Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

Ji beveik nuoga, kūną dengia menki apatiniai drabužėliai. Prieina prie manęs ir pražergia mano kojas. Taip, galų gale. Atriša kaklaraištį, šis nuslysta apykakle žemyn, ir dar nespėjus man susigaudyti, ką ji sumanė, užriša juo man akis.

Kitė stabtelėjo įkvėpti. Jos oda tai kaito, tai šiurpo. Ji čiupo Paiper ant stalo pastatytą buteliuką vandens ir ėmė godžiai gerti.

– Ne, – sakau aš. Noriu ją matyti, tačiau išgirstu tylų juoką. Pajuntu, kaip ji suima mano rankas ir leidžia ją paliesti, nusegti liemenėlę. Vos įstengiu kvėpuoti, taip noriu ją pamatyti. Jaučiuosi, lyg pažinočiau šią moterį visą gyvenimą, nors niekada nebuvau jos sutikęs. Pirštai liečia jos oda, juntu nuo jos srūvantį karštį. Susirandu pačias intymiausias jos kūno vietas ir suprantu: ji manęs irgi geidžia. Ar leis ją mylėti? Nežinau. Jaučiuosi it purtomas agonijos, bet spręsti turi ji.

Baigusi skaityti Kitė pajuto, kaip pulsuoja pačios intymios jos vietelės. Ji pažvelgė į Paiper, o ši tarė:

– Čia daugiau nei du šimtai žodžių.

Staiga jos abi ėmė kikenti lyg kokios mokinukės.

– Sunku patikėti. Jo žodžiai tokie jaudinantys, – galiausiai prabilo Kitė.

– Aš nuo jų susijaudinau, – pritarė Paiper.

– Na ir kaip?

Paiper svarstė pakreipusi galvą į šoną.

– Šaunioji komikė ir jos Pelenės istorija labiau tiktų kategorijai N-13.

– O šio vyro pasakojimas puikiai dera su Tylos viešbučio mėgavimosi erotika koncepcija, – atsiduso Kitė. – Partnerė neprivalo išpildyti jo svajonės, bet manau, jog tokį klientą ir norėtume matyti viešbutyje. Jis jausmingas ir nebijo to parodyti. Neabejotinai myli moteris ir nesunkiai atiduoda valdžią į jų rankas. – Ji nusijuokė. – Norėčiau, kad tokių vyrų būtų daugiau.

Kurį laiką Paiper įdėmiai ją stebėjo.

– Gerai. Supratau, ką nori pasakyti. – Ji ryžtingai linktelėjo. – Regis, radome pirmąjį nugalėtoją. Pranešk Andželai. Ji viskuo pasirūpins.

Kitė įdėjo rankose laikytą popieriaus lapą į raudoną aplanką. Tiesą sakant, troško sužinoti pono Dvidešimt ketvirtojo fantazijos tęsinį.

Antras skyrius

Piteris Garsonas pajuto keistą sunkumą pilvo apačioje, kai pirštai spaudė mobiliojo telefono mygtukus. Prireikė akimirkos, kol suprato, kad jaudinasi. Stovėjo triukšmingoje Centrinėje stotyje, apsuptas skubančių žmonių. Netrukus jis susitiks su klientu Austrių bare, tik iš pradžių turi kai kam paskambinti.

– Taigi? – klausiamai tarė jis, kai atsiliepusi moteris prisistatė.

– Jei dar sykį ją įskaudinsi, prisiekiu, nupjausiu kiaušius ir sušersiu savo katinui.

– Tu tai padarei, – jis atsirėmė į marmuro koloną ir su palengvėjimu atsikvėpė.

– Padariau, – patvirtino ji. – Melskis, kad būtum teisus.

Ji nutraukė pokalbį nespėjus jam prasižioti. Su kiekvienu įkvėpimu jis jautėsi vis geriau. Įžengęs į Austrių barą, rado vyrą, su kuriuo turėjo susitikti, siurbčiojantį džiną su toniku, o stiklinėje plūduriavo vienišas ledukas.

– Ar aš vėluoju? – paklausė jis spausdamas ranką Džilui Pendltonui.

– Tikrai ne. Atėjau anksčiau. Atrodai labai patenkintas. Gal netrukus pasirašysi dar vieną pelningą sutartį?

– Šį kartą mėginu pakerėti vieną moterį.

Vyresnysis vyras kilstelėjo antakį.

– Spėju, kad užduotis įvykdoma. Man tu atrodai geras laimikis.

– Dėkoju, Džilai, tik su šia moterimi nebus paprasta.

– Kodėl? Nejau išstūmei ją iš verslo?

– Ne. Sudaužiau širdį.

– Labai dramatiška.

– Deja, taip ir buvo. Palikau ją stovinčią prie altoriaus mūsų vestuvių dieną.

Džilas lėtai pastūmė akinius nosimi žemyn ir įsmeigė nemirksinčias akis į Piterį.

