Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Priešingai joms abiem, Klaros šešiametė dukrytė Frančeska buvo apauta senamadiškais sagtele užsegamais bateliais ir aprengta pūstarankove palaida suknute, išsiuvinėta anglišku stiliumi. Ji atrodė kaip porcelianinė lėlė.

— Atrodai įspūdingai, — pagyriau ją.

— Ačiū, — padėkojo ji. — Jos norėjo priversti mane apsirengti visais tais blizgučiais, bet mano stilius yra toks.

— Ar kas nors turi lygintuvą? — paklausė Megė. — Man reikia išlyginti Garvui marškinius.

— Duokš juos man, — tarė Klara. — Adamas išlygins.

— Jis pas tave kaip pameistrys, o ne vyras, — pasigirdo Helenos balsas iš gretimo kambario. — Ir už ką tu jį gerbi, nesvarbu, kad jo pimpis truputį ilgesnis už vidutinį?

Lauke prie Kvakerių rotušės būriavosi žmonės, apsirengę pačiais geriausiais rūbais: išblyškusios dvylikos etapų gydomosios programos dalyvės, pagyvenę raudonskruosčiai airiai, daugiausia tetos ir dėdės, bei kudlotieji Tikrieji Vyrukai; jų buvo tiek daug, kad atrodė, jog kas autobusu būtų juos atvežęs tiesiai iš filmavimo aikštelės. Minioje pastebėjau juodai apsirengusį Andželą. Žinojau, kad ir jis bus čia; jiedu su Rachele smarkiai susibičiuliavo nuo tos siaubingos dienos, kai aš atsiradau jo bute. Mandagiai jam šyptelėjau — visai ne taip kaip mama, kuri tik mandagiai kilstelėjo smakrą, ir dar labiau užsiglaudžiau už savo seserų ir dukterėčių. Nenorėjau su juo kalbėtis. Nežinočiau nė ką jam pasakyti.

— Aš užrašinėju, kas kiek duoda minučių, kad jie pavėluos. — Helena sukosi minioje ir rinko pinigus.

— Rachelė nevėluos, — tarė mama. — Ji prietarais netiki. Sako, kad tai paprasčiausia nepagarba. Aš sakau, kad ji atvyks pačiu laiku.

— Iš tavęs dešimt dolerių.

— Dešimt! O, velnias. Žiūrėkit, ponas Lukas su žmona! Madžori! Brajanai! — Mama čiupo tėtį už rankovės ir nusitempė jų pasitikti. — Kokia nuostabi diena!

Jie buvo kažkada kelis kartus susitikę, bet gerai vieni kitų nepažinojo. Mama nematė reikalo suartėti su Kostelom, kol jų sūnus nesiryžo „padaryti gero darbo“ jų dukrai. Apsiginklavę linksmomis ir kartu nervingomis šypsenomis, abi tėvų poros tingiai mindžikavo vieni aplink kitus, tarsi šunys, uostinėdami vieni kitų pasturgalius ir bandydami nuspėti, kas ką greičiau įveiks žvilgsniu.

Kažkas susirūpinusiu balsu suriko:

— Tik nesakykit, kad čia ta laimingoji pora! — Visi atsisuko ir išvydo mūsų link atvažiuojančią senovinę šampano spalvos mašiną. — Tikrai, tai ji! Jaunavedžių pora. Tiksliai laiku!

— Ką? Ar jau? — subruzdo nustebę svečiai. — Greičiau, eime visi į vidų. — Pasigirdo kojų trepsėjimas, nes žmonės puolė prie durų ir nepaprastai skubėdami pradėjo grūstis į vidų, kad užimtų savo vietas. Salė buvo išpuošta pavasarinėmis gėlėmis — narcizais, geltonomis rožėmis, tulpėmis, hiacintais, o jų aromatas tvyrojo ore.

Po kelių minučių pagrindiniu taku į salės priekį žengė Lukas. Apykaklę siekiantys jo plaukai žvilgėjo ir buvo tvarkingai sušukuoti, ir nors jis buvo apsirengęs kostiumu, kelnės atrodė truputį siauresnės nei dera.

— Kaip manai, ar jis neprašė specialiai jų truputį susiaurinti? — sušnibždėjo mama. — O gal jis tokias perka?

— Nežinau.

Ji piktai dėbtelėjo į mane.

— Ar tau viskas gerai?

— Žinoma.

Tai buvo pirmosios vestuvės, kuriose man teko dalyvauti po Aidano mirties. Niekam niekada šito neprisipažinau, bet aš jų labai bijojau. Tačiau dabar, kai viskas prasidėjo, atrodo, jaučiausi normaliai.

Tako gale pasirodė tėtis su Rachele. Rachelė vilkėjo blyškiai gelsvą, siaurą, aptemptą suknelę — skamba siaubingai, bet atrodė paprastai ir stilingai — ir rankoje laikė mažą gėlių puokštytę. Jos kelią nutvieskė šimtai fotoaparatų blyksčių.

— Tėčio kaklaraištis susisukęs kaip mazgotė, — sušnypštė mama man į ausį.

