Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

– Tu nebuvai tam pasiruošęs, – kovodama su gerkle kylančiu gniutulu pasakė ji.

– Niekada nesužinosiu, buvau pasiruošęs ar ne, nes supanikavau ir pabėgau. Bet mes tai išgyvenome, Kite. Dabar viskas gerai. – Jis palinko į priekį ir paėmė ją už rankos. – Gyvenime esu prikrėtęs kvailysčių. Įsigijau Enron akcijų prieš pat kompanijos bankrotą. Nardžiau su girtu instruktoriumi, kuris vos mūsų nepražudė. Tačiau kvailiausiai pasielgiau tada, kai pabėgau nuo tavęs.

Ji tik linktelėjo, nes akyse ėmė kauptis ašarų ežerai. Kitė nebesistengė nuslėpti to, kaip smarkiai Piteris ją įskaudino. Liovėsi prieš jį apsimetinėti.

– Gailėjausi to kiekvieną sekundę. Iš pradžių maniau, kad jaučiu tik kaltę, bet dabar žinau, kad gailiuosi to, jog tave paleidau. Niekada taip ir nepamilau jokios kitos moters, nes tebemylėjau tave. Visada mylėjau. Ir visada mylėsiu tik tave vieną.

– Iš kur man žinoti, kad šį kartą tu vėl nepabėgsi?

– O iš kur man žinoti, kad nepabėgsi tu? Gyvenimas nėra lengvas. Tik jis nesuskaičiuojamą kartų prasmingesnis su tavimi nei be tavęs.

Kitė šnirpštelėjo

– Kur mes susituoksime?

Gal Piteris ir manė, jog įstengs surengti šventę, bet ji neabejojo, kad yra galybė dalykų, apie kuriuos jis net nepagalvojo. Vietą reikia užsakyti bent prieš pusę metų. Ar ištvers ji tiek laiko gyvendama su nerimu širdyje? Kiekvieną dieną svarstydama, ar jis pasirodys.

– Vestuvės vyks čia, Tyloje , – atsakė Piteris.

– Tyloje? – Ji išsižiojo iš nuostabos.

– Man tai atrodo tinkamiausia vieta. Čia mes ir vėl susiėjome. – Jis linksmai jai mirktelėjo. – Pačiomis įvairiausiomis prasmėmis.

Kitė nebuvo nusiteikusi pokštauti. Ji išraiškingai kilstelėjo antakį.

– Nori susituokti Tyloje?

– Taip. Čia nuostabu.

– Kada?

– Šiandien.

Šį kartą puodelis būtų jai iškritęs iš rankų, jei Piteris nebūtų suskubęs pagauti ir pastatyti ant lėkštutės.

– Nori, kad šiandien už tavęs ištekėčiau?

– Ne tik noriu, bet ir tikiuosi, kad taip nutiks.

– Bet, bet… žmonės tiesiog taip nesituokia. O kaipgi kvietimai? Pabroliai ir… ir…

– Butonjerės?

– Būtent.

– O jeigu mes tiesiog susituoktume?

– Laikyčiausi įsikibusi tau į parankę iki pat ceremonijos pradžios.

– Paiper žadėjo laikyti į mane nukreiptą ginklą, kol būsime sutuokti.

– Paiper žino?

– Ji bus tavo pamergė. Be abejo, ji žino.

Piteris nejuokavo. Jis buvo jau kai ką suplanavęs. Paprašė Paiper pagalbos. Oho.

– Ji sutiko dar kartą būti pamergė?

– Aha.

– Kaip miela. Pirmą kartą jai nepatiko suknelė.

– Šitoji jai patinka. Pati ją išsirinko.

– O kaipgi mano suknelė? Negaliu tekėti vilkėdama… – ji pažvelgė į save, – viešbučio chalatą.

– Paiper paruošė kokias šešias sukneles, iš kurių galėsi išsirinkti. Kirpėja tik laukia skambučio. Gėlės paruoštos. – Jis nusišypsojo. – Aš net segėsiu butonjerę.

– Negaliu tuo patikėti. Aš… Kodėl taip elgiesi?

– Todėl, kad tave myliu. Kartą susimoviau, todėl dabar turiu viską padaryti teisingai.

Ji giliai įkvėpė.

– Negaliu tekėti be mamos ir tėčio. Jiems būtų be galo skaudu.

– Neabejoju. Jie užsiregistravo vakar vakare.

Netikėtai jai atsivėrė akys.

