Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Tada pasirodė akušerė ir gana ilgai krapštinėjosi po Džekės „kanalą“.

— Dieve, koks nepadorus ir nemalonus šis reikalas, — skundėsi Džeke.

— Jau laikas pasirengti stangintis, — tarė akušerė.

— Kol negausiu epiduralinio, nesulauksit jokio stanginimosi. O, Jėzau švenčiausias, — suklykė ji. — Dabar jau net nebenustoja. Vienas ilgas prakeiktas sąrėmis.

— Stanginkitės, — paragino akušerė.

Džeke įnirtingai pūškavo ir šnopavo, ir staiga dramatiškai atsitraukė užuolaidos ir mes išvydom — kaip jūs manote, ką? — Ogi Bjaurųjį Džojį.

— Ko jam čia reikia? — suriko Džeke.

— Aš tave myliu.

— Užtrauk užuolaidą, asile!

— Oi, atleisk. — lis užtraukė už savęs užuolaidas. — Aš myliu tave, Džeke. Labai atsiprašau dėl visko, ką esu tau pridaręs.

— Man nusispjaut. Nešdinkis lauk. Aš kenčiu baisiausius skausmus ir dėl to kaltas tik tu.

— Džeke, stanginkis.

— Džeke, aš tave myliu.

— Užsičiaupk, Džoji, nematai, kad stanginuosi. Ir man dabar jokio skirtumo, myli tu mane ar ne, nes daugiau vis tiek niekada su tavim nebesimylėsiu.

Džojis priėjo arčiau.

— Aš myliu tave.

— Pasitrauk nuo manęs, — klykė Džeke. — Eik šalin su visais savo vyriškais padargais!

Vėl užbėgo sesutė.

— Kaip sekasi?

— Mieloji sesute, maldauju, ar negalėtumėt man jau padaryti epiduralinį? — maldavo Džeke.

Sesutė paskubom ją pačiupinėjo ir papurtė galvą:

— Jau per vėlu.

— Ką? Negali būti! Anąkart buvo dar per anksti, dabar jau per vėlu! Reikėjo tiesiai sakyti, kad nenorit man daryti epiduralinio.

— Padarykit jai tą prakeiktą epiduralinį, — paprašė Džojis.

— O tu užsičiaupk! — Čia buvo Džeke.

— Stanginkitės, — paliepė akušerė.

— Tikrai, Džeke, stanginkis, — ragino Džojis. — Pasistenk, stanginkis.

— Ar negalit kas nors jo užčiaupti.

— Džeke! — Aš labai sunerimusi žiūrėjau jai tarp kojų. — Kažkas lenda!

— Kas?

— Galvutė, — paaiškino akušerė.

O, taip, galvutė. Žinoma. Akimirksnį pagalvojau, kad lenda lauk Džekės viduriai.

Pasirodė beveik visa galvutė. O, dievulėliau, juk tai naujas žmogutis, tikras naujas žmogutis! Tai įvyksta kiekvieną dieną ir milijonus kartų, bet kai išvysti tai savo akimis, tai atrodo, kad įvyko tikras stebuklas.

Paskui pasirodė veidukas.

— Kūdikis! — aikčiojau aš. — Kūdikis!

— O ko tu tikėjaisi? — žiopčiojo Džeke. — Miu Miu rankinuko?

Netrukus pasirodė petukai, o po nedidelio stumtelėjimo išlindo ir visas kūnelis. Akušerė suskaičiavo dešimt pirštukų ant rankyčių, dešimt ant kojyčių ir tarė:

— Sveikinu, Džeke, tu pagimdei nuostabiai gražią mergytę.

Bjaurusis Džojis visas švytėjo. Jam buvo labai linksma.

Akušerė susupo mergytę į vystyklą ir padavė Džekei, kuri tuoj ją pakalbino:

— Sveika atėjusi į šį pasaulį, Trekile Pompom Vuiton Stenifort.

Akimirka buvo žavinga.

— Ar galima man ją palaikyti? — paprašė Džojis.

— Dar ne. Paduokit ją Anai, — paliepė Džeke. — Tegu dabar ja pasidžiaugia Ana.

Man į rankas buvo įdėtas mažas gyvas kniurksintis gumulėlis surauktu veideliu — naujas žmogeliukas. Nauja gyvybė. Jo mažyčiai it lėlės pirščiukai išsitiesė į mane, ir mano širdyje užgeso paskutinė kartėlio Aidanui kibirkštis. Aš pajutau jausmą, kurio iki šiol negalėjau įvardyti. Tai buvo meilė.

Padaviau Trekilę Džojui.

— Paliksiu jus visus tris apsiprasti, — pasakiau jiems.

— Kodėl? Kur tu dabar?

— Į Bostoną.

