Марианн Кейс - Ar ten kas nors yra?

— Tu perskaityk.

— Gerai. O tu atidžiai paklausyk.

Brangioji Ana,

Net nežinau, kaip man pradėti šį laišką. Ko gero, reikia nuo pradžių. Tau rašo Džeinė, Džeinė Viks (mergautinė pavardė Sorensen), buvusi Aidano draugė. Mes trumpam buvom susitikusios per Aidano laidotuves, bet aš abejoju, ar tu mane prisimeni, nes jose dalyvavo labai daug žmonių.

Neįsivaizduoju, ką tu žinai iš to, kas įvyko, todėl papasakosiu viską iš eilės. Sunku rašyti laišką ir tikėtis neužsitraukti tavo nemalonės, bet vis dėlto yra taip, kaip yra. Kai Aidanas paliko Bostoną ir išvažiavo dirbti į Niujorką, savaitgaliais dažnai sugrįždavo namo, bet tie trumpi pasimatymai nebuvo malonūs ir po kokių penkiolikos šešiolikos mėnesių aš sutikau kitą vyrą (Hauvį, už kurio esu dabar ištekėjusi). Nepasakojau Aidanui apie Hauvį (ar Hauviui apie Aidaną), bet pasakiau Aidanui, kad mes turėtume laikinai nutraukti santykius ir padraugauti su kitais žmonėmis.

Taigi kurį laiką aš susitikinėjau (ir miegojau) su abiem — su Hauviu ir su Aidanu, kai šis grįždavo namo iš Niujorko.

Paskui staiga pasijutau nėščia. (Aš gėriau kontraceptikus, nesu kandidatė į daugiavaikes motinas, bet tikriausiai esu viena iš tų dešimties tūkstančių ar kokia ten statistika.) Bėda ta, kad nežinojau, kas vaiko tėvas — Aidanas ar Hauvis. (Patikėk manim, suprantu, kaip šlykščiai tau tai skamba.)

Norėjau apie tai pasikalbėti su Aidanu, bet kai jis kitą kartą atvažiavo į Bostoną, tai pareiškė nutraukiąs mūsų draugystę. Sakė sutikęs kitą moterį (tave), einąs dėl tavęs iš proto ir ketinąs vesti, jam esą nesmagu šitaip išsiskirti su manim, norėjo, kad visada liktume draugai; įsivaizduoji, koks toliau scenarijus. Taigi man teko apsispręsti: ar man pasisakyti, kad esu nėščia, ir galutinai suš...ti tavo ir jo reikalus, ar rizikuoti ir manyti, kad vaikas nuo Hauvio? Taigi aš pasirinkau antrąjį variantą ir mudu su Hauviu susituokėm, susilaukėm mažojo Džeko ir dabar abu dėl jo esam pamišę. Kai gimė, jis nebuvo panašus į Hauvį, nelabai ir į Aidaną, taigi aš nusprendžiau, kad problema išspręsta.

Tačiau augdamas Džekas kasdien darėsi vis panašesnis į Aidaną. Kaip mane Dievas mato, su kiekviena diena jo bruožai darėsi vis labiau ir labiau panašesni į Aidano. Man tai neišėjo išgalvos ir aš pradėjau nerimauti. Netruko tai pastebėti ir mano mama. Aš išpažinau jai teisybę ir ji mane privertė prisiimti atsakomybę ir pasakyti Aidanui, kad jis turi sūnų, o Medoksai — anūką. (Nori garbės žodžio? Aš baisiausiai nenorėjau jiems šito sakyti. Esu savanaudė, todėl išsigandau dėl Hauvio ir savo santuokos.)

Taigi pirmiausia pasisakiau Hauviui. Buvo siaubinga. Ypač jam. Jis paliko mane, bet dabar vėl sugrįžo ir mes bandom susitaikyti. Tada aš paskambinau Aidanui ir, kaip ir kiekvienas, gavęs tokią pritrenkiančią žinią, jis nėrė stačia galva į neviltį. Labiausiai jis pergyveno dėl tavęs; labai išsigando, kad tu pamanysi, jog jis tau buvo neištikimas. Bet kad tau būtų visiškai aišku, pasakysiu: tai atsitiko dar tau su juo rimtai nepradėjus. (Judu rimtai pradėjot draugauti tik po aštuonių savaičių.)

Kad ir kaip ten būtų, aš pasiunčiau jam elektroniniu paštu keletą Džeko nuotraukų, kad jis pats pamatytų panašumą. Bet, rodos, po dienos ar dviejų Aidanas pateko į avariją ir aš nežinau, ar jis spėjo tau papasakoti apie Džeką, ar ne. Jeigu tau tai bus kaip perkūnas iš giedro dangaus, tai labai nuoširdžiai atsiprašau.

Kai rengiausi pranešti Medoksams žinią apie Džeką, išgirdau apie avariją ir susilaikiau, nes nežinojau, ką daryti; be to, mano mama sakė, kad Diana su Fildingu...

