Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

– Pamiršau tau atiduoti sąrašą, – pranešė jis.

– Sąrašą? – jos balsas buvo duslus ir keistas, o jo neapleido nuojauta, kad ji bijo. Kai juodu buvo viešumoje ir ji vykdė viešųjų ryšių kampaniją, galėjo pasislėpti už darbo, bet dabar, pričiupta po stalu, negalėjo nuslėpti, kokie stiprūs jausmai ją kamuoja. Deja, ji bjaurėjosi juo. Vis dėlto Piteriui tai atrodė geriau nei tas mirties bučinys kiek anksčiau ar padėka už tai, kad ją paliko.

– Tai sąrašas dalykų, kuriuos norėčiau rytoj nuveikti. Pamaniau, kad galėtume pradėti nuo Metropoliteno.

Ji atrėmė galvą į vienintelę stalo koją, lyg būtų iškylavusi gamtoje.

– Vis dar privalau surasti tau partnerę likusiam savaitgaliui. Vos tik surasiu, aš…

Ji pasisuko, o jos plaukai net tamsoje sužaižaravo auksu.

– Ar minėjai Metropoliteną?

– Taip.

– Turi galvoje Metropoliteno meno muziejų?

– Teisingai. Man nereikia kitos moters. Noriu tavęs.

– Tai neįma…

– Viskas, ko tik užsimanysiu. Štai ką man žadėjo. Noriu šeštadienį praleisti su ta pačia moterimi kaip ir penktadienio vakarą. Ar tai tau kelia nepatogumų?

– Tiesą sakant, taip, – Kitė atsakė pakuždomis tarsi bijodama, kad baro lankytojai gali nugirsti.

Suknelės viršus, meiliai prigludęs prie kūno, plazdėjo lyg drugio sparneliai. Matyt, širdis šuoliavo it pabaidytas žirgas. Vieną šviesių plaukų garbaną ji nerimastingai suko ant piršto. Ar taip jaudinasi dėl to, kad jis šalia? Ko ji bijo? Kad subyrės į tūkstančius gabalėlių, jei tik jis prisilies prie jos?

Piteris taip geidė prie jos prisiliesti, kad net degė pirštų galai.

Kitė prisitraukė kelius ir apgaubė juos suknele. Jis ištiesė ranką ir apkabino jos koją, prie pat kulkšnies. Oda buvo švelni ir šilta. Vos tik jis ją palietė, Kitė pašoko ir galva trenkėsi į kietą medinį stalą.

– Ką darai?

– Tikrinu, ar verčiu tave nervintis.

Jie spoksojo vienas į kitą net nemirksėdami, o tarp jų pašėlusiu greičiu zvimbė šimtai neišsakytų žodžių. Buvo savotiškai jauku, o kartu kvaila lindėti po stalu ir geisti šios moters kiekviena savo kūno ląstele. Kaip tik taip jis ir jautėsi.

Piteris nepaleido jos kojas, o ji nepamėgino nustumti jo rankos.

– Duok savo sąrašą, – sukuždėjo ji vos gyva. – Pasirūpinsiu, kad rytdienai viskas būtų paruošta.

Jis prisimerkė ir pasislinko dar arčiau.

– Ir tu būsi mano partnerė?

– Kaip pats sakei, padarysiu viską, ko pageidauja klientas. – Kitė sužaibavo į jį. – Išskyrus…

– Žinau, – neleido jai užbaigti minties Piteris. – Išskyrus tai.

Piteris įveikė paskutinius kelis juos skyrusius centimetrus ir pabučiavo. Labai švelniai. Jo akys užsimerkė, o burna ragavo tokį pažįstamą brendžio skonį ant jos lūpų.

Kitė neatsitraukė, netrenkė jam. Ji nieko nedarė. Išliko rami, tarsi negalėtų nuspręsti – atsakyti į bučinį ar ne. Jei jis ko nors ir išmoko su moterimis, tai kantrybės. Todėl Piteris neskubino įvykių, nors ir neatsitraukė nuo jos. Tiesiog lūpomis mylavo jos burną, kol pajuto, kaip ji atsipalaiduoja. Lūpos prasivėrė ir įsileido jį. Netrukus pajuto, kaip po jo pirštais atsipalaiduoja jos blauzdos raumenys.

Jis prasmuko į jos burną, kuri atrodė tokia pažįstama ir kiek kitokia. Šią moterį jis pažinojo beveik visą gyvenimą ir pabėgo nuo mylinčios sielos draugės, su kuria pasielgė kaip su nereikalinga pora kojinių. Troško pasakyti jai, kad visada mylėjo ir karštai tebemyli ją, bet negalėjo. Net būdama šalia Kitė nervinosi, o išgirdusi prisipažinimą skuostų dar toliau, nei jis buvo pabėgęs. Kitei patiko varžytis. Kai jis supanikavo, spruko į Aziją. Jei ji bėgtų nuo jo, Piteriui tektų nusipirkti raketą, galinčią nuskristi iki Marso.

