Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

Nancy Warren

Svajonių savaitgalis

Leidykla „Svajonių knygos“, 2012

ISBN 978-609-406-445-6

Versta iš Nancy Warren, Private Relations, 2005

© Nancy Warren, 2005

Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su „Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l.”

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę atkurti visą arba iš dalies bet kokia forma.

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.

Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

© Jurgita Sajevičienė, vertimas iš anglų kalbos, 2011

© Rima Milaševičienė, dizainas, 2010

© Dreamstime.com, viršelio nuotrauka

© „Svajonių knygos”, 2012

Platina PRODIGITA, UAB

info@prodigita.com

Pirmas skyrius

Kitė Prestkot žingsniavo Tylos viešbučio vestibiuliu lydima dviejų neatskiriamų savo palydovų – prie ausies prispausto telefono ir niekada nuo veido neišnykstančios šypsenos.

Ji – labiausiai kraują kaitinančio naujojo viešbučio Manhatane Viešųjų ryšių tarnybos vadovė. Didžiąją dalį laiko Kitė praleidžia kalbėdama telefonu, o tobula šypsena, regis, nedingsta net miegant. Nesvarbu, kas vyktų, šypsena jai – skydas, ginklas ir dūmų uždanga.

Vienas paskalų skyrelio redaktorius kartą ją pavadino Kitė Prestkot – žmogus šypsenėlė, kurios it blusos teršia bene kiekvieną elektroninį laišką . Kitė nė nemanė įsižeisti, tik pasijuokė ir ėmė kolekcionuoti daiktus su šypsenėlėmis.

– Gėlės vestibiulyje galėtų būti ir šviežesnės, – pareiškė ji vienam Manhatano gėlininkui. Jai pakaktų prasitarti apie tai puse lūpų ir vargšas gėlininkas džiaugtųsi, jei įstengtų parduoti saulučių puokštelę kokiame ūkininkų turgelyje. Abu tai puikiai suprato.

Kitė reikalavo visus darbus atlikti tobulai. Ambicijos, kūrybiškumas ir puikūs organizaciniai įgūdžiai – jei jau imiesi verslo, privalai būti apsiginklavęs visa triada.

Bardama gėlininką ji jau mąstė apie didžiulę reklaminę kampaniją, skirtą RAJ juvelyrikos atidarymui. Bus surengtas prestižinis, kerintis šou, dėl kurio Kitė nėrėsi iš kailio. Ji suruoš tokį pasirodymą, kad ateityje kompanija nesvarstydama užsisakys visą Tylos viešbutį išskirtiniams vakarėliams.

Jos galvoje lyg kompiuterio ekrane viena po kitos keitėsi spalvingos skaidrės, kai netikėtai mintyse iškilo dramblio vaizdinys. Išties, ar gali būti geresnis būdas pristatyti puikiausius indiškus safyrus ir rubinus nei atvesti išdidžiai žingsniuojantį indišką dramblį su maharadža ir brangenybių skrynia ant nugaros. Ooo, tai būtų išties nepakartojama. Gal dar šilko palapinė, turgaus motyvai…

Vienintelė bėda, kur ji ras Manhatane dramblį? Ar bus dramblys išmokytas nedergti, o gal jai reikės pasirūpinti milžiniškomis sauskelnėmis?

Gyvenime ji vadovavosi principu – svajok drąsiai . Tiesa, kartais jos svajonės būdavo per drąsios. Tereikia prisiminti, kokias dekoracijas Amazonės tema sukūrė pristatydama puikią Pietų Afrikos kavą. Ant susirangiusių medžių šakų tyliai šlamėjo žali lapai. Ji net pasiskolino kelias prijaukintas papūgas iš vienos gyvūnų parduotuvės ir patupdė jas ant tų medžių. Dar daugiau, tvenkinyje plūduriavo gyvi krokodilai. Skambėjo salsos muzika, svečiai gardžiavosi Pietų Afrikos virtuvės šedevrais, o ore sklandė kavos pupelių aromatas.

Iš kur ji galėjo žinoti, kad krokodilai pamėgins praryti papūgas, o šios, pasirodo, nemoka skraidyti; tada, žmonėms susispietus vienoje vietoje, neatlaikys pertvaros ir krokodilai prasmuks į sausakimšą šokių salę?

Vos tik ją užplūdo siaubingi prisiminimai, galvoje atsiradęs dramblio paveikslas pranyko. Dramblio reikia atsisakyti.

– Aš tik noriu atkreipti dėmesį, kad gėlės buvo ne tokios šviežios, kaip tikėjausi, – Kitė tęsė ginčą su pasipūtusiu gėlininku.

