Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Džeke ėmė glostyti man nugarą, o kai raudojimo priepuolis nuslūgo, ji paplekšnojo man per ranką ir tarė:

— Šaunuolė. Liko dar trys.

Velnias. Pamaniau, kad taip įsiraudojusią ji paliks mane ramybėj.

— Jis eidavo su manim padėti nusipirkti drabužių, nors moteriškų rūbų parduotuvės jam varydavo vėžį.

— Taip. Teisingai.

— Jis puikiausiai mokėjo pamėgdžioti Hamfrio Bogarto parodijas.

— Tikrai. Šitą tai jau mokėjo! Ir ne tik balsu. Jis kažkaip surašydavo viršutinę lūpą, kad atrodydavo visai kaip Bogarto.

— Taip. Jo lūpa tarsi prilipdavo prie dantų. Nepakartojama!

— Gerai, dar vienas, — tęsė Džeke. — Pameni, kai tu persikraustei gyventi pas jį, jis man padėjo persivežti daiktus į naują vietą? Išsinuomavo furgoną, pats sėdo prie vairo, sutampė visas dėžes su daiktais. Netgi padėjo išplauti grindis ir susitvarkyti, o tu tada sugriebei mane už gerklės ir tarei: „Jeigu tu dabar pavadinsi jį Plunksnelių Glostytoju , aš tave prakeiksiu.“ Aš taip sutrikau, kad nors tai buvo ir labai panašu į Plunksnelių glostymą, vis dėlto jo elgesys buvo toks vyriškas, seksualus, ir tada aš tau pasakiau: „Tas vyrukas nė trupučio nepanašus į Plunksnelių Glostytoją . Jis tikriausiai tave labai myli.“

— Prisimenu.

Ji atsiduso ir mes toliau ėjome tylėdamos, bet paskui ji tarė:

— Tau labai pasisekė.

— Taip, — sutikau aš. — Pasisekė. — Man nebuvo sunku tai pripažinti. Ir aš nebejaučiau jokio širdį gniaužiančio kartėlio. Tiesiog pagalvojau: taip, man iš tiesų labai pasisekė.

— Prasideda sąrėmis! — Užėjus spazmui, Džeke sukniubo keturpėsčia ant rausvo smiltakmenio namo fasado laiptų. — O, Dieve. O, Dieve. O, Dieve.

— Kvėpuok, — paliepiau jai. — Įsivaizduok. O, Jergau, tik nenualpk!

Džeke nuslydo nuo viršutinio laiptelio ir nusirideno ant šaligatvio. Ji suvaitojo iš skausmo, o aš puoliau ant kelių prie jos, leisdama jai traiškyti mano kulkšnį kiek tik širdis geidžia. Akies krašteliu pastebėjau, kad mes patraukėme patruliuojančios policijos mašinos dėmesį. Ji sustojo prie mūsų — velnias — ir iš jos išlipo du farai su traškančiom prie šonų racijom ir patraukė mūsų link. Vienas buvo panašus į tokį, kuris kiauras dienas šveičia Krispy Kreme spurgas, bet antrasis buvo aukštas ir išvaizdus.

— Kas čia vyksta, — piktai paklausė Spurginis.

— Ji gimdo.

Abu vyrai sužiuro į Džekę, kaip ji iš skausmo raitosi ant šaligatvio.

— Ar nederėtų jai dabar būti ligoninėj? — paklausė Išvaizdusis, smarkiai sutrikęs, bet nuo to tik dar labiau pagražėjęs.

— Ne, kol sąrėmiai nebus kas penkios minutės, — paaiškinau aš. — Ar galit įsivaizduoti? Koks barbariškumas.

— Ar labai skauda? — susirūpinęs paklausė Spurginis.

— Jai siaubingi gimdymo skausmai! — atrėžė Išvaizdusis. — Aišku, kad skauda!

— Iš kur tau žinoti! — suriko Džeke. — Tu... tu... vyras.

— Džeke? — nustebo Išvaizdusis. — Ar čia tu?

— Karlas? — Džeke atvirto aukštielninka ir dėkinga jam nusišypsojo. — Kaip malonu tave matyti. Kaip laikaisi?

— Puikiai. Puikiai. O tu?

— Penkios minutės! — sušukau aš, neatplėšdama akių nuo chronometro. — Tarp sąrėmių jau tik penkios minutės. Greičiau.

19

Džeke persirengė elegantiška susisiaučiančia von Furstenberg stiliaus suknute. Atsirėmusi į savo LV lagaminą, ji buvo panaši į Sent Bartso kurortan atostogauti traukiančią moteriškę.

— Duokš man jį, — pačiupau lagaminą. — Ir eime.

Gatvėje susistabdėm taksi.

— Tik nepanikuokit, — pasakiau vairuotojui. — Jai prasidėjo gimdymas. Važiuokit atsargiai.

Pasisukau į Džekę:

— Iš kur pažįsti tą vyrą? Pareigūną Karlą?

— Mes drauge dirbom per vieną Bilo Klintono vizitą. — Ji pradėjo pūškuoti ir dejuoti, nes užėjo naujas sąrėmis. — Jis buvo atsakingas už apsaugą.