Staiga jis pajuto, kaip ji atsako į bučinį. Ir jo gyslomis ėmė tekėti ne kraujas, bet gryna aistra. Piteris troško ją užvaldyti tiesiog čia, o tada nusinešti į kambarį ir visą savaitgalį praleisti ant durų užkabinus lentelę Netrukdyti .

Ramiau, ramiau, – priminė pats sau. Jis padėjo gėrimą ant kilimo, o tada susirado jos taurę. Paėmė iš paklusnių jos pirštų ir pastatė ant grindų. Atsilaisvinę pirštai paniro į jo plaukus, o bučinys degė tokiu pat noru kaip kadaise. Nuostabu. Ranka, taip kantriai laukusi ant jos blauzdos, ėmė lėtai kilti aukštyn. Pasiekė kelius, bet Kitė laikė juos tvirtai suspaudusi. Todėl pirštai nuslydo po suknele užčiuopdami lygią šlaunų liniją. Ji staigiai įkvėpė ir Piteris pajuto, kokia kova vyksta joje. Ji geidė jo ir kartu nenorėjo. Ko gi jis tikėjosi? Juk taip ją įskaudino. Jei ketina atgauti pasitikėjimą, pirmiausia neturėtų taip kvailioti po stalu. Tačiau jos šlaunų oda buvo tokia švelni ir lygi, skleidžianti gundančią šilumą ir viliojanti prisiglausti nepaisant sveiko proto balso.

Tik kartelį. Palies ją tik vieną kartą. Kitės keliai neprasiskyrė, bet ji ir nemėgino jo atstumti, o rankos kovojo su marškiniais trokšdamos pasiekti jo kūną. Kad ir kaip jų santykiai nenusisekė, seksas visuomet būdavo nuostabus.

Piteris leido savo pirštams dar kiek priartėti prie kaitros šaltinio ir pajuto, kaip ji ima atkakliau priešintis. Rankos ant jo nugaros susigniaužė į kumščius, o nagai susmigo į odą.

– Nesipriešink, brangioji. Nesipriešink, – sušnabždėjo jis prie pat jos lūpų.

– Tu niekše, – žemu, prislėgtu balsu iškvėpė ji, o keliai prasiskyrė.

– Atleisk, – pašnibždom atsakė ir Piteris. – Norėčiau grįžti atgal.

Piteris gėrė nuo jos sklindantį karštį, geismą, nors ir suprato, jog ji nenori taip jaustis.

– Mes niekuomet negrįšime atgal, – tyliai atsakė Kitė.

Tie, kas sako, jog meilė akla, klysta. Akla ne ji, o geismas. Piteris geidė jos lyg kenčiantis troškulį lašo vandens, bet jį sustabdė meilė.

Kitė teisi. Jie negali grįžti atgal. Tačiau gali viską pradėti iš pradžių. To jis labai tikėjosi.

Jokiam vyrui nepavyktų užkariauti svajonių moters myluojant ją po stalu. Jis gaus ją tik perėjęs pragarą, jei tiesą byloja pasakos, dainos ir Įlmai.

Jis leidosi jos liečiamas dar kurį laiką – taip ištęsė kančią ir leido sau liesti ją sunkiai atsispirdamas pagundai prasmukti jai po kelnaitėmis. Jo pirštai nuslydo švelnia kaklo oda, kol pasiekė skruostą. Bučinio kaitra priblėso, liko tik šiluma ir švelnumas.

– Eime į mano kambarį. Kai pirmą kartą su tavimi mylėsiuosi, man prireiks viso kambario ir daug daugiau nuošalumo.

Ji papurtė galvą, tarsi aplinkui zvimbtų bitė.

– Pirmas kartas buvo maždaug prieš šešerius metus. Ir viskas baigėsi ne taip jau šauniai.

– Dabar mes kitokie ir tai bus pirmas mūsų – geresnių – kartas.

Ji prunkštelėjo. Piteris neketino veltis į kvailus ginčus tūnodamas po stalu, todėl atsuko jai nugarą ir išlindo iš po stalo. Atsistojęs vos neatsitrenkė į sportiškai atrodantį jaunuolį ir į šokėją panašią jo palydovę.

Piteris suvokė, kad marškiniai išlindę iš kelnių ir jis atrodo gerokai apsiglamžęs. Šalia jo išdygo Kitė. Ji atrodė seksuali, susimąsčiusi ir piktoka.

– Oho, – švilptelėjo jaunuolis ir pasilenkė. – Kas ten vyksta?

Jis išraiškingai pajudino klubus, o jo mergužėlė sukikeno.

– Ši vietelė smagi.

– Jūs teisūs, – atsakė Piteris. – Taip čia ją ir vadina – Smagioji vietelė . Prašom, mes jums ją sušildėme.

Įtūžusi Kitė sušuko:

– Piteri!

Tuo metu dėl sekso pakvaišusi porelė jau rangėsi po stalu. Piteris pasilenkė.

– Ko gersite? Perduočiau jūsų užsakymą barui.