Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Pamaniau, kad tuoj nualpsiu. Vanduo tekėjo iš po Džekės sijono. Susijaudinimo pagauta, puoliau ją barti:

— Ką tu sau galvoji? Sumanė mat plauti virtuvės grindis! Dabar žiūrėk, ko prisidirbai.

— Bet taip turi būti, — tarė ji. — Man turi nubėgti vandenys.

Ji teisi. O, varge tu mano, vandenys jai jau nubėgo, tad dabar ji tikrai pradės gimdyti. Visas pasirengimas, kurį mes tiek repetavom, išgaravo kaip dūmas.

Suėmiau save į rankas ir paskambinau į ligoninę.

— Aš esu Džekės Stenifort gimdymo partnerė, bet mes nesam lesbietės. Jai ką tik nubėgo vandenys ir ji pradeda gimdyti.

— Kaip dažnai užeina sąrėmiai?

— Nežinau. Buvo dar tik vienas. Bet labai skausmingas.

Kitam laido gale pasigirdo kažkas panašaus į nepatiklų prunkštelėjimą.

— Stebėkite, kas kiek laiko užeina sąrėmiai, ir kai tarp jų bus penkios minutės, atvažiuokite į skyrių.

Padėjau ragelį.

— Reikia sekti sąrėmių laiką. Chronometras! Kur chronometras?

— Prie visų gimdymo daiktų.

Man baisiai nepatiko, kad vis dažniau tenka sakyti žodį „gimdymas“. Susiradau chronometrą, įsitaisiau šalia jos ant virtuvės grindų ir tariau:

— Gerai. Kada tik panorėsi. Laukiam sąrėmių.

Ir mes pratrūkom nervingai kvatotis.

— Ačiū Dievui, kad vandenys nubėgo ne kokioj komiškoj situacijoj, — tarė ji.

— Ką turi omeny?

— Žinai gi, kaip rodo filmuose, vandenys dažniausiai nubėga ant kieno nors brangaus kilimo ar naujų zomšinių batų. Dažniausiai į tokias situacijas patenka Hjū Grantas. O, Dieve. O, varge mano. Kažkas panašaus. Beje, klausiu iš smalsumo. Ar mums būtina sėdėti ant šlapių grindų?

— Ne, ko gero, tikrai nebūtina.

Mes pakilom nuo grindų, Džeke persirengė sausais drabužiais ir tada užėjo du nauji sąrėmiai. Nustatėme, kad tarp jų dešimties minučių tarpas. Vėl paskambinau į ligoninę:

— Sąrėmiai kas dešimt minučių.

— Sekite juos toliau ir atvykite, kai bus tik penkios minutės.

— O ką mums daryti per tą laiką? Jai baisiai skauda!

— Pamasažuokite nugarą, pasinaudokite elektriniu nervų sistemos stimuliatoriumi, paguldykite ją į šilto vandens vonią, pavaikštinėkite. — Visa tai aš kuo puikiausiai žinojau, tik apimta panikos dėl staiga prasidėjusio gimdymo viską pamiršau.

Taigi aš masažavau Džekei nugarą, abi žiūrėjom „Pakvaišusią porelę“, garsiai kartojom veikėjų žodžius ir sustabdydavom filmą, kai Džekei užeidavo sąrėmiai, kad nepraleistume ko nepamatę.

— Įsivaizduok, — sakydavau jai kiekvieną kartą, kai jos kūną apimdavo spazmai ir ji taip puldavo kandžioti man rankas, kad net kraujas tiško. — Skausmas yra tavo draugas. Tai didžiulis auksinis energijos kamuolys. Nagi, paklausyk, Džeke. Tai didžiulis auksinis energijos kamuolys. Kartok su manim.

— Kartot su tavim? Kas aš tau? Dora tyrinėtoja?

— Liaukis, — raminau ją, ir mes abi garsiai ėmėme šaukti: — Didelis auksinis energijos kamuolys. Didelis auksinis energijos kamuolys.

Kai baigėsi „Pakvaišėlių porelė“, žiūrėjome „Audrų nublokšti“, ir kai Melani pradėjo gimdyti — ir vėl tas nelemtas žodis — Džeke paklausė:

— Kodėl, kai moterys gimdo vaikus, namiškiai virina vandenį ir plėšo paklodes?

— Nežinau. Gal kad prasiblaškytų, nes anksčiau nebuvo vaizdo grotuvų. Jeigu nori, galim ir mes pamėginti. Nenori? Gerai. O, Dieve, ir vėl prasideda. Didelis auksinis energijos kamuolys! Didelis auksinis energijos kamuolys!

Pirmą valandą nakties sąrėmiai kartojosi tik kas septynias minutes.

— Lipu į vonią, — tarė Džeke. — Gal padės apmažinti skausmą.

Atsisėdau šalia jos vonioje ir uždėjau raminančios muzikos.

— Išjunk tą banginių šniaukrojimą, — paprašė Džeke. — Verčiau padainuok kokią dainą.

— O kokios norėtum?

— Apie tai, koks Džojis šunsnukis.

Pagalvojusi tariau:

— Gerai, tik nepyk, jeigu nesirimuos.

— Nepyksiu.

— Džojis, oi tas Džojis birka, — užtraukiau aš. — Jo veidas piktas ir jo batai durni. Ar tokios norėjai?