– Negaliu patikėti, kad esi toks niekšas.

Piteris susiraukė it gavęs antausį.

– Džilai, aš supanikavau. Buvau pakeliui į bažnyčią ir kažkaip pražiopsojau posūkį. Pamaniau, jog pasuksiu kitoje sankryžoje. Tik pravažiavęs tris valstijas supratau, kad neketinu grįžti.

Džilas atsilošė. Atrodė elegantiškas ir sutrikęs vienu metu. Taip moka tik tikri britai.

– Nejau manai, kad gali vėl suartėti su šia moterimi?

– Ne. – Jis užsisakė taurę martinio, o kai padavėjas nuėjo, tęsė: – Tenoriu ją pamatyti. Ir atsiprašyti.

– Juk nepradėjai kokios nors dvylikos žingsnių programos, dėl kurios jūs, amerikiečiai, tiesiog pametę galvas, kai reikia susirasti žmones, kuriuos įskaudinai, ir ištaisyti padarytą žalą?

Piteris nusijuokė. Džilas buvo dviem dešimtmečiais vyresnis, nesuvokiamai turtingas savo pakraipos nedemonstruojantis gėjus.

– Ne. Tiesiog jaučiu, jog privalau tai padaryti.

Džilas išsitraukė šimtinę iš odines piniginės ir padėjo ant stalo.

– Statau šimtą už tai, kad ji nesutiks su tavimi pasimatyti.

Piteris vyptelėjo ir pastūmė kupiūrą link kompaniono.

– Negaliu imti tavo pinigų, Džilai. Dėl susitikimo jau sutarta.

– Kokia silpnavalė moteris, – purtydamas galvą atsiduso Džilas ir įsidėjo pinigus į piniginę.

– Na, ne visai. Matai, ji nežino, jog susitiks su manimi.

– Regis, jos laukia maloni staigmena. – Džilas kilstelėjo taurę, lyg sakytų tostą.

§

– Kaip tai Kesė dar nepasirodė? – Kitė vėl kalbėjo telefonu. Ji nerėkė, bet kantrybė greitai seko. – Šįryt sutariau, kad ji bus mūsų pirmojo konkurso laimėtojo partnerė. Tai juk tikra svajonė aktorei. Ją fotografuos pačiose puikiausiose miesto vietose. Rodys per žinias, ką jau kalbėti apie tai, kad mūsų atlygio jai pakaks susimokėti už kitą semestrą kino meno mokykloje. Ko dar ji galėtų norėti?

– Yra ir daugiau blogų naujienų. – Registratorė Helena pati paskambino Kitei. Visi žinojo, kokia svarbi ši reklamos kampanija.

– Viešbutyje gaisras? – Kitės klausimas buvo ironiškas, tačiau mintis ėmė atrodyti visai patraukli. Nutikus tokiai nelaimei, niekas net nepastebėtų, kad pirmasis svarbus renginys nuo viešbučio atidarymo žlunga. Kaip ir jos karjera.

– Svajonių savaitgalio laimėtojas ką tik užsiregistravo.

– Tiesiog nuostabu. – Palyginti su šituo, gaisras būtų tikra smulkmena žiūrint iš viešųjų ryšių pozicijos. Kitė pasitikrino, ar šypsena vis dar vietoje ir pirmą kartą nepajuto palengvėjimo. – Jis turėjo atvykti ne anksčiau nei po valandos.

– Negalėjome jo išvyti. Be to, jis toks žavus. Jei tau reikia savanorės vietoj Kesės…

– Ačiū, ne. Ką nors sugalvosiu.

Ji padėjo vieną kelį ant kėdės, paspaudė mygtuką, kad atsirastų Šypsenėlių užsklanda, ir ėmė svarstyti, kur penktadienio vakarą rasti kitą partnerę.

– Kaip sekasi?

Paprastai Kitė džiaugdavosi matydama Paiper, bet šią akimirką visas pasaulis atrodė it juodas debesis. Juto, kaip gerkle ima kilti panikos gniutulas.

– Gerai. – Kai atsisuko, veidą puošė plati nerūpestinga šypsena.

– Puiku. Ar viskas paruošta mūsų svajonių viengungiui?

Kitiems Kitė galėjo ir sumeluoti. Tik ne Paiper.

– Jis jau užsiregistravo.

– Nuostabu. Ar juodu su Kese susibičiuliavo?

Užsitęsusioje tyloje Kitė girdėjo kompiuterio burzgimą ir it būgnas dunksinčią savo širdį. Galiausiai ji pasidavė, o pečiai nusviro.

– Ji NEATVYKO. Kesė NEATVYKO…

– Ką? – Paiper akys išsiplėtė ir ji ėmė purtyti galvą, tarsi negalėdama patikėti naujiena. – Kur ji? Kas nutiko?

– Nežinau. Šį rytą viską sutariau, o ji nepasirodė. Niekam nepavyksta su ja susisiekti.

Kitė susiraukė.