Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Ar aš ne teisi, ką? Jis jums virdavo pusryčius kiekvieną rytą, tiesa?

— Taip, — nenoriai sutikau.

— Jis tikrai labai jus mylėjo, mieloji.

Taip, mylėjo. Prisiminiau tai, ką buvau pamiršusi: jis man šešiasdešimt kartų per dieną akydavo, kad labai mane myli. Man į rankinuką įmesdavo meilės laiškelių. Jis netgi prikalbino mane lankyti savigynos užsiėmimus, nes, pasak jo: „Aš negalėsiu visą laiką, kiekvieną dieną ir kiekvieną minutę būti šalia tavęs ir saugoti. O jeigu tau kas nutiktų, aš nusišaučiau.“

— Ar tikrai mylėjo, brangute? — pasufleravo Neris.

— O ką jis man ruošdavo pusryčiams? — Jeigu ji man atsakys, tai gal ir patikėsiu.

Labai paslaptingai ji ištarė:

— Kiaušinius.

— Ne.

Pauzė.

— Javainius?

— Ne.

— Skrudintą duoną?

— Ne, tiek to. Lengvesnis klausimas. Kuo jis buvo vardu? Po trumpos tylos ji tarė:

— Regiu raidę L.

— Ne.

— R?

— Ne.

— M?

— Ne.

— B?

— Ne.

— A?

— Taip. Toliau.

— Adamas?

— Tai mano sesers vaikino vardas.

— Taip, žinoma. Tikrai. Jis yra šalia manęs ir nori pasakyti, kad...

— Jis nemiręs. — Jis gyvas, gyvena Londone ir šiuo metu tikriausiai ką nors lygina.

— Gerai. Gal Aronas?

— Ne.

— Andrius?

— Ne. Niekada neatspėsite.

— Pasakykit pati.

— Ne.

— Jūs varot mane iš proto!

— Puiku. — Ir numečiau ragelį.

16

Mičas atrodė kaip visai kitas žmogus. Tikra to žodžio prasme — kitas žmogus. Jis man pasirodė gerokai aukštesnis ir toks savimi pasitikintis, kad net kiek įžūlokas. Net jo veido spalva buvo pasikeitusi. Prieš šešis, septynis ar aštuonis mėnesius jis atrodė toks pilkas ir nerangus. Ir tik dabar aš pastebėjau, kad jis nebeturi to susikaustymo ir pasidarė gyvesnis, o veidas atgavo spalvą.

Jis pamatė mane ir ėmė plačiai šypsotis. Išsišiepė iki ausų, ko anksčiau niekada nemačiau jo darant.

— Ana! Kaip šauniai atrodai. — Ir balsas buvo gerokai skambesnis nei anksčiau.

— Ačiū.

— Taip. Tu jau tikrai nebepanaši į išgąsdintą ruoniukę.

— Ar aš buvau panaši į išgąsdintą ruoniukę? — Tikrai šito nežinojau.

Jis nusijuokė:

— Aš irgi buvau ne ką geresnis. Vaikščiojantis lavonas.

Po pokalbio su Neris Heming paskambinau jam; norėjau gauti iš jo atsakymus į keletą klausimų. Jis be galo apsidžiaugė mano skambučiu ir pasiūlė susitikti pavakarieniauti.

— Prašom čia, — jis atidarė restorano duris.

— Dviese? — paklausė administratorė.

Šyptelėjęs Mičas tarė:

— Norėtume nuošalesnės nišos.

— Visi šito nori.

— Nesiginčiju, — sutiko jis ir nusijuokė. — Bet, būkit gera, paieškokit.

— Eisiu pažiūrėti, — nenorom pasakė mergina. — Bet jums gali tekti palaukti.

— Nieko tokio.

Ir jis vėl nusišypsojo, jis su ja flirtavo. Ir tai padėjo. Pagalvojau, kad šito žmogaus aš nepažįstu.

Pastebėjau dar vieną dalyką.

— Tu nebesinešioji savo sportinio krepšio! Pirmą kartą matau be jo.

— Tikrai? — Atrodo, jis net pats jo neprisiminė. — O, taip. Teisingai, — lėtai tarė jis. — Tuo metu aš praktiškai ir gyvenau sporto salėje. Dieve, atrodo, kaip seniai tai buvo.

— Ir per penkias minutes pritauškėjai daugiau nei per tuos visus mėnesius, kai tave pažinojau.

— Aš tada nekalbėjau?

— Ne.

— Paplepėti aš mėgstu.

Mergina sugrįžo.

— Radau jums nišą.

— Tikrai? Ačiū, — nuoširdžiai padėkojo Mičas. — Labai jums ačiū.

Ji nuraudo.

— Nėr už ką.

Tikrasis Mičas mokėjo žavėti. Ir kas galėjo žinoti? Mano išankstinė nuomonė apie jį ėmė sparčiai keistis.

Kai užsisakėm, aš tariau:

— Noriu tavęs kai ko paklausti.

— Klausk.

