvenau kiekvieną tos baisios anų metų dienos akimirką. Niekas darbe nežinojo, kokia tai man buvo diena; visi jau seniai buvo viską pamiršę, o aš nesistengiau jiems priminti.

Bet apie vidudienį jau nebegalėjau tverti. Pasakiau turinti susitikimą, išėjau iš darbo, parėjau namo ir susikaupiau laukdama ir skaičiuodama minutes ir sekundes iki tikslios Aidano mirties akimirkos.

Galvojau, ar tą automobilių susidūrimo momentą aš vėl išgyvensiu taip, kaip tąkart, tarsi psichologinį įvykių atkartojimą. Bet tas laikas atėjo ir praėjo ir nieko neįvyko. Kažkas čia negerai. Aš laukiau kažko nutinkant. Kažko didelio, masyvaus, baisaus, tad keista, kad nieko neįvyko.

Sekundės tiksėjo pro šalį ir aš prisiminiau, kaip mes laukėme automobilyje atvažiuojant greitosios, kaip lėkėme ligoninės koridoriais, kaip Aidaną įstūmė į operacinę...

Kai iki jo mirties liko labai mažai laiko, turiu prisipažinti, aš beviltiškai — tiesiog beprotiškai — laukiau, kad tą sekundę, kai jo siela paliko kūną, tarp jo pasaulio ir manojo prasiskirs erdvė ir man pasirodys jis, galbūt net norės pasikalbėti. Bet nieko neįvyko. Nepajutau jokio energijos pliūpsnio į mano kambarį, jokio karščio ir jokio vėjo gūsio. Nieko.