Barbara Hannay - Molės Kuper svajonių pasimatymas

– Šią vietą mėgstu labiausiai, – sušnibždėjo Molė, žavingai porai TV ekrane lėtai, bet išdidžiai einant į skirtingas puses ant Londono Vestminsterio tilto. – Jis kiekvieną minutę gali atsigręžti.

Molė sėdėjo ant sofos susirietusi į kamuoliuką. Kitame sofos gale įsitaisiusi Karlė vaišinosi kukurūzų spragėsiais.

– Karle, nepražiopsok. Kiekvieną kartą verkiu. Žiūrėk. Jis išgirsta Didįjį Beną, sustoja ir… – Molės kalbą nutraukė kuktelėjimas. – Atsigręžia. – Ji apglėbė kelius. – Matai jo išraišką?

– Ooo… – tyliai atsiduso Karlė. – Jis labai labai ją myli.

– Žinau. Kaip gražu. – Molė siektelėjo servetėlės, kai gražusis veikėjas susirūpinusiu veidu ir įsitempusiais pečiais vienišas stovėdamas ant tilto laukė, kol moteris ilgais kailiniais į jį atsigręžtų.

Karlė čiupo pagalvėlę ir prispaudė prie krūtinės.

– Jis ją vysis.

– Ne. Dabar viskas priklauso nuo jos. Jei ji neatsigręš, jis supras, kad jo nemyli.

Ekrane sustojo raudonas dviaukštis Londono autobusas, ir filmo veikėja, vilkinti kulkšnis siekiančius prašmatnius kailinius, nuskubėjo jo link.

– Ne, – sudejavo Karlė, kai autobusas su įlipusia moterimi nuvažiavo, o kamera dar kartą iš arti parodė niūrų nusivylusio veikėjo veidą. – Tik nesakyk, kad liūdnai baigsis.

Molė suspaudė lūpas, kad neprasitartų. Kamera pakilusi parodė Londoną iš paukščio skrydžio – apačioje vinguriuojančią žvilgančią Temzę, Parlamento rūmus, Didįjį Beną… vienišą ant Vestminsterio tilto stovinčio veikėjo figūrą… ir nuvažiuojantį raudoną autobusą.

Karlė raukėsi. Molė dar tvirčiau apsikabino kelius džiaugdamasi, kad draugę įtraukė siužetas.

Kamera kilo vis aukščiau, Londono autobusas pasidarė degtukų dėžutės dydžio. Miesto eismo gausmą pakeitė muzika – sodriu ir skausmingu grožiu tvinstantys smuiko garsai.

Molė jau tuziną kartų matė šį filmą, bet ašaros vis tiek riedėjo skruostais.

O tada… pagaliau…

Pagaliau …

Autobusas sustojo.

Iš jo išlipo mažulytė veikėjos figūra.

Kamera vėl smigdama žemyn vis artino vaizdą, kai mylimieji ištiestomis rankomis bėgo vienas link kito ir pagaliau apsikabino.

Ekrane pasirodė titrai. Karlė suraukė nosį.

– Gerai. Pripažinsiu, buvo neblogai.

– Neblogai? – Molė šniurkštelėjo. – Tikriausiai dėl to kone atsikandai sofos pagalvėlės? Nagi, pripažink – nuostabu. Scena, kurioje rodomas Kristijano veidas, kai manė praradęs Vanesą, yra jausmingiausia kino istorijoje. – Ji dramatiškai atsiduso. – O Londonas tikriausiai romantiškiausias pasaulyje miestas.

Gūžtelėjusi pečiais Karlė pasiėmė kukurūzų spragėsių.

– Argi ne Paryžius laikomas romantiškiausiu miestu?

– Na jau ne. Tik ne man. Paryžius… Paryžius yra… Ak, nežinau. – Molė bejėgiškai sumosavo rankomis. – Tiesiog Paryžius – ne Londonas.

– Moza, pripažink. Tu pamišusi dėl anglų vyrų. Aš įsitikinusi, kad Londone knibžda tobulų džentelmenų.

Į draugės sarkazmą geriausia nekreipti dėmesio. Molė neketino pripažinti, kad buvo kruopelytė, na, gerai, gal net daugiau nei kruopelytė, tiesos. Jos meilės romanas su Londonu – grynai asmeniškas.

Nuotolinio valdymo pulteliu išjungusi televizorių, ji priėjo prie lango ir pažvelgė į naktį. Priešpilnis mėnulis buvo sidabru padabinęs aukštas pušis kyšulyje ir lygų žibantį Koralų jūros paviršių.

– Viena tikrai žinau, – tarė ji. – Tokios romantikos niekaip nepatirsiu. Ypač šitoje saloje.