Tėtis atidavė Rachelę Lukui, tada atėjo į mūsų eilę ir ceremonija prasidėjo: kažkas padeklamavo eilėraštį apie ištikimybę, kažkas padainavo giesmę apie atlaidumą, tada laisvai samdomas pastorius papasakojo apie tai, kaip jis susipažino su Rachele ir Luku ir kaip, jo manymu, jie puikiai tinka vienas kitam.

— O priesaiką, — tęsė pastorius, — Rachelė su Luku sugalvojo patys.

— Nebūtų jie, — mama bakstelėjo alkūne man į šoną norėdama pajuokauti, bet aš tuo metu prisiminiau mūsų priesaiką. „Ir turte, ir skurde, ir džiaugsme ir varge, ligoje ir sveikatoje.“ Bet kai prisiminiau ir žodžius „Prisiekiu būti kartu visą mūsų gyvenimą“, maniau, kad tuoj uždusiu. Atrodė, kad kažkas ranka užgniaužė man gerklę. Pasiilgau tavęs, Aidanai Medoksai. Dieve, kaip aš tavęs pasiilgau. Mielai būčiau leidusi dienas su tavim. Skausmas per daug sunkus.

Ėmiau ieškoti savo mažyčiame rankinuke popierinės nosinaitės; Helena įbruko į delną savo. Akys apsipylė ašaromis ir aš lūpomis ištariau jai:

— Ačiū.

— Nėr už ką, — lygiai taip pat atsakė ji. Jos akyse irgi blizgėjo ašaros.

Ant nedidelės pakylos susikibę už rankų stovėjo Lukas su Rachele. Rachelė prabilo:

— Esu atsakinga už savo laimę, bet aš išdidžiai ją įteikiu tau — tai mano dovana tau.

— Kol tavęs nesutikau, — dabar kalbėjo Lukas, — gyvenau ilgai, ilgai, ilgai, ilgai, ilgai ir nuobodžiai. Baisiai nuobodžiai.

— ...siekdami savęs pažinimo kartu mes tik papildysime vienas kitą...

— ...visa, kas žiba, yra auksas, o tu man esi laiptai į dangų...

— ...prisiekiu tau savo ištikimybę, pasitikėjimą bei tikėjimą ir pažadu niekada nesielgti agresyviai...

— ...jeigu tau kas neduoda ramybės, gali drąsiai...

Tėtis stovėjo suraukęs kaktą. Jis buvo sutrikęs:

— Ar tau nepanašu į... Kaip ten tas žodis?

— Plunksnelių Glostytoju s, — garsiai pasufleravo Džeke iš savo vietos mums už nugarų.

— Teisingai, į Plunksnelių Glostytojus . — Tada jis susigriebė, kad čia buvo Džekės balsas, todėl pasibaisėjo ir nudūrė akis į grindis. Jis dar negalėjo atsigauti po to elektroninio laiško apie raidžių loto.

— Negaliu patikėti, kad buvęs narkomanas turi savo viešbutį, — stebėjosi mama. — Tegu ir labai mažą. — Ji rijo akimis nuostabiai dekoruotą kaspinėliais ir gėlytėmis patalpą. — Ar nenorit pažiūrėt, kaip Bjaurusis Džojis nenuleisdamas akių spokso į Džekę?

Visų galvos grįžtelėjo atgal. Džojis sėdėjo prie vieno iš staliukų, skirtų Tikriesiems Vyrukams. (Vieno iš staliukų, nes jų buvo trys, ir prie kiekvieno sėdėjo po aštuonis Tikruosius Vyrukus. Keletas antrarūšių ir net trečiarūšių.) Neneigsiu, jis tikrai spoksojo į Džekę, kuri buvo prisėdusi prie „Vienišių ir niekam tikusiųjų“ stalo.

— Žinot, pasakysiu, — nenoriai pripažino mama, — kaip netekėjusi aštuonių mėnesių nėštumo moteris ji atrodo pernelyg gerai.

Įsitaisiusi tarp mūsų keistųjų brolvaikių, įskaitant ir keistuolį kunigą, atvykusį paviešėti iš Nigerijos, Džeke visa tiesiog švytėjo. Dauguma mano pažįstamų moterų, kurioms teko lauktis, vargdavo su egzema ar venų varikoze; o Džeke atrodė dar geriau negu anksčiau.

— O, kad tave velnias! — sušuko mama, nes kažkas jai pataikė į krūtinę ir atėmė kvapą. Geltona Megės skrybėlė.

Džei Džei su Klaros sūnum Luku svaidė ją kaip plastikinę skraidančiąją lėkštę.

— Tam ji ir tinkamiausia, — tarė mama. — Baisu žiūrėti. Ji atrodo labiau panaši į nuotakos motiną, negu aš. O juk nuotakos motina esu aš. — Ji švystelėjo atgal skrybėlę Lukui ir įbedė nosį sau į lėkštę. — Kas čia per nesąmonė? O, tai tikriausiai tos garsiosios saldžiosios pupos? Na, jų tai aš jau neliesiu. — Ir nustūmė jas į duonos lėkštutę. — Žiūrėk, — šnypštė ji. — Džojis vis tebespokso į ją.