Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Tai ko neįsitaisot? — paklausė Lukas.

— Nes Helena į rakto skylutę pripylė cemento.

Visi staiga nutilom, prisiminę tą dieną. Helena atsitempė cemento iš kaimynų, kurie buvo pasamdę statybininkus, kad iš garažo padarytų gyvenamąją patalpą senelei įkurdinti. Užpylusi cementu rakto skylutę tualete, ji patraukė atlikti to paties darbo ir vonios duryse, kur buvo įsitaisiusi Klara, nusprendusi visą dieną ten praleisti atlikdama įvairias procedūras. Tėtis net kelias valandas praklūpojo prie vonios durų, kol išpjovė skylę ir išlaisvino Klarą. Tuo metu visa laiptinė ir laiptų aikštelė buvo prisigrūdusi susirūpinusių kaimynų ir statybininkų, smalsaujančių, kas čia dedasi. Senučiukė iš to naujojo butuko pasiūlė sukalbėti rožinį.

Kam: lliuzionisto_padejeja1@yahoo.com

Nuo: Aiskiaregystes_Centras@yahoo.com

Tema: Neris Heming

Jūsų naujas susitikimo su Neris Heming laikas perkeltas į kovo 22-qjq dieną antrą valandą trisdešimt minučių po pietų. Ačiū, kad domitės Neris Heming.

— Nieko aš ja nesidomiu, — tariau į monitorių. — Tegu čiuožia ta Neris Heming į visas keturias puses.

Po poros sekundžių įsivedžiau datą ir laiką į savo delninį kompiuteriuką. Baisiai savęs nekenčiau už tai, ką padariau, bet negalėjau susilaikyti.

* * *

— Ana, ei, Ana, palauk!

Skubėdama Penkiasdešimt penktąja gatve į susitikimą su grožio redaktore iš Ladies Launge, išgirdau mane šaukiant vardu. Atsisukau. Kažkas bėgo į mano pusę: vyras. Kai jis priartėjo, pagalvojau, kad kažkur matytas, bet neprisiminiau kur. Jaučiau, kad gerai jį pažįstu, bet... Paskui supratau, kad tai Nikolas! Jis buvo apsivilkęs storą žieminį paltą ir aš negalėjau įžiūrėti, kas šįkart buvo užrašyta ant jo marškinėlių, tačiau jo plaukai vis tiek buvo juokingai suglostyti stačiai į viršų.

Nespėjus suvokti, kas čia darosi, jis čiupo mane į glėbį ir mes apsikabinom. Pati nustebau, kokius šiltus jausmus jam puoselėjau.

Jis pastatė mane ant žemės ir mudu nusišypsojome vienas kitam.

— Dieve, Ana, kaip šauniai atrodai, — pagyrė jis. — Tokia seksualiai baugi. Ir batai labai gražūs.

— Ačiū. Klausyk, Nikolai, dovanok, kad tau nepaskambinau. Man iš tiesų buvo labai sunkus metas.

— Neatsiprašinėk. Viską kuo puikiausiai suprantu.

Truputį nejaukiai jausdamasi paklausiau:

— Ar tebevaikštai pas Leislę?

Jis papurtė galvą.

— Paskutinį kartą pas ją buvau nuėjęs prieš keturis mėnesius. Niekas iš senos kompanijos nebeateina.

Man pasidarė kažkaip keistai liūdna.

— Niekas? Net ir Barba? Ir Nemirtingasis Fredas?

— Niekas.

— Oho.

Po neilgai trukusios tylos mudu abu prasižiojom kažką sakyti vienu metu.

— Ne, pirma tu, — paragino jis mane.

— Gerai. — Aš norėjau užduoti jam vieną klausimą: — Nikolai, prisimeni, Leislė dažnai kalbėdavosi su tavo tėčiu. Kaip manai, ar ji tikrai jį išsikviesdavo? Ar tu tikrai jautei, kad su juo kalbiesi?

Jis kurį laiką galvojo sukiodamas ant rankos keistą grandinėlę.

— Taip. Galbūt. Nežinau. Bet manau, kad tuo metu man reikėjo ten vaikščioti ir išgirsti tai, ką troškau girdėti. Man tai padėjo išgyventi. O ką manai tu?

— Nežinau. Tikriausiai ne. Bet, kaip tu minėjai, tas bendravimas tuo metu buvo labai reikalingas.

Jis linktelėjo. Jis buvo smarkiai pasikeitęs nuo tos dienos, kai mačiau jį paskutinį kartą. Jis atrodė vyresnis ir apkūnesnis, gerokai suaugesnis.

— Malonu tave matyti, — burbtelėjau.

Jis nusišypsojo:

— Man irgi malonu tave regėti. Kodėl tu man nepaskambini? Galėtume drauge ką nors nuveikti.

— Galėtume drauge kurti konspiracines teorijas.

— Konspiracines teorijas? — nustebo jis.

— Taip, tik nesakyk, kad tavęs jos jau nebedomina!