– Na, nežinau. Gal saloje ir nėra nei Didžiojo Beno, nei Vestminsterio tilto, bet mėnesiena Iškylos įlankoje visai nebloga. Kai Džimbas pasipiršo, nesiskundžiau.

Gręždamasi nuo lango Molė nusišypsojo.

– Nepyk. Kalbėjau ne apie tave ir Džimbą. Romantiškesnių už jus nėra – geriausi draugai nuo darželio laikų. Visi žinojo, kad būsite pora.

– Na, tiesą sakant, romantikos mažai, kai vyras pusę gyvenimo dirba žvejybos laive.

– Tikriausiai. – Molė nuėjo į virtuvę ir pasiėmė prikaistuvį karštam šokoladui gaminti. – Reikėtų liautis žiūrėjus tą filmą. Paskui darausi nerimastinga – noriu iškeliauti ir apsigyventi Londone.

– Būtinai Londone? Jei nori išvykti iš salos, gal pasirink Sidnėjų ar Brisbaną? O galbūt Kernsą?

Molė pavartė akis. Australijoje nėra miesto, prilygstančio jos susikurtai žymiosios Anglijos sostinės vizijai. Ji visą gyvenimą žavėjosi Londonu: jo istorija, pastatais, prašmatnumu, kultūra.

Jai patiko visi pavadinimai: Portobelo kelias, Serpentinas, Pikadilio aikštė ir Batersis. Jie skambėjo magiškai ir jaudinamai. Lyg poezija.

Karlė gūžtelėjo pečiais.

– Jei važiuočiau į užsienį, tai į Ameriką. Džimbas žada nusivežti mane į Las Vegasą.

– Oho. Kada?

– Vieną gražią dieną. Cha cha . Jei tik kuris nors gausime geriau mokamą darbą.

– Pinigai ir man rūpi. Užstatas už šitą namą suryja daugiausia santaupų. O nuomos kainos Londone pasibaisėtinos. Žiūrėjau internete.

– Bet gal galėtum sau leisti, jei išnuomotum namą?

Molė sudrebėjo. Jei išnuomotų, name įsikurtų galybė nepažįstamų, o žinant, kad močiutė čia gyveno daugiau nei penkiasdešimt metų, tai atrodė neteisinga.

– Arba, – prakalbo Karlė, – gali mainytis namais.

Tada rinktumeisi, ką priimti, be to, tas truktų neilgai. Kernse gyvenanti mano pusseserė apsikeitė namais su pora iš Danijos – puikiai pavyko.

– Mainytis namais? – Molei tarytum nudilgino stuburą. – Kaip tai daroma?

Patrikas Naitas nužvelgė ant darbo stalo stūksančią dokumentų krūvą ir nudelbė akis į laikrodį. Jau po aštuonių, o darbo dar kelioms valandoms.

Raukydamasis paėmė mobilųjį telefoną ir skubiai suspaudė SMS žinutę. Andželai nepatiks , bet kitos išeities nėra.

Andže, apgailestauju. Užverstas darbu. Šįvakar neišeis susitikti. Ar galim susitarti dėl penktadienio? P.

Užverdamas telefoną Patrikas jau siekė aplanko iš krūvos. Suurzgė skrandis, o kartu su alkiu plūstelėjo nerimo banga.

Per pastaruosius pasaulinės finansų krizės metus įdomi ir iššūkių kupina jo karjera darbuojantis Londono bankininkystės pasaulyje virto nuolatinio streso šaltiniu.

Lyg būtų dirbęs karo zonoje. Daugybė bendradarbių buvo atleisti arba patys išėjo. Kai kuriems net nervai pakriko. Kartais jis jausdavosi kaip paskutinis karys lauke.

Tiesa, išgelbėjo kelis stambius indėlius, bet skyriuje dirbo už tris, o viršininko pagyrų lavina nebedžiugino. Jis priėjo tokią ribą, kai turėjo savęs klausti, kodėl čia pluša, dirba iki vėlumos ir viską aukoja dėl darbo, o gyvenimas už biuro sienų…

Neegzistavo.

Tiesą sakant, gyvenimo už banko ribų jis nebeturėjo . Nei laiko pasidžiaugti gražiu namu Čelsyje, nei laiko nueiti į pasimatymą su dabartine mergina. Tai, kad apskritai susipažino su Andžela, buvo stebuklas, bet ji tikriausiai greitai jį paliks, kaip ir visos prieš tai.

O dar tas beprotiškas beprotiškas pasižadėjimas darbą derinti su romano rašymu. Laisvalaikiu. Cha cha.

Bet Patrikui jau nebuvo juokinga. Tai jo gyvenimas, tiksliau, ne gyvenimas, ir jis jį švaistė. Vieną dieną pabus ir susivoks esąs penkiasdešimtmetis – kaip viršininkas – išblyškęs, nerimastingas, nuobodus ir galintis kalbėti tik apie viena. Darbą.