20

Kai lėktuvas nusileido Logano oro uoste, aš pirmoji nubėgau trapu žemyn. Išdžiūvusia nuo susijaudinimo burna susiradau užrašą „Atvykimas“. Nors ir labai skubėjau ir taip lėkiau, kad net uždusau, vis tiek atrodė, kad tas bėgimas niekada nesibaigs. Klapsėjau linoleumu klotomis grindimis, visa uždususi ir suprakaitavusiomis pažastimis.

Didžiulis moteriškas kelionkrepšis makalavosi man prie šono. Vienintelis mano madingą išvaizdą darkantis dalykas buvo iš to krepšio kyšanti Doglio galva. Jo ausys entuziastingai plaikstėsi į šalis ir atrodė, kad jis įdėmiai tyrinėja viską, kas skrieja pro šalį. Atrodė, jis viskam pritarė. Doglis grįžta prie savo bostoniškų šaknų. Aš jo ilgesiuos, bet tai bus teisingiausias mano žengtas žingsnis.

Praėjusi pro automatines stiklines duris, ėmiau dairytis už barjero, ar nepamatysiu šviesiaplaukio dvejų metukų berniuko. Štai jis, nedidukas tvirtuolis, su pilkais marškinėliais, mėlynais džinsiukais ir Red Sox kepuraite, laikosi įsikibęs į juodaplaukės greta stovinčios moters ranką. Aš greičiau pajutau, nei išvydau jos šypseną.

Ir tada Džekas pakėlė galvą, pamatė mane, nors negalėjo manęs pažinti, ir nusišypsojo parodydamas baltus pieninius dantukus.

Aš iš karto jį pažinau. Kaipgi galėčiau nepažinti? Jis buvo gyva savo tėčio kopija.

Epilogas

Makenzė ištekėjo už kažkokio palaidūno, šimto milijonų dolerių konservų verslo paveldėtojo, lis yra septyniasdešimt penkių senų automobilių savininkas, turi pomėgį vairuoti išgėręs ir yra nuolatinis bylų dėl autorystės teisių subjektas. Vestuvės jiems atsiėjo pusę milijono dolerių ir buvo aprašinėjamos visuose aukštuomenės gyvenimo puslapiuose. Nuotraukose, nepaisant to, kad Makenzė bandė ūgiu prisitempti jaunikį iki savęs, ji atrodė labai laiminga.

Džeke, Džojis ir Trekilė — šiuolaikinės šeimos pavyzdys. Džojis sėdi namie ir prižiūri Trekilę, kai Džeke užsimano nueiti į pasimatymą su Išvaizdžiuoju Karlu. Ji pradėjo keisti savo požiūrį į Plunksnelių Glostytojus , nes Išvaizdusis Karlas — o jis iš tiesų yra labai išvaizdus — yra lygiai taip pat apsvaigęs iš meilės Trekilei kaip ir Džekei. Tačiau negalima paneigti ir to fakto, kad tarp jos ir Bjauriojo Džojo irgi rusena kibirkštėlė, tad kas žino...

Rachelė su Luku po senovei yra graži, laiminga Plunksnelių Glostytojų porelė.

Darbe viskas gerai, išskyrus tai, kad Kū/Aron ir kitos Earth/Source alkoholikės vėl prie manęs priskreto. Buvau nuėjusi į labdaros balių su Andželu — tiesiog kaip draugai — kur buvo renkamos lėšos kažkokiam dvylikos etapų gydymo nuo priklausomybės ligų centrui ir prie putojančio mineralinio vandens baro netyčia susitikau porą merginų.

— Ana! Ką čia veiki?

— Palaikau kompaniją Andželui.

— Andželas! Iš kur pažįsti Andželą?

— Pažįstu, ir tiek.

O, taip, jų akyse galėjai išskaityti: pažįsta mat, ir tiek? Esi viena iš mūsiškių, tai ko neprisipažįsti?

Gazas mokosi reiki. Mane net šiurpas ima pagalvojus.

Šeikas išsiskyrė su Brukę Edison. Sklinda kalbos, kad ponas Edisonas gerai pamokėjo Šeikui, kad nuo jos atstotų, nors Šeikas tai neigia. Jis visus nesutarimus nurašo „spaudimui darbe“. Jis sako, kad artėja finalinis oro gitarų muzikantų konkursas, jam reikia daug repetuoti, be to, plaukai irgi atima daug laiko, tad abu pradėjo retai matytis.

Ornestas susirado mielą draugą australą, vardu Patas. Iš pradžių, rodos, viskas ėjosi puikiai, juolab kad Patas nemušė Ornesto ir nevogė jo puodų, bet vieną dieną Ornestas gavo jo telefono pokalbių sąskaitą, o ten prikalbėta daugiau kaip už tūkstantį dolerių. Netrukus paaiškėjo, kad Patas kasdien skambindavo savo buvusiam meilužiui į Kūber Pedį. Ornestas tiesiog palūžo — ir vėl — bet jis išsigelbėjo dainuodamas. Dabar jis turi nuolatinį darbą Duplex bare, kur apsirengęs moteriškais drabužiais traukia „Nužudyk mane švelniai“.