Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

Važiuojant taksi namo aš tariau:

— Ką sakyt, kai apie ultragarsą paklaus Rachelė su Luku?

— Ką turi?.. Ai, tu manai, kad jie gali pasakyti Džojui?

— Aha.

Pagalvojusi ji paskubom atsakė:

— Manau, kad kada nors jis vis tiek sužinos, kad turi mergytę. Taigi. — Staiga ji pasidarė įžūli: — Man nusispjaut, ką jis sužinos. Sakyk jiems, ką nori. Gali jiems papasakoti apie Bjaurelą absoliučiai viską.

— Puiku. Šaunu. Tiesiog nenorėjau pasielgti netinkamai. — Truputį luktelėjusi tęsiau: — Bet kad ir kaip būtų, Džeke, nereikia tų kvailų vardų.

— Kaipgi?

— Na, visokių Lėlyčių, Pupyčių, Pupuliukų ir taip toliau. Vadink savo vaiką normaliu vardu.

— Kokiu?

— Nežinau. Normaliu, ir tiek. Pavyzdžiui, Džeke, Rachele, Brigita. Tik jokių Gražuolyčių, Katyčių ar Saldainiukų.

— Saldainiukas! Kaip gražu. Vietoj -as galėtume pridėti -ė — Saldainiuke.

— Džeke, nereikia, tai baisu, maldauju...

9

— Kur kvietimas? — spygavo mama. — Kur tas prakeiktas kvietimas?

Svetainėje bebaigiant kalėdinę vakarienę aš su Rachele, Helena ir tėčiu suglumę visi keturi susižvalgėme. Mama ką tik kalbėjosi telefonu su tetule Imelda (savo didžiausia sese konkurente), o dabar plaikstėsi po virtuvę ir mėtė į šalis daiktus.

Atlapojusi svetainės duris sustingo ant slenksčio, sunkiai šnopuodama lyg koks begemotas. Rankoje ji laikė vestuvinį kvietimą iš vytelių ir papiruso. Jos akys lakstė ieškodamos Rachelės akių.

— Jūs tuokiatės ne bažnyčioje, — piktai metė ji.

— Ne, — ramiai atsakė Rachelė. — Kaip matai, kvietime parašyta, kad mudu su Luku palaiminimą priimsime Kvakerių rotušėje.

— Tu privertei mane manyti, kad tuoksitės bažnyčioje, o aš staiga sužinau iš savo sesers — kuri, beje, Kalėdoms gavo Leksusą... aš — kelnių lyginimo presą, o ji Leksusą — kad jūs tuoksitės ne bažnyčioje.

— Aš niekada tau ir nesakiau, kad bažnyčioj. Pati prisigalvojai.

— Ir kas jums suteiks tą... — ji tiesiog spjaute išspjovė, — vadinamąjį palaiminimą? Gal koks, neduokdie, katalikų kunigas?

— Vienas mano draugas, pastorius.

— Koks pastorius?

— Laisvai samdomas.

— Turbūt koks nors draugas iš buvusių narkomanų draugijos? — toliau taškėsi mama. — Na, man jau viskas aišku.

Po tokių pareiškimų ir patiekalų iš cukrinių pupų iš manęs daugiau nieko nebesitikėkit. Dėl manęs nors pasikarkit.

Mamos įsiūtis persidavė visam likusiam kalėdinių švenčių periodui. Jos pyktį dar daugiau kurstė tai, kad jai nepasisekė palaužti Rachelės ir palenkti jos valios savo pusėn gąsdinimu neteikti finansavimo, nes Lukas su Rachele patys rengėsi padengti didžiąją dalį vestuvių išlaidų.

— Tai pasityčiojimas! — bejėgiškai siuto ji. — Tai ne vestuvės, o parodija. „Prakeiksmas“, kitaip nepavadinsi. Na, manęs šiam renginy ji gali neskaičiuoti. Ir dar aš jaudinausi dėl suknelės spalvos! Jeigu vestuvės vyks ne bažnyčioj, tai tegu renkasi suknelės spalvą, kokią tik jos širdis geidžia!

Bet ne visi pyko, sužinoję, kad Rachelės vestuvės vyks ne bažnyčioje. Tėtis slapčia džiūgavo, nes manė, kad jeigu vestuvės bus „netikros“, tai jam nereikės sakyti kalbos. Rachelė irgi laikėsi rimtai ir buvo nepalaužiama.

— Ar tu nepyksti? — paklausiau jos. — Ar nenusimeni, kad tėtis su mama nedalyvaus vestuvėse?

— Dalyvaus, ne kur dėsis. Negi iš tiesų manai, kad ji neateis į vestuves? Greičiau jau galą sau pasidarys.

Aš įtraukiau galvą ir pasislėpiau nuo visų žiūrėdama sentimentalius filmus bei kramsnodama šokoladinius Kimberli sausainius ir skaičiavau dienas, kada vėl turėsiu grįžti į Niujorką. Niekada nemėgau Kalėdų, nes jos visad prišaukdavo šeimos barnius, bet šios man buvo ypač slegiančios.

