Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

Taip ir buvo. Virtuvės šefas – taip pat pametęs galvą dėl tobulumo kaip ir ji.

– Ką gi, – tarė Kitė, kai juodu atsisėdo. – Gali rinktis: užsisakyk bet ką iš valgiaraščio arba leisk mūsų nuostabiajam šefui mus nustebinti.

Piteris šyptelėjo puse lūpų ir Kitė apmirė. Prieš trejus metus jis buvo dailus vaikinas, o dabar atrodė dar geriau. Neapleido nuojauta, kad su metais jis tik gražės.

– Sakyčiau, vienai dienai staigmenų tau turėtų pakakti.

– Mėgstu netikėtumus. Beje, lukterėk, kol po vakarienės aprodysiu viešbutį. Spėju, tau tikrai padarys įspūdį visos Paiper sumąstytos naujovės. Ji tikrai nepaprasta.

– Nė kiek neabejoju.

– Po šio savaitgalio tavęs niekas nebegalės nustebinti.

– Jei gerai pamenu, konkurso apraše buvo sakoma, kad galėsiu gauti viską, ko užsigeisiu.

– Viską, kas teisėta, – atsakė ji ir tyliai nusijuokė. Jai darėsi nejauku nuo veidu klaidžiojančio šilto Piterio žvilgsnio.

– Noriu, kad tu liautumeisi buvusi viešųjų ryšių specialistė ir tiesiog pasikalbėtum su manimi.

Laimei, pasirodė someljė. Juodu nusprendė pasitikėti virtuvės šefo skoniu, o someljė pažadėjo parinkti vyną prie kiekvieno patiekalo. Taip buvo lengviausia, tik Kitė neteko galimybės pasislėpti už valgiaraščio. Ji nusprendė atsakyti Piteriui.

– Nepamiršk, jog vakarieniauju su tavimi tik dėl to, kad esu viešųjų ryšių specialistė.

– Turint omeny mudviejų darbus, labai tikėtina, kad ir toliau būsime priversti matytis. Būtų nuostabu, jei galėtume būti draugai. Dėl to ir norėjau su tavimi susitikti.

Kitė sumirksėjo. Tiesa, ji nė sekundei nepatikėjo, kad jis tapo laimėtoju atsitiktinai, tačiau apsimetė tuo tikinti. Kaip jis drįsta sakyti, jog Kitė tapo klastingų manipuliacijų auka?

– Galėjai tiesiog man paskambinti.

Prieš juos pastatė dvi taures vėsaus baltojo vyno ir lėkštes, kuriose stiebėsi ikrais lyg brangakmeniais papuoštas bokštas iš šparagų ir omaro gabalėlių.

– Ar būtum sutikusi pasimatyti?

Kurį laiką ji svarstė.

– Greičiausiai ne.

– Tada keliu tostą už naują pradžią. – Jis pakėlė taurę.

Kitė nepakėlė nei taurės, nei balso, tik palinko į priekį ir tarė:

– Iš kur ištraukei, kad aš kada nors panorėsiu, jog vėl grįžtum į mano gyvenimą?

Į ją žvelgė tamsios ir paslaptingos akys kaip pati intymiausia mylimųjų paslaptis.

– Tu perskaitei apie mano svajonę ir pasirinkai mane, – atsakė Piteris.

Trečias skyrius

Jei jis nebūtų tiek vilčių dėjęs į šį vakarą, būtų gardžiai pasijuokęs iš Kitės veido išraiškos. Pasipiktinimas, sumišimas ir raudonis iš susierzinimo.

– Pasirinkau tave ne sau, – priminė jam šio vakaro partnerė. – Tavo svajonę išsirinkau dėl reklamos ir prašau to nepamiršti nė sekundei.

– Tu vis dar ant manęs pyksti.

– Neapsigauk. Nesi man svarbus.

Kvaila buvo bartis. Piteris turėjo labai nedaug laiko pasikalbėti su Kite ir nenorėjo jo švaistyti atsikalbinėjimams, todėl ryžosi iškloti tai, ką iš tiesų norėjo pasakyti visus tuos trejus metus.

– Kite.

Ji vos pastebimai kilstelėjo antakius. Jos grožis gniaužė kvapą. Plaukai atrodė šviesesni, nei jis atminė, veidas brandesnis ir daug seksualesnis.

– Pats negaliu patikėti, kad pabėgau.

– Tu nesiliovei bėgęs. Nejau manei, jog susirasiu tave ir priversiu mane vesti? Regis, per gerai apie save galvojai, – ji kalbėjo linksmai ir nerūpestingai, lyg pasakotų apie smagų nuotykį. Ką gi, gal jis ir pervertino savo vaidmenį jos gyvenime. Visą laiką manė, kad sudaužė jai širdį… – Kas yra? Žiūri į mane taip, lyg kalbėčiau vokiškai.

– Jei kalbėtum vokiškai, aš tave suprasčiau. Išmokau vokiečių kalbos Ciuriche.

Kitė užvertė akis.

– Jau tas pedantiškumas.