— Fildingu? Ar čia toks pono Medokso vardas? — paklausė Rachelė. — Keista, niekada nepagalvojau, kad jis turi vardą.

... prastai jaučiasi, tad tokia naujiena gali juos pribaigti, todėl verčiau jau man palaukti, kol jie atsigaus.

Bet Diana su Fildingu vis dar neatsigauna ir tas laikas, kada galėčiau jiems pasakyti, irgi dar neatėjo. Daug kartų norėjau tau paskambinti ir pasiklausti, ar žinai ką nors apie Džeką, ir pasakyti, kad aš irgi labai ilgiuosi Aidano. Jis buvo nuostabus vyras, nepamainomas. Vis dėlto kažkodėl jaučiau, kad nereikia užsiminti apie Džeką, kol nepasikalbėjau su Fildingu ir Diana, be to, būtų negražu mudviem kalbėtis apie Aidaną ir nepapasakoti apie Džeką. Ar tau kas nors aišku?

Taigi aš visą laiką laukiau tinkamo momento pranešti visiems šią žinią, bet, kaip tu jau turbūt žinai, Kevinas pasirodė esąs apsukresnis. Antradienį mes susitikom Pottery Barn. (Argi ne keista, ką? Įsivaizduok, Kevinas Medoksas Pottery Barn.) Jau seniai mudu buvom nesimatę, tad labai apsidžiaugiau jį išvydusi. Tačiau Kevinas pažvelgė į vežimėlį ir pamatęs Džeką taip išpūtė akis, tarsi būtų išvydęs vaiduoklį. Ir čia pat kad užriks ant viso Pottery Barn: „Čiagi Aidano sūnus! Aidanas turi sūnų! Mama turi anūką! Kas apie tai žino? Ar Ana tai žino? Kodėl man niekas nieko nesakė?“ Tada jis pradėjo raudoti, aš puoliau jam aiškinti, bet atbėgo apsaugininkai ir liepė mums išeiti.

Sakau jam: „Kevinai, eime, užsisakysim puodelį kavos ir aš tau viską paaiškinsiu.“ Betgi tu pažįsti Keviną. Tikras karštakošis. Jis išlėkė šaukdamas, kad kreipsis į teismą dėl vaiko globos teisių, kad paskambins tau ir viską papasakos. Taigi spėju, kad tu tikriausiai jau sulaukei mažiausiai vieno maniakiško skambučio iš Kevino.

Aš irgi norėjau tau paskambinti, bet paskui pagalvojau, kad bus geriau, jeigu viską surašysiu ant lapo. Bent jau šitaip tikrai bus išvengta nesusipratimų.

Gal aš siūlau per daug anksti, bet ar tu nenorėtum pamatyti Džeko? Kada tik tau patogu. Jeigu nenori važiuoti į Bostoną, aš galiu jį atvežti į Niujorką.

Dar kartą prašau man atleisti, jeigu užgavau pranešdama šitas naujienas. Jaučiu, kad tu turi teisę žinoti. O išvydus gyvą dalelę Aidano, gal tau pasidarys lengviau pakelti netektį.

Su pagarba

Džeinė

— Taigi dabar pati matai, — tarė Rachelė. — Jis tavęs neapgaudinėjo. Ir nebuvo tau neištikimas.

— Man vis viena. Aš vis tiek jo nekenčiu.

3

Rachelė apšvietė mane, kas dėjosi mano gyvenime, kol buvau atsijungusi nuo pasaulio.

— Tu turi darbą. Aš kalbėjau su jūsų Franklinu. Pasakiau jam, kad blogai jautiesi.

— O, Dieve. — Devereaux vadai ir pats profesorius Redfernas troško kuo greičiau susitikti su manim ir paleisti Formulės 12 reklaminę kampaniją. Tai pats netinkamiausias metas man „jaustis blogai“. — Ar jis užsiputojo?

— Taip, truputį. Bet paskui išgėrė Xanax. Tiesą pasakius, mes pasikalbėjom kaip du suaugę žmonės. Jis pasiūlė tau pasiimti atostogų likusias šios savaitės dienas ir visą kitą savaitę. Tegu pamėgina susiimti, sako jis.

— Žmogiškumo demonstravimas. Ačiū tau, Rachele, kad pasistengei. Kad manim pasirūpinai. — Mano dėkingumui nebuvo ribų. Jeigu ji nebūtų pasikalbėjusi su Franklinu, aš tikriausiai nebūčiau išdrįsus pasirodyti darbe; bent jau dabar, jeigu panorėsiu, turiu galimybę sugrįžti. Paskui aš prisiminiau vieną dalyką.

— Jergau! Kevinas!

Ar jis tebetūno viešbuty ir laukia manęs, kada ateisiu pas jį?

— Juo irgi jau pasirūpinta. Pasikalbėjau ir su juo. Viską papasakojau. Jis išvažiavo į Bostoną.

— Dieve, kaip tau ačiū. Tu tokia man gera.

— Skambtelk jam.

— Kiek dabar laiko? — Pažiūrėjau į laikrodį. — Dvidešimt po aštuonių. Ar ne per anksti?