— O, taip, domina, tik aš...

— Turi sukūręs kokių naujų?

— Taip, ko gero.

— Na, tuomet pasakok.

— Gerai, klausyk. Ar pastebėjai, kiek daug žmonių slidinėdami atsitrenkia į medžius ir žūva? Vienas iš Kenedžių, Sonis, Sonio ir Šer sūnus... Ir daugybė kitų. Taigi aš keliu klausimą — ar tai konspiracija? Ar kas nors nedaro įtakos jų slidžių krypčiai? Taigi naujoji mafija, užuot sakiusi, kad „šiąnakt jis miegos su žuvimis“, ima ir pasako, kad „šiąnakt jis slidinės per medžius“.

— “Šiąnakt jis slidinės per medžius“, — pakartojau jo žodžius. — Tu nuostabus. Tiesiog beprotiškai juokingas.

— O gal imam ir nueinam į kiną? — pasiūlė jis.

14

— Kas iš jūsų nukniso mano „ Daugkartinį orgazmą “? — mama atlapojo savo kambario duris ir užriko ant viso viešbučio koridoriaus. — Klara, Helena, grąžinkit mano „Daugkartinį orgazmą“!

Iš savo numerio kaip tik tuo metu išėjo vidutinio amžiaus porelė, apsirengusi praktiškais, turizmui skirtais drabužiais. Mama pamatė juos ir nė kiek nesutrikusi „mandagiai pasisveikino“ — keistai kilstelėjo smakrą aukštyn ir tarė:

— Nuostabus rytas.

Jie pasipiktinę susižvalgė ir nuskubėjo prie liftų. Kai tik jie dingo už kampo, mama vėl užriko:

— Jūs nieko man neduodat!

— Nusiramink, — subariau iš kambario gilumos.

— Nusiraminti? Mano duktė šiandien išteka, tegu ir ne bažnyčioj, o jūs visos penkios raganos nušvilpėt mano „ Daugkartinį orgazmą “! Taip kaip tada, kai nuknisot mano šukas. — Šitą pasipiktinimo frazę ji kartodavo gana dažnai. — Šventą Prisižadėjimo dieną ėjau į mišias ir turėjau šukuotis plaukus virtuvine šakute. Tiek nusiritau, kad plaukus turėjau šukuotis šakute! Ką ten tėtis taip ilgai veikia vonioje? Sėdi jau kelinta diena. Nueik pas Klarą ir pažiūrėk, ar ji nenudžiovė mano lūpdažio.

Klara su šeima ir Megė su savo šeima taip pat buvo apsistojusios Gramercy Lodge viešbutyje. Visi įsikūrė tame pačiame aukšte.

— Nagi, eik, parnešk mano lūpdažį, — ragino mama.

Koridoriuje Džei Džei spardė ugnies gesintuvą. Jis buvo užsidėjęs ant galvos plačiakraštę skrybėlę, kurią Helena pavadintų „moteriška skrybėlaite“, o aš supratau, kad tai Megės vestuvinio ansamblio dalis. Žiūrėjau, kaip jis lieja savo pyktį ant ugnies gesintuvo, ir galvojau apie tai, ką man kalbėjo Leislė. Kodėl Džei Džei man toks svarbus? Kodėl laikui bėgant jis turėjo man tapti dar svarbesnis? Paskui man toptelėjo: ogi Leislė tikriausiai kalbėjo visai ne apie Džei Džei. Ji tada pasakė: „Mažas šviesiaplaukis berniukas su kepure“ ir paminėjo inicialus Dž.; mažasis Džekas irgi kuo puikiausiai atitiko šitą apibūdinimą. Gal Aidanas per Leislę tą ir norėjo man pasakyti? Staiga man per nugarą nubėgo virpulys ir oda pašiurpo kaip žąsies.

Gal Leislė iš tiesų buvo užmezgusi ryšį su Aidanu? O iš kur man žinoti. Ir, ko gero, aš niekada šito nesužinosiu. Beje, koks man dabar skirtumas?

— Ką čia išdarinėji su mano išeigine skrybėle? — Į koridorių išpuolė Megė, ji buvo apsivilkusi kuklų mėlynos spalvos kostiumėlį. — Atiduok man ją ir liaukis spardęs tą gesintuvą!

Iš Megės numerio atsklido garsus mažosios Holės kniurksėjimas.

Tada pasirodė Klara.

— Čia kažkokia prakeikta skylė, — piktinosi ji. — O mama sakė, kad bus puiku.

— Radiatoriai visai nešyla, — pasiskundė Megė.

— Ir liftas neveikia.

— Mama sakė, kad tai puiki vieta.

— Puiki vieta — kam? Keite, baik spardyti, dar susprogs.

Klara su Keite, savo dvylikamete dukra, buvo apsirengusios labai panašiai: vos užpakalius dengiančiais trumpais sijonėliais, beprotiškai aukštais kulniukais batais ir pasipuošusios daugybe blizgučių.