Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Į jos papmaišius. — Čia buvo dvylikametės Keitės žodžiai.

Mama piktai dėbtelėjo į ją:

— Tu kaip iš akies traukta tavo mamytė. Nesuklysi. Drožk prie vaikų stalo. Nagi, mikliai! Vargšelė tetulė Margarita negali jūsų visų suvaldyti.

— Einu ir pasakysiu jai, ką jūs kalbėjote apie jos skrybėlę.

— Gali tuščiai neaušinti burnos. Aš pati jai pasakysiu.

Keitė nudūlino tolyn.

— Pastačiau tą išpaikėlę panelę į vietą, — su neslepiamu pasitenkinimu gyrėsi mama.

— Kur tėtis? — paklausiau.

— Pudruojasi nosį.

— Ir vėl? Kas jam pasidarė?

— Pilvą susuko. Nervinasi dėl savo kalbos.

— Jis apsinuodijo maistu! — pareiškė Helena. — Argi ne taip?

— Ot ir ne!

— Apsinuodijo, apsinuodijo.

— Visiškai ne!

— Apsinuodijo.

— Ana, ten kažkoks vyras vis vogčiomis dėbčioja į tave, — pastebėjo Klara.

— Ar tas, kur labai panašus į muzikantą iš Red Hot Chili Peppers? — paklausė mama. — Aš irgi pastebėjau.

— Iš kur tu nusimanai apie Red Hot Chili Peppers? — pasigirdo net keli balsai.

— Nežinau. — Mama atrodė sutrikusi. O jeigu atvirai, tai ji baisiai supyko.

— Pasakyk, kuris? — prabilo Helena. — Tas, kur juodai apsirengęs? Su ilgais plaukais? — dudeno ji toliau. — Man jis panašus į labai blogą žmogų.

— Keista, — atsakiau aš. — O jis yra nepaprastai geras žmogus.

— Kaip jūs čia visi laikotės? — paklausė Gazas. — Niekam neskauda galvos? O širdelės kaip?

— Eik šalin, — nuvijo jį mama.

Rachelė buvo prigrasinusi Gazą nepraktikuoti akupunktūros ir jis buvo prižadėjęs to nedaryti, nebent iškiltų būtinybė. Tačiau kad ir kaip jis stengėsi prišaukti kokią būtinybę, neiškilo nė viena.

— Eik šalin su visom savo adatom! Nesikabinėk prie žmonių. Tuoj prasidės šokiai.

— Gerai jau, gerai, mamyte Volš. — Nusiminęs Gazas nupėdino šalin, nešinas kapšeliu su savo ekipiruote, ir vos neužkliuvo už būrelio mergaičių, kurios pagaliau buvo paleistos nuo vaikų stalo.

Frančeska pasigavo mane.

— Teta Ana, aš šoksiu su jumis, nes jūsų vyras žuvo ir jūs dabar neturite su kuo šokti. — Ji paėmė mane už rankos. — O Keitė šoks su Džeke, nes ji laukiasi ir neturi sau vaikino.

— Ačiū.

— Palaukit, — sulaikė mus mama. — Aš irgi einu patrepsėti.

— Kaip čia dabar kalbi! — užsipuolė ją Helena. — Negalima taip sakyti. Tavo kalba panaši į Tonio Blairo.

— Tėti, — šūktelėjau aš, — ar eisi šokti?

Jis nedrąsiai papurtė galvą. Veidas jo buvo baltas kaip staltiesė.

— Gal jam iškviesti gydytoją? — tyliai pasiūliau aš. — Juk labai pavojinga apsinuodyti maistu.

— Nieko jis neapsinuodijo. Čia tik nervai! Marš į šokių aikštelę.

Mes tvirtai ratu susikibom už rankų su Džeke ir Keite, prie mūsų prisidėjo Helena, paskui Klara, Megė ir mažoji Holė, o vėliau ir Rachelė. Šokom visos merginų ratelyje, suknios plaikstėsi į šalis, tokios laimingos, patenkintos, besišypsančios ir gražios. Kažkas man į rankas įdavė mažąją Holę ir mes abi sukomės ratu, o seserys mane prilaikė, kad būtų lengviau suktis. Taip besisukdama ir bežiūrėdama į pro šalį skriejančius švytinčius veidus, prisiminiau vieną dalyką, kurį maniau pamiršusi: aš myliu ne vien tik Aidaną. Aš myliu ir kitus žmones. Myliu savo seseris, savo mamą, tėtį, myliu savo dukterėčias ir sūnėnus, myliu Džekę. Tą akimirką aš mylėjau visus.

Truputį vėliau muzika staiga pasikeitė, po Kylie užgrojo Led Zepelin ir į šokių aikštelę sugriuvo Tikrieji Vyrukai. Jų čia buvo gyvas velnias, ir staiga visur ėmė šuorais plaikstytis kupetos plaukų, šmėžuoti prieš akis, o rankos neva niršiai barškino gitaras. Netrukus aplink Šeiką prasiskyrė erdvė ir šokantys leido savo meistrui pademonstruoti tai, ką jis moka. Šeikas grojo ir grojo nepailsdamas, klupdamas ant kelių ir taip atsilošdamas atgal, kad galva beveik siekė grindis, veidas buvo paskendęs ekstazėje, o pirštai įnirtingai brūžino palei šakumą.

