Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Sėdėjau tiesia nugara kaip styga, žiūrėjau į niekur ir galvojau: kas dabar nutiks?

Ogi nutiko štai kas — suskambo telefonas. Tie, kurie prisiminė, kokia šiandien diena, skambino man ir teiravosi, kaip laikausi.

Iš Airijos paskambino mama ir užjaučiančiu balsu paklausė:

— Kaip tu šiomis dienomis miegi?

— Ne per geriausiai. Neprabudus išmiegu vos porą valandų.

— Tepadeda tau Dievas. Ką gi, turiu neblogų naujienų. Kovo pirmą dieną aš, tėtis ir Helena atvažiuojam į Niujorką.

— Taip greitai? Juk iki vestuvių dar bus likusios dvi savaitės. — O, varge.

— Pagalvojom, kad jeigu jau taip, tai reikia pailsėti, paatostogauti.

Mama su tėčiu tiesiog dievino Niujorką. Tėtis tebegedėjo, kad pasibaigė serialas „Seksas ir miestas“; sako, tai buvo fantastiškas serialas; o mamos mėgstamiausias pokštas buvo „Ar negalėtumėte pasakyti, kaip nueiti į Keturiasdešimt antrąją gatvę? O gal man pačiai išsikrušti?“

— Kur apsistosit? — paklausiau.

— Kaip nors išsivyniosim. Pirmą savaitę prisiglausim pas tave, o paskui pažiūrėsim, gal per tą laiką susirasim draugų ir jie pakvies mus pasisvečiuoti pas juos.

— Prisiglausit pas mane? Bet mano butas labai mažas.

— Na jau ne toks ir mažas.

Kai pirmą kartą jį pamatė, tai kalbėjo kitaip. Sakė, kad čia skylė kaip filme „Būti Džonu Malkovičiumi“.

— Be to, namie mes nesėdėsim. Visas dienas vaikščiosim po parduotuves. — Po purvinas Dafio ir Konvėjaus nukainuotų prekių skyles, į kurias manęs su Džeke net ir su šautuvu neįvarytų.

— O kur jūs miegosit? — toliau klausinėjau.

— Mudu su tėčiu miegosim tavo lovoj, o Helena galės miegoti ant sofos.

— O aš? Kur man reiks miegoti?

— Juk tu man ką tik minėjai, kad beveik nemiegi. Tad koks skirtumas? Gal turi kokį krėslą ar dar ką?

— Turiu, bet...

— Cha cha. Aš tik paerzinau. Galima pamanyti, kad iš tiesų apsistosim pas tave. Ten nėra net kur pelei apsisukti, ką jau kalbėti apie katę. Pas tave kaip tam filme „Susitikti su Džo Mankevičiumi“. Mes pasirinkom Gramercy Lodge viešbutį.

— Gramercy Lodge viešbutį? Ar ne ten tėtis apsinuodijo maistu, kai paskutinį kartą buvot apsistoję tame viešbutyje?

— Ko gero, taip, bet ten mus jau pažįsta. Ir vieta gera.

— Gera vieta kam? Nuodytis maistu?

— Maistu nesinuodijama.

— Gerai jau, gerai, tiek to. — Tas pats šūdas, tik kitoj saujoj.

Po kelių dienų atsibudau ir pasijutau... kitaip.

Nesupratau, kas man yra. Gulėjau po pūkine antklode ir galvojau. Pasikeitė šviesa lauke: po nykios žiemiškos pilkumos pasirodė blyškiai gelsva pavasarinė spalva. Ar tikrai taip? Galas žino. Paskui pastebėjau, kad man nieko nebeskauda; pirmą kartą per daugiau nei metus manęs naktį neprižadino joks skausmas kauluose. Bet ir ne tai. Staiga aš supratau, koks tai skirtumas: šiandien išaušo diena, kai pasibaigė ilga kelionė iš galvos į širdį — aš pagaliau suvokiau, kad Aidanas jau niekada nebegrįš.

Man teko iš senų žmonių girdėti, kad reikia metų ir vienos dienos, kad kūnu ir siela patirtum ir įsitikintum, jog kažkas iš tiesų numirė. Reikia be to žmogaus pragyventi ištisus metus, pamėginti iškęsti be jo visus savo gyvenimo etapus — savo gimtadienį, mirusio žmogaus gimtadienį, vestuvių sukaktį, mirties metines — ir tik tada, kai visa tai praeis, pamatysi, kad galima tai suvokti.

Iki šiolei aš vis kartojau sau ir bandžiau įteigti, kad jis dar sugrįš, kad jam tai pavyks, nes jis labai mane mylėjo. Net ir labiausiai pykdama ant mažojo Džeko ir nenorėdama su juo susitikti, aš vis puoselėjau tą viltį. Dabar aš jau žinojau, labai gerai žinojau, tarsi būčiau suradusi paskutinę trūkstamą dėlionės detalę: Aidanas daugiau niekada pas mane nebesugrįš.