— Nuostabu. Taip. Dar.

— Kai visi žmonės džiūgauja laimingi, Džojis ima pykti. Jis nežino, kas yra laimė, nesupranta, nors tu kuolą ant galvos tašyk. O dabar priedainis, traukiam abi kartu. Džojis, oi tas Džojis birka...

Džeke įsijungė ir mes traukėme abi: jo veidas piktas ir jo batai durni.

— Džojis nemoka šypsotis, o pajutęs laimę, deda į kojas kaip triušis. Šitas bemaž susirimavo, — patenkinta pasakiau aš. — Dabar priedainis. Džojis, oi tas Džojis birka. Jo veidas piktas ir jo batai durni.

Taip dainuodamos pratempėm geras keturiasdešimt penkias minutes: aš sugalvoju posmelį, o Džeke prisijungia su priedainiu. Paskui ir Džeke sugalvojo kelis posmelius. Buvo nepaprastai smagu, tik tas linksmybes vis nutraukdavo Džekės sąrėmiai, kurie ir toliau tebesikartojo kas septynias minutes. Ar kada nors pasieksime tą magiškąją penkių minučių ribą?

— Man atrodo, tau reikėtų truputį pavaikščioti, — pasakiau aš. — Nesąmonių verpstė minėjo, kad reikia naudotis sunkio jėga. Ji gali pagreitinti procesą.

— Nori pasakyti, kad eitume į lauką? Gerai, tik aš tuoj pasidažysiu. Baik! — Ji iškėlė delną ir nukirto visus mano prieštaravimus.

— Bet...

— Ša! Jokių kalbų! Aš neardysiu nusistovėjusios tvarkos vien dėl to, kad ruošiuosi gimdyti. Jeigu einam, tai einam.

Tamsiose miesto gatvėse buvo tylu. Mudvi žingsniavom susikibusios už parankių.

— Papasakok ką nors malonaus, — paprašė Džeke.

— Ką?

— Papasakok, kaip tu įsimylėjai Aidaną.

Staiga mane užplūdo tokia jausmų maišalynė, kad negalėjau jų net įvardyti. Jaučiau liūdesį ir galbūt kartėlį, bet ne taip stipriai, kaip anksčiau. Taip pat pajutau ir dar kažką, kažką malonaus.

— Prašau, — ragino Džeke. — Aš tuojau gimdysiu, o draugo neturiu.

Nenoriai tariau jai:

— Gerai jau. Iš pradžių mėgdavau kartoti garsiai. Sakydavau: „Aš myliu Aidaną Medoksą, o Aidanas Medoksas myli mane.“ Norėdavau pati išgirsti savo ausimis, nes man tai skambėdavo kaip pasaka, tiesiog negalėdavau patikėti.

— Kiek kartų per dieną jis tau pasakydavo, kad tave myli?

— Šešiasdešimt.

— Ne, aš rimtai.

— Aš tau rimtai ir sakau — šešiasdešimt.

— Iš kur žinai? Ar skaičiuodavai?

— Ne aš, jisai skaičiuodavo. Sakydavo, kad negali ramiai vakare užmigti, kol nepakartoja šešiasdešimt kartų.

— Kodėl šešiasdešimt?

— Sakydavo, jeigu bent vienu kartu daugiau, aš galiu pradėti pūstis.

— Oho. Palauk. — Ji griebėsi už turėklo ir ėmė dejuoti, aikčioti, nes užėjo dar vienas sąrėmis. Paskui vėl atsitiesė ir tarė. — Išvardyk man penkis gerus dalykus, susijusius su juo. Nagi, pradėk. — Pamačiusi, kad nelabai noriu, paragino: — Nepamiršk, kad aš gimdau ir esu vieniša.

Nenoriai prabilau:

— lis visada elgetoms numesdavo dolerį.

— Pasakyk ką nors įdomesnio.

— Kad neprisimenu.

— Prisimeni.

Taip, iš tiesų aš prisiminiau, tik labai sunku buvo apie tai kalbėti garsiai. Gerklę užgniaužė skausmas.

— Tu juk žinai, kad nuo šalčio man ant smakro atsiranda dedervinės? Taigi vieną vakarą gulim mudu lovoj, šviesa jau išjungta ir tuoj užmigsim, kai staiga man pradeda dilgčioti smakrą. Jeigu tuojau pat nepasitepsiu specialiu tepaliuku, tai kitą dieną iš ryto atrodysiu kaip raupsuotoji. O kaip tik rytojaus dieną aš buvau susitarusi per pietus susitikti su Marie Clair merginomis. Tačiau nebeturėjau vaistų. Taigi jis išlipo iš lovos, apsirengė ir išėjo ieškoti visą parą dirbančios vaistinės. Buvo gruodžio mėnuo, snigo, baisiai šalta, o jis toks mielas, neleido man eiti kartu, kad neperšalčiau. — Staiga aš užsikūkčiojau ir pradėjau raudoti. Man buvo taip negera, kad atsirėmiau į turėklus lygiai kaip Džeke, kai jai prasidėdavo sąrėmiai. Prisiminusi, kaip jis ėjo į šaltą naktį, aš įsiverkiau dar labiau. Taip įsiraudojau, kad net ėmiau dusti.