— Puikiai atrodo, ar ne?

— Plunksnelių Glostytojas .

— Kokia prasme?

— Per daug malonus.

Kol ligoninėje pasiekėme gimdyvių priėmimo skyrių, sąrėmiai kartojosi jau kas keturias minutes. Padėjau Džekei nusivilkti jos nuostabią suknutę ir užsitempti siaubingus ligoninės naktinius marškinius, o tada pasirodė seselė.

— Ačiū Dievui, — sukruto Džeke. — Greičiau, greičiau darykit epiduralinį!

Sesutė apžiūrėjo Džekės apatinę kūno dalį ir papurtė galvą:

— Dar per anksti. Dar nepakankamai atsidarė.

— Kaip tai neatsidarė. Gimdau jau krūvą valandų. Aš baisiausiai kankinuosi.

Sesutė užjaučiamai šyptelėjo, tarsi sakytų: „Milijonai moterų gimdo vaikus kiekvieną dieną.“ Ir išėjo iš palatos.

— Jeigu ji būtų vyras, tai, dedu galvą, iš karto suleistumėt, — sušukau jai pavymui.

— Ir vėl užeina, — sudejavo Džeke. — O, Dieve. O, Dieve. O, Dieve. Darykit man greičiau epiduralinį. Greičiau tą epiduralinį! Aš turiu teisę jį gauti.

Sesutė atbėgo vėl į palatą.

— Jūs gąsdinate moteris gimdymo baseinuose. Epiduraliniam nuskausminimui jums dar per anksti. Jis tik sulėtins gimdymo eigą.

— Kada jį darysit? Kada?

— Greitai. Akušerė jau ateina.

— Nemuilinkit man akių, epiduralinį turi daryti vyras, o ne ji.

Seselė išėjo iš palatos, o tuo metu ir sąrėmis praėjo.

— Ar ten kas nors vyksta? — paklausė Džeke.

Išsiėmusi iš rankinuko pudrinę, atsidarė ir nusitaikė veidrodėlį tarp kojų, bet per pilvą nieko negalėjo pamatyti.

— Velnias. — Tada pasižiūrėjo į savo veidą. — Pažiūrėk į mane. Visa raudona ir žliaugianti.

Džeke susišukavo plaukus, pasidažė lūpas ir pasipudravo išraudusius skruostus.

— Kas galėjo žinoti, kad gimdymas bus toks nemalonus?

— Lipk iš lovos ir atsitūpk, — paliepiau jai. Tobulo gimdymo paskaitose mus mokė, kad atsitūpus galima paspartinti kaklelio atsidarymą. — Sunkio jėga yra tavo draugas, — priminiau jai. — Išnaudok ją.

— Ačiū tau, Nesąmonių verpste.

Laikas slinko košmariškai lėtai. Kai tarp sąrėmių buvo tik pustrečios minutės, Džeke tarė:

— Pirma maniau, kad skausmas nepakeliamas, bet dabar dar blogiau. Ana, atvesk greičiau man tą kalę sesutę.

Vos ne verkdama pasileidau koridorium, apsidžiaugusi, kad galiu padaryti ką nors naudingo. Man priešais bėgo nėščia moteris; ji buvo nuoga, išsprogusiomis akimis ir visa šlapia. Jai iš paskos šlepsėjo barzdotas vyras; jis irgi buvo nuogas (su šlykščiais rusvais gaktiplaukiais).

— Ramona, greičiau grįžk į gimdymo baseiną, — prašė jis.

— Susikišk tą savo gimdymo baseiną, — spiegė Ramona. — Susikišk tu jį kur nori. Nežinojau, kad taip skaudės. Prašau man daryti epiduralinį.

— Jokių vaistų, — pareiškė Rusvieji Gaktiplaukiai. — Mes juk sutarėm, kad nebus jokių vaistų! Mes norim, kad gimdymas vyktų natūraliai, paprastai.

— Pats ir gimdyk sau natūraliai, paprastai, o aš susileisiu vaistų.

Susiradau tą pačią sesutę; ji dar kartą apčiupinėjo Džekės kaklelį.

— Vis tiek dar nepakankamai atsidaręs.

— Nesąmonė. Sakau, kad atsidaręs. Jūs paprasčiausiai nenorit kviesti man anesteziologo. Jūs jam simpatizuojat, ar ne? Nagi, prisipažinkit.

Seselė išraudo, o Džeke suriko:

— Cha cha! Atspėjau!

Bet Džekei tai nieko nepadėjo. Epiduralinio dar nedarė, o sesutė pasileido kartu su Rusvaisiais Gaktiplaukiais gaudyti Ramonos, kuri vis dar nenorėjo grįžti į gimdymo baseiną. Kurį laiką šios trijulės šūkalojimas ir trepsėjimas koridoriuje mums buvo maloni pramoga. Vienu metu užmečiau akį į laikrodį ir pamačiau, kad jau dešimta valanda ryto, todėl paskambinau į darbą ir palikau Tynei žinutę, nupasakojusi, kas čia dedasi.