Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Prieš pat nelaimę aš buvau kaip kokia hipochondrikė. Ne, aš neapsimetinėdavau, kad sergu, bet kai susirgdavau, baisiausiai susidomėdavau liga ir bandydavau į šį procesą įtraukti ir Aidaną. Jeigu, sakykim, man suskausdavo dantį, aš jam reguliariai raportuodavau apie ligos simptomus. „Dabar danties skausmas kitoks, — sakydavau jam. — Pameni, pirma sakiau, kad jis toks bukas ir nestiprus? O dabar pasikeitė. Daug dygesnis.“ Aidanas buvo pripratęs prie tokių mano dramų ir sakydavo: „Sakai, dygesnis? Kažkas naujo.“

Prieš pusantrų metų man buvo lūžęs kaulas. Kažko ieškojau virtuvės spintelėse ir netyčia, staigiai pasisukusi, užkabinau už stalčiaus pirštą ir pradėjau sriūbauti iš skausmo:

— O, Dieve. O, varge. Kaip man skauda pirštą, kaip baisu.

— Atsisėsk, — paliepė Aidanas. — Parodyk man. Kuris?

Jis suėmė mano pirštą ir — žinau, kad tai skamba kvailai — įsikišo sau į burną. Jo mama taip darydavo, kai jis su Kevinu buvo maži, o dabar jis taip darydavo man, kai tik aš ką nors užsigaudavau. (Pasirodo, deja, mano šakuma labai atspari nelaimingiems atsitikimams.) Užsimerkiau ir laukiau, kol jo burnos šiluma numalšins negailestingą, tvinkčiojantį skausmą.

— Geriau?

— Tiesą pasakius, ne.

Keista — paprastai padėdavo.

— Gaila, turėtų praeiti. — Prieš mūsų akis mano pirštas ištino ir išpampo, tarsi padidintu greičiu būtų rodomas mielinės tešlos kilimas. Ir jo spalva tuo metu iš raudonos pasidarė pilka ir beveik juoda.

— Jėzau Marija, — sušuko Aidanas, — čia jau blogai. Gal vėliau ir praeis, bet geriau nuvešiu tave į priėmimo skyrių.

Mes įšokom į taksi, mano ranka gulėjo mums ant kelių, lyg mažas paliegęs triušiukas. Ligoninėje mane nuvedė padaryti rentgeno nuotraukos ir aš buvau apstulbinta — taip, tikrai apstulbinta, kai gydytojas prispaudė ją prie apšviesto ekrano ir pasakė:

— Taip, matau vos įžiūrimą lūžį per antrąjį piršto sąnarį.

Nors man ir neuždėjo tikro gipso, o tik kažkokį mažulytį įtvarą, vis tiek buvo malonu, kad nepalaikė apsimetėle. Man buvo lūžęs kaulas. Ne koks įbrėžimas ar patempimas (ar išnirimas — iki šiolei niekaip nesuprantu, ar tai tas pat, ar ne, ir kuris iš jų yra efektyvesnis), o lūžęs kaulas.

Vėliau, kai žmonės pamatydavo mano įtvarą ir paklausdavo, „Kas atsitiko?“, Aidanas atsakydavo už mane: „Leidosi nuo kalno su slidėmis slalomu ir užkabino vieną strypą.“ Arba: „Laipiojo po kalnus ir kažkoks atskilęs akmuo pataikė į ranką.“

— Na, — aiškino jis man, — juk taip geriau, nei sakyti, kad užsigavai ieškodama mano mėlynų batų.

Ligoninėj man leido tas dvi rentgeno nuotraukas parsinešti namo, o būdama tokia hipochondrikė, ilgai jas apžiūrinėjau; pakeldavau prieš šviesą ir grožėdavausi grakščiais ilgais pirštais, džiaugdamasi, kokie jie dailūs be tų visų raumenų, odos ir kitko, o Aidanas atlaidžiai žiūrėdavo į mane.

— Ar matai tą siaurą liniją ant sąnario? — paklausiau jo, vos neprispaudusi jam prie nosies rentgeno nuotraukos. — Atrodo kaip plaukelis, o sukelia tiek daug skausmo.

Staiga susirūpinusi pridūriau:

— Tik niekam nepasakok, kad aš taip elgiuosi.

Po kelių dienų jis anksčiau už mane grįžo iš darbo namo — labai jau neįprastas reiškinys — ir atrodė, lyg būtų slėpęs kažkokį didžiulį džiaugsmą.

— Nieko nepastebėjai? — paklausė.

— Susišukavai plaukus?

Ir tada pamačiau. Jas. Savo nuotraukas. Kabančias ant sienos. Rėmeliuose. Gražiuose, raižytuose, auksiniuose rėmeliuose, tarsi ten būtų ne mano vaiduokliški juodai balti ištįsę pirštai, o meno kūriniai.