— Kai kalbėjaisi su Neris Heming, ar tikrai tikėjai, kad ji užmezgusi ryšį su Triše?

— Taip. — Jis dvejojo. Atrodė sutrikęs. — Žinai... — ir trumpai nusijuokė. — Matai, tuo metu aš buvau kaip nesavas. Kai dabar prisimenu, tai galiu pasakyti, kad tada man buvo truputį pasimaišęs protelis. Nevertėjo man ja tikėti. — Jis truktelėjo pečiais. — Gal ji ir buvo užmezgusi ryšį su Triše, o gal ir ne. Žinau tiktai tiek, kad man tada tai padėjo, sulaikė nuo visiško išprotėjimo.

— Pameni, man tada minėjai, kad ji atspėjo jūsų pravardes? Kaip judu su Triše vienas kitą vadindavot? Kokie tai buvo vardai?

Dar viena dvejonė, dar viena sutrikusi šypsena.

— Mičiukas ir Triksytė.

Mičiukas ir Triksytė?

— Aš irgi būčiau juos atspėjusi. Ir už dyką.

— Taip, bet, kaip minėjau, tuo metu man tai padėjo išgyventi.

— O kaip dabar tu jautiesi?

Jis kurį laiką galvojo įbedęs akis į tolį.

— Kartais būna taip pat blogai kaip ir anksčiau, kartais atrodo išgyvenu tą liūdną dieną iš naujo, bet dažniausiai jaučiuosi normaliai. Tikiu, kad jos gyvenimas buvo ne nutrauktas, o tiesiog užbaigtas. O kai taip galvoju, tai pradedu manyti, jog ir aš kada nors pradėsiu gyventi ir manęs jau niekada nebekamuos kaltės jausmas.

— Ar kaip nors nemėgini užmegzti ryšį su Triše?

Jis papurtė galvą.

— Aš su ja kalbuosi, turiu prisistatęs visur jos nuotraukų, bet žinau, kad ji mirė, o man reikia gyventi. Lygiai kaip ir tau. Nežinau, ar tau kada nors pavyks užmegzti ryšį su Aidanu, bet, man regis, esi gyva, ir to užtenka. Tu privalai gyventi savo gyvenimą.

— Galbūt. Tačiau aš niekada daugiau nebevaikščiosiu pas jokius aiškiaregius, — tariau. — Tai buvo laikinas etapas.

— Man džiugu tai girdėti. Sakyk, gal sekmadienio popietę būsi laisva? Galėčiau pasiūlyti šimtus įdomių vietų, kurias galėtume drauge aplankyti. Sakykim, pasidairytume į imigrantus Tekstilės pramonės muziejuje. Ar bent kiek domina? Arba nueitume į planetariumą. Ten galima paskraidyti netikrais erdvėlaiviais. Arba bingo — varom į bingo?

Bingo. Man patiko šis žodis.

17

— Pažiūrėk, — Džeke švystelėjo aukštyn sijoną ir nusmaukė kelnaites.

Aš nusukau akis į šalį.

— Ne, tu pažiūrėk, pažiūrėk! — paragino ji. — Nepasigailėsi, patiks. Pasidariau brazilišką ir dar kai ką ypatinga. Matai?

Ji pasisuko taip, kad aš matyčiau po jos didžiuliu pilvu; ant nuskusto gaktikaulio ji turėjo prisiklijavusi miniatiūrinę deimantinę rožytės aplikaciją.

— Kol gimdysiu, kad turėtume į ką žiūrėti.

Kiekvieną kartą, kai ji ištardavo žodį „gimdymas“, man imdavo suktis galva. Dieve, maldauju, padaryk taip, kad jis nebūtų sunkus. Jos terminas buvo balandžio 23 dieną, mažiau nei už poros savaičių, ir aš nakvodavau pas ją, jeigu kartais reikalas prispirtų vidury nakties.

— Sutik, kad visada taip ir būna, — kalbėjo ji. — Niekas nepradeda gimdyti visiems patogiu laiku, sakykim, šeštadienio rytą be penkiolikos vienuoliktą. Amžinai tai prasideda vidury juodos nakties.

Jos mėgstamas LV lagaminas ant ratukų stovėjo prie durų, kuriame buvo sukrauti Lulu Guinness prausimosi reikmenys, dvi Džo Malounės kvepiančios žvakės, ipod grotuvas, keli Marimekko naktiniai marškiniai, fotoaparatas, levandų kvapo kaukė akims, Ipo nagų lakas, jeigu kartais per smarkiai stanginantis imtų ir nusiluptų koks gabalėlis rankų ar kojų nagų lako, dantų balinimo priemonių komplektas, kad būtų ką veikti ir greičiau bėgtų laikas, nes jai gali prireikti ilgokai ten prakiurksoti, trys Versace vaikiški drabužėlių komplektai ir naujausia ultragarso nuotrauka. Ankstesnės jau buvo priklijuotos ant sienos. Ir tai man kai ką priminė.