— Ar tau neatrodo... kad jis... na, linksmina save? — sumurmėjo mama.

— Ką?

— Na, žaidžia su savim. Supranti gi.

— Tau tik viena galvoj, — atšovė Helena. — Tu labiau ištvirkus nei mes visos sudėtos kartu.

15

— Neris Heming klauso.

— Sveiki. Čia skambina Ana Volš. Aš dėl kontakto. — Man buvo smalsu. Smalsu, bet didelių vilčių nedėjau. Na, tiek to, gal truputį.

Kitam laido gale spengė tyla. Ar ji ir vėl lieps man paskambinti kitą kartą? Vėl tie statybininkai?

Paskui ji prabilo:

— Ana, aš regiu... Aš girdžiu... Taip, šalia savęs regiu vyrą. Jauną vyrą. Jis, regis, per anksti pasitraukė iš gyvenimo.

Na, dešimt balų vien už tai, kad nepasivargino kyštelti kokio seniai mirusio senolio, bet, kita vertus, kai užsirašinėjau dėl susiskambinimo, užsakymus priimančiai merginai paminėjau, kad mano vyras žuvo. Kas gali paneigti, kad ji šios informacijos neperdavė Neris?

— Jūs jį labai mylėjote, ar ne, mieloji?

Ko tuomet taip atkakliai norėčiau užmegzti su juo ryšį? Bet man ėmė raibuliuoti akyse.

— Ar mylėjot, brangute? — pakartojo ji, kai aš nieko neatsakiau.

— Taip, — springdama patvirtinau, ir čia pat susigėdau savo ašarų, nes manim taip žiauriai buvo manipuliuojama.

— Jis man sako, kad ir jus labai karštai mylėjo.

— Aišku.

— Jis buvo jūsų vyras, tiesa?

— Taip. — Velnias. Nereikėjo man jai šito sakyti.

— Jis mirė po... ligos?

— Po avarijos.

— Taip, po avarijos, per kurią jis buvo sunkiai sužalotas, ir dėl to numirė. — Pasakyta labai tvirtai.

— O kaip man žinoti, kad tai tikrai jis?

— Nes jis taip sako.

— Gerai, bet...

— Jis prisimena atostogas, kai jūs buvote nuvažiavę prie vandenyno.

Pagalvojau apie mūsų atostogas Meksikoj. Betgi kas nėra atostogavęs su savo vyru prie vandenyno? Tegu kad ir namelyje ant ratų Tramorėje.

— Dabar aš regiu mėlyną jūrą, žydrą dangų, beveik visai be debesų, baltą pakrantę. Medžius. Tikriausiai palmes. Šviežią žuvį, butelį romo. — Ji prunkštelėjo. — Pažįstamas vaizdelis, ar ne?

— Taip. — Koks tikslas ginčytis? Tekila ar romas — jie abu yra atostogų gėrimai.

— Oi, pala. Jis nori mane nutraukti. Nori tau kažką pasakyti.

— Klokit.

— Jis liepia daugiau jo nebegedėti. Jis iškeliavo į geresnį pasaulį. Nenorėjo jūsų palikti, bet buvo priverstas, o dabar, ten atsidūręs, jaučiasi labai laimingas. Ir nors jūs jo nematote, jis visada šalia jūsų, visada su jumis.

— Aišku, — abejingai atsakiau jai.

— Ar norite ko paklausti?

Nusprendžiau ją patestuoti:

— Taip, norėčiau. Jis norėjo man kažką pasakyti. Ar nežinote, ką?

— Daugiau jo nebegedėkite, jis iškeliavo į geresnį pasaulį...

— Ne, jis man norėjo kažką pasakyti prieš mirdamas.

— jis norėjo jums pasakyti būtent šitai. — Jos balsas skambėjo šaltai kaip ledas, tarsi sakytų: „Nesuk man smegenų.“

— Kaip jis dar būdamas gyvas galėjo norėti man pasakyti, kad iškeliaus į geresnį pasaulį?

— Jis turėjo nuojautą.

— Ne, nieko jis neturėjo.

— Ei, jeigu jums nepatinka...

— Jūs visiškai su juo nesikalbat. Jūs sakote tai, kas tiktų bet kuriam paskambinusiajam.

Ji dar burbtelėjo:

— Jis ruošdavo jums pusryčius. — Jos balse nuskambėjo — kas? Nuostaba?

Aš irgi nustebau, nes tai buvo tiesa. Kartą užsiminiau Aidanui, kad mėgstu kruopų košę, ir jis paklausė: „Ar kruopų košė tas pats kas avižinė košė?“ Aš jam atsakiau: „Turbūt taip.“ O kitą rytą aš jį radau stovintį prie mūsų beveik nenaudojamos viryklės ir kažką maišantį nedideliam puode. „Avižinė košė, — pareiškė jis. — Arba kruopų košė, jei taip labiau patinka. Kadangi per pietus tu negali sočiai pavalgyti su tom kaliausinėm gražuolėm, nes jos tuoj ims tave smerkti, tai pavalgyk dabar.“