Rankomis susiėmiau už pilvo ir susmukau ant sofos. Neturėjau jėgų net atsistoti. Buvo taip juokinga, kad, rodos, šimtus metų nebuvau taip kvatojusis. Pagaliau ilgai tramdytas garsas prasiveržė pro konvulsijų traukomą ir smarkiai besikilnojančią krūtinę ir pratrūko lubas skrodžiančiu riksmu. Pažiūrėjau į Aidaną, jis stovėjo rankomis įsitvėręs sienos, o jo skruostais iš akių upeliais sruvo juoko ašaros.

— Ak, tu pasiutęs išdykėli, — pagaliau įstengiau ištarti.

— Čia dar ne viskas, — žiogčiojo jis. — Ana, Ana, bus dar daugiau. Žiūrėk, ne, tu palauk, pažiūrėk.

Jis ir vėl iš juoko susirietė net dvilinkas, paskui atsitiesė, nusibraukė ašaras ir tarė:

— Žiūrėk.

Jis nuspaudė mygtuką ir staiga abi mano rentgeno nuotraukos nušvito, sužibo visu savo gražumu, kaip tada ligoninėje ant šviečiančio ekrano.

— Įtaisiau apšvietimą, — gokčiodamas kalbėjo Aidanas. — Vyrukas iš rėminimo studijos sako, galima įtaisyti lemputes, taigi... taigi... aš ir įtaisiau lemputes.

Jis išjungė ir vėl įjungė apšvietimą.

— Matai? Lemputės.

— Liaukis, — maldavau jo ir išsigandau, kad iš juoko galiu ir numirti. — Ak, maldauju, nustok.

Kai šiek tiek apsiraminau, paprašiau vėl:

— Uždek dar.

Jis kelis kartus jas uždegė ir užgesino, o mane vėl apėmė negailestingi juoko priepuoliai, o kai vis dėlto nuo kvatojimosi likom visai be jėgų ir sudribę ant sofos susirangėm vienas prie kito, Aidanas paklausė:

— Patinka?

— Labai. Geresnės dovanos dar niekada nesu gavusi.

18

— Džeke! Džeke!

— Aš čia, apačioje, — atsiliepė ji.

— Kur?

— Virtuvėje.

Nuėjau ten, iš kur sklido balsas, ir radau ją klūpančią ant rankų ir kelių šalia dubens su muilinu vandeniu.

— Ką čia, po galais?..

— Plaunu virtuvės grindis. — Su vonios plovikliu, pastebėjau.

— Tau jau keturiasdešimt savaičių, tu gali pradėti gimdyti bet kurią minutę. Be to, turi juk namų valytoją.

— Man sukilo noras, — linksmai atšovė ji.

Abejodama pažiūrėjau į ją. Per Tobulo gimdymo paskaitas apie grindų plovimą niekas nieko neminėjo.

— Tiek to. Matau, kad tau galvelėj pasimaišė, bet vis tiek sakyk, kaip laikaisi? — paklausiau aš.

— Gerai, kad paklausei. Visą dieną jaučiu dieglius.

— Dieglius?

— Skausmą, turbūt šitaip reiktų pavadinti, — paaiškino ji bemaž suglumusi. — Nugaroj ir virš juosmens.

— Brekstono diegliai, — tvirtai pareiškiau aš.

— Visai ne Brekstono. Brekstono diegliai praeina, kai pasimankštini.

— Kertu lažybų, kad čia Brekstono diegliai, — atkakliai laikiausi savo.

— O aš kertu lažybų, kad ne. O kadangi skausmą jaučiu aš, tai ir geriau žinau, kas man yra.

Pirmiausia aš pastebėjau jos ranką: kumštis taip susigniaužė, kad net oda virš krumplių pabalo. Paskui pamačiau, kad jos veidas persikreipė iš skausmo, o kūnas ėmė rangytis ir trūkčioti.

Apimta siaubo puoliau prie jos.

— Ar tokie stiprūs tavo diegliai?

— Ne, — papurtė ji galvą, veidas visas išraudo. — Pirma taip blogai nebuvo, kaip dabar.

Atrodė, kad ji tuoj mirs. Jau ruošiausi skambinti 9“, bet spazmai pradėjo lyžti.

— O, Dieve mano, — vaitojo ji, gulėdama virtuvėj ant grindų. — Man regis, jau prasidėjo sąrėmiai.

— Iš ko sprendi? Apibūdink.

— Labai skauda!

Griebiau į rankas lankstinuką, kurių mums buvo padaliję ligoninėj, ir ėmiau skaityti.

— Ar skausmas „prasideda nugaroje ir lyg banga pereina į pilvą1’?

— Taip!

— O, velnias. Tikrai panašu į sąrėmį. — Staiga mane apėmė siaubas. — Tu tuoj pradėsi gimdyti!

Mano akis užkliuvo už vieno dalyko: ant švarių virtuvės grindų telkšojo balutė vandens. Gal ji buvo paliejus to vandens iš dubenio?

— Ana, — sušnibždėjo Džeke, — ar man kartais nenubėgo vandenys?