Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Net labai apsidžiaugsiu. Ar pastebėjai, kad tu dabar daug mažiau verki?

— Taip. Tai tik hormonai. — Paskui dar pridūrė: — Bet jis vis tiek šunsnukis. Žiūrėk! — Ji parodė į save. — Kuo tau nepatinka šis vaizdelis?

— Niekuo. — Ji atrodė fantastiškai. Visa švytinti su nedideliu atsikišusiu gumbeliu. Paskui aš pamačiau. — Tau padidėjo krūtinė!

— Taip! Pirmą kartą gyvenime užsiauginau papus! Nuostabu.

Duris atidarė Lukas. Jam ant kaktos kaip kokiam ožiaragiui styrojo adata.

— Gazas, — paaiškino. — Gazas su savo akupunktūra. Laimingos Padėkos dienos! Užeik.

Prie vakarienės stalo buvo susėdę Gazas, Džojis ir Rachelės draugės Džudė bei Fergal. Šeiko nebuvo. Jis išlėkė į Niuportą švęsti Padėkos dienos su Brukęs Edison šeimyna. Kaip supratau, Šeikas su Brukę mėgavosi fantastišku seksu; jis net buvo prisipažinęs Lukui, kad ji „ištvirkėlė“.

Visiems ant kaktų styrojo akupunktūrinės adatos; atrodė kaip ateivių karo taryba iš „Žvaigždžių karų“. Išvydęs mane, Gazas pašoko nuo kėdės su paruošta man adata:

— Išjudins tavo endorfinus.

— Gerai jau, — nusileidau. — Varyk. Bet aš prisimenu laikus, kai per tokias šventes ant galvų dėdavomės popierines kepuraites.

Gazas įsmeigė man adatą ir aš atsisėdau už stalo. Tuojau turėjo prasidėti vakarienė; aš labai tiksliai pasirinkau laiką, kada ateiti: nenorėjau vėluoti, bet ir nenorėjau ateiti anksčiau ir leistis į laiką užmušančias šnekas.

Iš virtuvės išlindo Rachelė su didžiuliu keptu daiktu ir tėkštelėjo jį vidury stalo.

Gazas tuojau pat puolė prie jo.

— Ei, — subarė jį Rachelė, — palauk, gerai? Pirma reikia visiems pasimelsti.

— O, taip, atsiprašau.

Rachelė nulenkė galvą (barkšteldama savo adata į butelį Kombuchos) ir padėkojo Visagaliui už tai, kad mes visi laimingi, ir ne tik dėl to, kad sulaukėme tokios gardžios vakarienės, bet apskritai už visus nuostabius dalykus mūsų gyvenime.

Visi pritariamai linktelėjome, žybteldami žvakių šviesoje savo adatomis.

— Pats laikas prisiminti tuos, — tęsė Rachelė, — kurių šiandien nėra čia su mumis. — Ji paėmė į rankas taurę putojančio obuolių sulčių gėrimo ir tarė: — Už draugus, kurių nebėra. — Kiek palaukusi, tarsi bandytų nuvyti šalin besitvenkiančias ašaras, pridūrė: — Už Aidaną!

— Už Aidaną!

Visi pakėlė savo taures. Visi, išskyrus mane. Aš atsilošiau kėdėje ir sunėriau ant krūtinės rankas.

— Ana, čia buvo tostas už Aidaną, — pasipiktino Gazas.

— Žinau. Man nusispjaut. Jis turi vaiką su kita moterim.

— Bet...

— Ji ant jo pyksta, kad žuvo, — paaiškino jam Rachelė.

— Aidanas juk negalėjo pasirinkti, — tarė Gazas.

— Jos pyktis nelogiškas, bet pateisinamas.

Šiuo metu aš iš tiesų pasijutau kaip filme „Žvaigždžių karai“.

— Aidanas negalėjo pasirinkti — žūti jam ar ne, — pakartojo Gazas.

— O Ana negali pasirinkti jausmų.

— Ar jūs abu neužsičiaupsit, — sušukau aš. — Kad ir kaip ten būtų, aš visai nepykstu dėl to, kad Aidanas žuvo.

— Tai dėl ko tu jo nekenti? — paklausė Rachelė.

— Nekenčiu, ir tiek. Daryk ką nors, Gazai. Padek užuolaidas ar dar ką.

Vėliau Džojis įspraudė mane į kampą:

— Ei, Ana.

— Ko? — burbtelėjau nudelbusi akis į grindis. Šiomis dienomis labai stengiausi išvengti pokalbių su juo.

— Kaip laikosi Džeke?

Pakėliau akis ir prirėmiau jį šaltu nustebusiu žvilgsniu. Būčiau kreivai šyptelėjusi, bet kai dabar pabandau pakelti vieną lūpų kamputį, pasikelia ir kitas, tad atrodo, lyg dantistas apžiūrinėtų mano dantenas.

— Kaip laikosi Džeke? Jeigu tau rūpi sužinoti, kaip laikosi Džeke, tai čiupk telefoną ir pats jai paskambink.

Jis piktai dėbtelėjo į mane, paskui ilgokai žiūrėjo man į akis ir pirmas neatlaikęs mano žvilgsnio nusuko akis į šalį; pastaruoju metu niekas neatlaikydavo mano žvilgsnio.