Pirmą kartą po ilgo laiko apsiverkiau. Po kelių mėnesių šalto užsisklendimo mano skruostais ėmė riedėti karštos ašaros.

Neskubėdama susiruošiau į darbą. Užtrukau ilgiau nei paprastai. O kai išeidama uždariau paskui save buto duris, mano galvoje Aidano balsas tarė: „ Įvaryk siaubo toms L’Oreal mergoms“.

Visiškai buvau pamiršusi, kaip jis kažką panašaus sakydavo man kiekvieną rytą, tarsi kokią padrąsinamąją komandinės veiklos frazę. O dabar štai ėmiau ir prisiminiau.

13

Atvežė dėžes su mūsų vakariene. Rachelė trinktelėjo į vidurį stalo krūvą skirtingų lėkščių ir pradėjo dėlioti į jas maistą.

— Helena, tavo lazanija. — Padavėjai lėkštę. — Tėti, kiaulienos žlėgtainis. Mama, tavo lazanija.

Ji stumtelėjo mamos lėkštę per stalą, bet ši, užuot padėkojusi, papūtė apatinę lūpą.

— Kas yra? — nustebo Rachelė.

Mama kažką burbtelėjo po nosim.

— Kas yra? — dar kartą paklausė Rachelė.

— Man nepatinka mano lėkštė, — šį kartą jau gerokai garsiau suburbėjo mama.

— Tu dar net neparagavai.

— Ne maistas. Man nepatinka lėkštė.

— O ko ji tau nepatinka? — Rachelė sustingo su šauktu rankoje.

— Aš noriu su gėlytėm. Tokios, kaip pas ją. — Staigiu galvos mostu mama parodė į Heleną.

— Bet tavo irgi niekuo ne prastesnė.

— Ot ir ne. Ji baisi. Rudo stiklo. Aš noriu iš balto porceliano su mėlynom gėlytėm. Tokios, kaip pas ją.

— Bet... — Rachelė visai suglumo. — Helena, gal tu labai...

— Nė nesvajok.

Rachelė nebežinojo, ką daryti. Tai buvo pirmas mamos, tėčio ir Helenos vakaras Niujorke. Priešaky dar dvi savaitės, kurias reikės kažkaip prastumti, o jie jau dabar pradeda ožiuotis. Lėkščių su mėlynom gėlytėm daugiau nebeliko. Kita lėkštė pas tėtį.

— Tegu ima mano, — pasiūlė tėtis. — Bet tos šlykščios iš rudo stiklo aš irgi nenoriu.

— Ar bus gerai paprasta balta?

— Bus gerai.

Tėčio kiaulienos žlėgtainis buvo permestas ant paprastos baltos lėkštės, o mamos vakarienės lėkštė buvo pakeista.

— Ar dabar visi patenkinti? — sarkastiškai paklausė Rachelė.

Nusiraminę pradėjom valgyti.

— Ana, kaip tavo naujasis prekės ženklas? — mandagiai pasidomėjo Lukas.

— Ačiū, puikiai. Šiandien Boston Globė atliko penkių geriausių kremų palyginamąjį įvertinimą: Sisley Global nuo raukšlių, Creme de la Mer, Cle de Peau, La Prairie ir Formulės 12. Aukščiausio reitingo susilaukė Formulė 12. Sako...

— Taip, bet ta naujoji kompanija negamina nei lūpdažių, nieko, tiesa? — Aiškiai matėsi, jog mama manė, kad gaudama naujas pareigas aš buvau pažeminta tarnyboje. Šia pastaba tema buvo išsemta, bet ji vis tiek spėjo mano mintyse atgaivinti prisiminimus, kaip mudu su Aidanu švęsdavom mano reklaminius laimėjimus ir mano varžovų kolegų nesėkmes. Kiek kartų jis, būdavo, grįžta namo mojuodamas su laikraščiu rankoje ir šaukdamas: „Stulbinanti žinia. USA Today visiškai nepatiko naujasis Chanel kremas. Viena mergina pareiškė, kad jis užkemša poras. Ūūūch! Duokš penkis aukštyn!“ — „Sumušami — „Dabar penkis žemyn!“ — „Sumušam.“ — „Penkis už nugaros!“ — „Sumušam.“ Tada, pakėlęs koją, šūkteli:

— “Kitą penkis pro koją!“ — „Sumušam.“ — „Ir dar kartą pro kitą koją ir už nugaros!“ — „Sumušam.“

Tokius mano netikėtai užplūdusius džiaugsmingus prisiminimus nutraukė staigus riksmas:

— Dink iš čia! — Tai Helena: tėtis užklupo ją sėdinčią tualete.

— Reiktų tualeto duryse įtaisyti užraktą, — tarė mama.

— O kam? — paklausė Rachelė. — Pas jus namie tualeto duryse irgi nėra užrakto.

— Čia ne mes kalti, mielai įsitaisytume.