– Jūs užsisakėte puošniųjų strelicijų ne sezono metu, tad ko galite tikėtis?

– Tikiuosi, kad jos bus šviežios ir atrodys nepriekaištingai. Juk už tai jums ir mokame.

Kitei nereikėjo nei šaukti, nei piktai kalbėti, o nuo veido nenyko šypsena, nors gėlininkas jos ir nematė. Ji buvo maloni. Visuomet būdavo maloni ir draugiška, bet reikalaudavo tik paties geriausio. Taip pasiekdavo to, ko trokšta.

Eidama pro rudaplaukį durininką, kuris padėjo jaunai porai užsisakyti bilietus į spektaklį Brodvėjuje, Kitė draugiškai pamojavo. Iš pažiūros sumanus verslininkas skaitė The Wall Street Journal , o jo smarkiai jaunesnė kompanionė greitomis vartė vieną erotikos knygų iš Tylos bibliotekos. Jų santykiai pasmerkti .

Vienišas padavėjas blizgino taures Erotikos bare, netrukus čia sugūžės priešpiečiaujančiųjų minia.

Prasivėrė angliško stiklo durys, pro kurias įžengė moteris dirbtinio kailio paltu ir ant pirštų galų verčiančiais tipenti aukštakulniais bateliais. Paskui ją ėjo juoda uniforma vilkintis durininkas, nešinas Louis Vuitton lagaminais. Kitė sumojo, jog dirbtinio kailio paltas pasirinktas labiau dėl etinių motyvų nei dėl Įnansų stokos. Ji vangiai ėmė svarstyti, su kuo ši moteris ketina susitikti ir ar dėvi ką nors po šiuo paltu.

Tuo metu nuskambėjo nepatenkinto gėlininko atsakymas:

– Pažiūrėsiu, ką galima padaryti.

– Būtų gerai, kad pasirūpintumėte dar šiandien, – įprastai maloniai ištarė Kitė ir baigė pokalbį. Ji priėjo prie lifto ir nusileido į rūsį, kur buvo įsikūręs viešbučio šeimininkės – Paiper Devon – biuras. Iš savo lagaminėlio ji išžvejojo konkurso Svajonių savaitgalis „Tylos” viešbutyje dalyvių sąrašą. Kai prasivėrė lifto durys, Kitė vos pastebimai susiraukė. Svajonių savaitgalis – jos mintis, jos kūdikis, tad keista, jog Paiper primygtinai norėjo dalyvauti. Ar tie nelemti krokodilai dar ilgai ją persekios?

Nusprendusi, kad niekas nepakiš jai kojos ir nepakenks viešbučio sėkmei, Kitė suprato, jog turi būti dėkinga už viešbučio savininkės pagalbą išrenkant nugalėtoją.

Ji pasisveikino su Andžela Portero, Paiper sekretore, ir ši mostelėjo jai užeiti į Paiper kabinetą.

Ji smagiai įžengė vidun ir rado seną bičiulę ir dabartinę viršininkę įdėmiai žvelgiančią į vestibiulio eskizus. Paiper buvo graži lyg kokia kino žvaigždė ir tie, kurie jos nepažinojo, elgėsi su ja kaip su tuščiagalve kvailute. Kitė pažinojo ją jau labai seniai ir niekada nedarė šios klaidos. Paiper žiūrėjo į piešinius taip, kaip jauna motina žiūri į ką tik gimusį kūdikį.

– Vis dar negali patikėti, jog tau pasisekė? – švelniai prakalbo Kitė.

Paiper atsisuko ir nusijuokė.

– Žinai, vis dar nubundu naktimis galvodama, jog susapnavau beprotiškiausią sapną. Esą įkūriau erotikos viešbutį.

– Ką gi, aš pažįstu kelis žmones, kurie svajoja praleisti čia savaitgalį.

– Ak! – suspigo Paiper ir jos akys suliepsnojo. – Ar jau turi dalyvių sąrašą?

Ji atrodė tokia susijaudinusi ir Kitė tuojau pat pamiršo nuogąstavimus dėl to, kad bosė visada žvelgs jai per petį. Ši moteris taip jaudinosi dėl reklaminės akcijos, kad norėjo nors šiuo tuo prie jos prisidėti.

– Taip. Atmečiau vulgarias fantazijas, nuo kurių tau pasidarytų bloga. Čia – likę pretendentai į svajonių savaitgalį mūsų viešbutyje. Keletas – vyrų ir moterų.

– Šaunu, – tarė Paiper ir nužingsniavo prie kreminės odos baldų, ant kurių tingiai gulėjo viešbučio katinas. Jai prisėdus, sofa įdubo ir katinas pramerkė vieną žalią mieguistą akį, o tada vėl užmerkė.