— Ką gi, — piktai atšovė jis, — taip ir padarysiu.

Išsitraukęs savo mobilųjį telefoną pradėjo piktai maigyti skaičius, tarsi jie būtų jį asmeniškai įskaudinę.

— Tikiuosi, skambini ne jai į namus, nes ji šiuo metu Bermuduose, Džesio Čydlerio dvare.

Jis liovėsi maigęs.

— Džesio Čydlerio dvare?

— Taip. O ką? Manei, kad per Padėkos dieną viena kiurksos namie? Viena su savo betėviu vaisium?

— Koks jos mobiliojo numeris?

Kietai sučiaupiau lūpas. Nenorėjau sakyti jam jos numerio.

— Tiek to, — tarė jis. — Turiu namie. Pasakyk dabar arba aš vis tiek susirasiu vėliau.

Pasijutusi nugalėta, išpyškinau jam numerį.

Dar viena suspaudytų mygtukų kombinacija, tik šįkart ne tokia agresyvi, ir jis, tarsi pirmą kartą gyvenime būtų skambinęs mobiliuoju telefonu, suriko:

— Skambina! Skambina! — Staiga jo kūnas suglebo nuo netikėtos atomazgos. — Balso pašto dėžutė.

— Palik žinutę, avigalvi. Tam ir yra balso paštas.

— Ne-e. — Uždarė telefoną. — Vis tiek turbūt nenorės su manim kalbėtis. — Jis metė į mane koketišką žvilgsnį, bet aš likau abejinga. Aš nežinojau, ar ji norės su juo kalbėtis (pabūgau, kad tikriausiai norės) ir kiek jis buvo išgėręs; gal šis staigus susidomėjimas Džekės gerove išgaruos su paskutiniu Padėkos dienos spinduliu ir prasidės pagirios.

Vos tik Džeke įkėlė koją į namus, aš pažodžiui atraportavau visą sceną, o ji tai priėmė kaip šventinį mandagumą ir perdėtą jausmingumą. Jos tikslus atkirtis buvo toks:

— Sušiktas kvailys.

8

— Ana, girdėjau apie kažkokį „didžiulį šuolį“ odos priežiūros srityje. Ką tu apie jį žinai? Dedu galvą, kad praėjusį kartą, kai drauge pietavom, tu man kažką apie jį minėjai.

Mano telefonas nesiliovė skambėjęs — kosmetikos žurnalų leidėjų smalsumas buvo įkaitintas.

— O ką tu apie jį girdėjai?

— Kad nieko panašaus dar nėra buvę sukurta.

— Taip, aš irgi tą girdėjau.

Visą gruodį šurmulys apie Formulę 12 vis stiprėjo. Kartu su prieškalėdiniu kvaituliu, išgėrinėjimu, šventimu ir dovanų pirkimu intensyvėjo ir gandai. Girdėjau, kad jis iš Brazilijos džiunglių. Ar tiesa, kad jį gamins Devereaux? Sako, kad tai superkremas, kaip Creme de la Mer, dešimt balų.

Beveik jau laikas. Nusprendžiau, kad mums labiausiai tiks Harpers žurnalas, tad suorganizavau dalykinius pietus ir susitikimą su jų grožio redaktore Blyte Krisp, kurį paskyriau naujų metų pradžioje.

— Pietūs bus ypatingi, pamatysi, — pažadėjau jai.

— Sausio pabaigoj, — pasakiau Devereaux. — Mes turime paleisti kremą sausio pabaigoj.

Medicinos sesutė vedžiojo skenerį po geliu išteptą atsikišusį Džekės pilvą, stabtelėjo ir tarė:

— Atrodo, turėsime mažą gražią mergytę.

— Jėga! — iš pusiau gulimos padėties Džeke dūrė kumščiu į orą, vos nepataikydama sesutei į galvą. — Mergytė! Su gražiais drabužėliais. Kaip mes ją pavadinsim, Ana?

— Džoela? Džodi? Džoana? Džo?

Sentimentaliu balsu Džeke tarė:

— Kad Bjaurusis Džojis žinotų, jog aš jį vis tiek laaabaiii myliu. O gal geriau — Bjaurana? Ar Bjaurėta? O gal Bjaurela?

— Bjaurela! — Pasiūlymas pavadinti mergaitę Bjaurelos vardu mums pasirodė toks juokingas, kad abi pratrūkom baisiausiai kvatotis. Kuo daugiau kvatojom, tuo mums darėsi juokingiau, kol pagaliau susigriebėm, kad juokiamės net apsikabinusios viena kitą, ir tada atsiprašėm sesutės už nepadorų elgesį. Jau atrodo apsiraminom, bet viena kuri iš mūsų, žiūrėk, ir ištardavo: „Bjaurela, sutvarkyk kambarį“ arba „Bjaurela, baik valgyti morkas“, ir mes vėl pratrūkdavom iš naujo. Neprisimenu, kada paskutinį kartą taip nuoširdžiai juokiausi, ir man buvo baisiai gera, tarsi nuo pečių kas būtų nukėlęs porą sunkių svarsčių.