Džeinė man atsiuntė kalėdinį atviruką su „mažojo Džeko“ nuotrauka, kurioje jis stovi su Kalėdų Senelio kepure — ji vis man rašė ir siuntinėjo laiškus, siūlydama, kad galim susitikti bet kada ir man patogioje vietoje. Medoksai taip pat ragino mane susitikti ir pasimatyti su „mažuoju Džeku“, bet aš kaip siena vis atremdavau visus jų prašymus. Niekada gyvenime su juo nesusitiksiu.

10

— Sraigtasparnis pakilo, — pranešė vyras su radijo stotele. — Blytė Krisp jau kelyje. Numatomas atvykimo laikas dvidešimt septynios minutės po dvylikos.

Kad sukurtume tam tikrą dramatiškumo efektą, aš buvau surengusi Blytės Krisp paėmimą sraigtasparniu nuo Harpers pastato stogo ir nugabenimą į šimto dvidešimties pėdų jachtą, prišvartuotą Niujorko uoste. (Išnuomotą tik keturioms valandoms, bet jau tokioms brangioms, kad ojojoj.)

Nors oras ir buvo žvarbokas — juk sausio 4-oji — ir vanduo gerokai banguotas, aš pagalvojau, kad jachta bus visai neblogas „kabliukas“, truputį primenantis kontrabandą.

Atsistojau ir pradėjau vaikščioti po kajutę — nes aš galėjau vaikščioti. Niekada nebuvo tekę svečiuotis jachtoje, kuri būtų tokia didelė, kad galėtum vaikščioti po kajutę pirmyn ir atgal. Gerai pagalvojus, tai man iš viso nėra tekę būti jachtoje.

Po tokio neilgai trukusio malonaus pasivaikščiojimo, atrodo, išgirdau sraigtasparnio dūzgimą. „Negi jau?“ — įtempiau ausis. Vyras su radijo stotele pasižiūrėjo į savo didelį juodą, vandeniui ir sprogimams atsparų laikrodį:

— Pačiu laiku.

— Visi į vietas, — sukomandavau aš. — Žiūrėkit, kad ji nesušlaptų! — Dar šūktelėjau jam pavymui: — Ir nekrėskit kvailysčių, kad ji nesupyktų.

Mažučiukė, kaulėta Blytė su savo aukštaauliais odiniais batais kaukšėjo parketinėmis grindimis į pagrindinį jachtos saloną, kur aš jos jau laukiau su išpilstytu šampanu.

— Ana, mieloji, ką visa tai reiškia? Sraigtasparnis... tokia jachta?

— Konfidencialumas. Negalėjau rizikuoti, kad kas nors nugirstų mūsų pokalbį.

— Kodėl? Kas čia tokio svarbaus?

— Sėskis, Blyte. Šampano? Guminių meškučių? — Jau buvau iš anksto išsiuosčiusi, kad ji mėgsta guminius meškučius. — Tai va. Turiu tau kai ką, bet noriu, kad pasirodytų kovo mėnesio numeryje. — Kovo mėnesio leidinys turėjo pasirodyti sausio pabaigoje.

Ji papurtė galvą:

— Ak, Ana, juk žinai, kad aš negaliu. Jau per vėlu. Kovas jau parengtas ir užmigdytas. Tuoj bus atiduotas spausdinti.

— Leisk tau parodyti, apie ką kalbama. — Suplojau rankomis (man šis veiksmas labai patiko, jaučiausi kaip blogietė iš Džeimso Bondo filmo) ir baltom pirštinėm apsimovęs liokajus įnešė ant padėklo mažą sunkią dėžutę ir įteikė jai. (Mes anksčiau tai net kelis kartus buvom surepetavę.)

Išpūstomis akimis Blytė ją paėmė, atidarė ir ilgai ilgai žiūrėjo, o paskui sušnibždėjo:

— O, Dievulėliau! Tai kremų kremas. Jis tikras.

Na, tiek to, tegu tai ir ne vaistas nuo vėžio, o tik paprastas veido kremas, bet vis tiek akimirka buvo įspūdinga.

— Tuoj lekiu ir prižadinu mūsų kovą, — tarė ji.

Kai sraigtasparnis išgabeno ją atgal į miestą, paskambinau Leonardui Daliui iš Devereaux.

— Pavyko!

— Likusią dienos dalį pasiimk išeiginę, — žinoma, pajuokavo. Manęs laukė šimtai darbų, o dabar, kai Formulė 12 iš tiesų tuoj išvys pasaulį, man reikėjo skubiai paruošti kabinetą. Aš norėjau Formulės 12 stalų armadą įkurdinti kuo toliau nuo Lorynos; ji visiškai nesidžiaugė, buvo baisiai nelaiminga, kad aš gavau naują darbą. O dar labiau ji nusiminė dėl to, kad aš sau į komandą pasiėmiau Tynę. Mano antroji asistentė buvo sumani jaunutė kibirkštėlė, vardu Hana — aš pasiglemžiau ją iš Warpo ir išgelbėjau nuo siaubingų drabužių nešiojimo. Jos dėkingumas garantuos man lojalumą.