– Ar aš nors kiek užgavau tau širdį?

– Paklausyk, suprantu, kad tau tai smagus nutikimas. Palikai merginą prie altoriaus vestuvių dieną. Nenorėčiau sugadinti tokio įvykio, kuriuo gali pasigirti vos vienas kitas vyras.

– Aš buvau tikras šiknius. Pasakyk tai ir baikime.

Kitė palinko prie pat jo. Piteris žvelgė į lygią, šviesią jos odą ir blizgančias lūpas, kurių bučiuoti nebeturėjo teisės.

– Jei nori atleidimo, kreipkis į kunigą.

Ji pasmeigė gabaliuką omaro ir įsidėjo į burną, o tada suvaitojo iš pasitenkinimo. Viską gyvenime ji darė su užsidegimu – ar skanautų naują patiekalą, ar išmėgintų naują padėtį lovoje. Piteris nepamiršo, kokia daili ji buvo, o dabar tapo dar gražesnė.

– Ar ilgai laukei, kol supratai, kad aš nepasirodysiu?

Kokių galų jis taip ją spaudė? Tai kvaila ir tikrai nepaskatins atleisti jam ar bent įtikinti įsileisti į savo gyvenimą kaip draugą. Vis dėlto jis privalėjo žinoti. Nematė Kitės trejus metus, tačiau pažinojo ją jau seniai. Ji nė už ką nevaikščiotų į terapijos užsiėmimus ar konsultacijas. Piteris abejojo, ar ji bent jau išsiverkė ant kieno nors peties. Ji nieko nelaukdama nusprendė, jog viskas tik į gera, grąžino dovanas, sudraskė vestuvinę suknelę ir gyveno toliau.

Kitė su pasitenkinimu užbaigė patiekalą ir gurkštelėjo vyno, o tada atsakė:

– Maždaug valandą. Tuo metu tėtis jau buvo paskambinęs į policiją, kad išsiaiškintų, ar kur netoliese neįvyko avarija, ir pasiteiravęs ligoninėse, ar neatvyko nieko neprisimenantis pacientas su baltų rožių puokšte.

Jis sudrebėjo visu kūnu pajutęs skausmą, kurį Kitė taip meistriškai slėpė.

– Taip ir nepamačiau tavo suknelės.

– Kas buvo, pražuvo, brangusis. – Ji pakėlė akis ir plačiai nusišypsojo kažkam jam už nugaros. – Jei neklystu, mums neša moliuskus.

Jis melavo. Iš tiesų matė jos vestuvinę suknelę. Paiper atsiuntė jam laišką, kuriame koneveikė jį kaip mokėdama ir pridėjo jaunosios su puokšte rankoje nuotrauką. Mergina toje nuotraukoje nenutuokė, kas jos laukia. Ji tiesiog… švytėjo. Spinduliavo pasitikėjimą savimi ir būsimu vyru, akys žaižaravo iš susijaudinimo. Atrodė tokia gyva, lyg būtų nužengusi iš nuotraukos. Jis negalėjo paaiškinti, kodėl vis dar nešiojosi šią nuotrauką piniginėje.

Jos pastaba dėl atleidimo buvo skausminga, bet teisinga. Matyt, tai ir pastūmėjo jį žengti šį beprotišką žingsnį.

– Ką gi, tu niekada nebepamatysi tos suknelės.

– Tu ją sudeginai? – pamėgino atspėti jis.

Kitė pažvelgė į jį lyg į pakvaišusį.

– Tu mėgaujiesi drama, ar ne? Žinoma, aš jos nesudeginau. Atidaviau Nelei Redmond. Ji pastojo būdama trečiame kurse ir ištekėjo už Berto, su kuriuo susitikinėjo. Jiems trūko pinigų, o ji panašaus sudėjimo kaip aš.

Ji atidavė savo vestuvinę suknelę. Žinoma. Jis galėjo kirsti lažybų, jog Kitė pati padėjo organizuoti Nelės ir Breto vestuves.

– Ką tu darei? Na, kai supratai, kad aš nepasirodysiu?

– Palikau Paiper rūpintis priėmimu. Persirengiau, pasirodžiau svečiams ir, turint galvoje aplinkybes, pasakiau gana rišlią kalbą. Net įstengiau išspausti kelis pokštus. O tada išėjau. Neabejojau, kad svečiams bus daug smagiau be manęs.

– Ir viskas?

– Na, kelias dienas verkiau, tačiau turėjau daug veiklos. Reikėjo atšaukti medaus mėnesį, grąžinti dovanas. Tada nusprendžiau, jog turiu gyventi toliau. Taip ir padariau.

Piteris vėl žiojosi, bet Kitė papurtė galvą.

– Gana kalbėti apie praeitį. Papasakok apie savo naująjį darbą.

Toliau jie kalbėjosi apie jo darbą, apie jos darbą, aptarė bendrus pažįstamus.

Jis jautė, kad kiekvienas kąsnis – tobulo skonio, tik pamiršdavo mėgautis maistu, nes niekaip negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo žavios moters, kurią taip smarkiai įskaudino.