– Tavo tėvai čia irgi dėl tos pačios priežasties.

– Taip.

– Negaliu patikėti, kad taip elgiesi.

– Pobūvis vyks viršuje, ant stogo. Mėja sumanė viską išpuošti girliandomis. Kai dvasininkas mudu sutuoks, visus pakviesime vakarienės, kurią savo rankomis paruoš pats Džekobas Hilas.

Ji pastebėjo, kad Piteris šiek tiek sutrikęs.

– O jeigu aš nesutiksiu?

Jis pažiūrėjo į ją taip švelniai, kaip dar niekuomet nebuvo žiūrėjęs.

– Tokiu atveju aš galėsiu savo kailiu pajusti, ką reiškia vestuvės be nuotakos. – Jis tvirtai suspaudė jos ranką. – Tai būtų siaubinga ir nepaprastai žeminanti padėtis, o tu šauniai atkeršytum. Palieku spręsti tau – tobulas kerštas ar santuoka su manimi.

– Negaliu patikėti, kad tu viską suplanavai.

– Nuoširdžiai tikiuosi, jog nieko nepamiršau. Pagalvokime. Nakčiai liksime šiame pačiame viešbutyje, – jis nenuleido nuo jos degančių akių. – Man pasirodė, kad ši vieta puikiai tinka pirmajai nakčiai.

– Negalėčiau su tuo ginčytis.

– Džilas pasiūlė savo pilį Menkių kyšulyje mūsų medaus mėnesiui. Vėliau, manau, pakeliausime po Europą. Tik ne anksčiau nei po savaitės. Noriu, kad iki tol priklausytum tik man vienam. Ir man nesvarbi vieta.

– Labai norėčiau nuvažiuoti į Menkių kyšulį.

– Jaučiu, kad kažką pamiršau, – sumurmėjo Piteris po nosimi, žingsniais matuodamas kambarį. – Na, žinoma, koks aš kvailys.

Ranka šmurkštelėjo į chalato kišenę ir ištraukė melsvą dėžutę. Piteris ją atidarė ir atsiklaupė. Atrodė truputį juokingai tai darydamas susisupęs tik į chalatą, bet Kitė taip jį mylėjo, kad nekreipė dėmesio.

Jai mirktelėjo kvadrato formos deimantas, nuo kurio jiedvi su Paiper TiŽany papuošalų parduotuvėje negalėjo atplėšti akių.

– Kite Prestkot, ar tekėsi už manęs?

– Jei nesutiksiu, ar galėsi grąžinti žiedą?

Šis vaikinas prieš trejus metus sudaužė jai širdį, todėl Kitė neketino palengvinti jam antrųjų vestuvių.

Deja, jis neatrodė toks sunerimęs, koks, jos nuomone, turėjo būti. Gal dėl to kalta jos šypsena, prasimušusi pro pabirusias skruostais ašaras.

– Negalėsiu. Jis jau graviruotas, matai?

Ji pasilenkė, kad perskaitytų plonytį užrašą. Buvo išgraviruota šiandienos data, jų inicialai ir žodis Amžinai.

– Amžinai?

– Tiek aš tave mylėsiu.

– Ak, Piteri. Ir aš tave.

– Tai ar tekėsi už manęs?

Kitė pažvelgė jam į akis ir jose Piteris pamatė meilę, kurią ji taip ilgai neigė.

– Kokios spalvos rožės?

– Nebus jokių rožių. Gėlėmis rūpinasi Mėja. Palikau šį reikalą jai, bet išgavau pažadą, kad rožių nebus.

– Esi sumanesnis nei atrodai.

– Aš krisiu negyvas, jei tuojau pat nesulauksiu tavo atsakymo.

– Žinau, tiesiog mėgaujuosi akimirka.

Kol ji suko galvą, kaip dar priversti jį pasikankinti, jis švelniai užmovė žiedą jai ant piršto.

– Ei, aš dar nesutikau.

– Myliu tave, Kite.

– Jau sakei.

– Ar tu mane myli?

Kitė puolė jam į glėbį ir, Piteriui netekus pusiausvyros, abu atsidūrė ant grindų.

– Aš tave myliu. Ir jei tu nors pagalvosi, kad galėtum palikti mane prie altoriaus, aš tave pribaigsiu.

– Vadinasi, tu sutinki?

Ji išsitiesė ir pabučiavo jį.

– Taip, Piteri. Aš už tavęs tekėsiu.

– Šiandien?

Kitė nusijuokė iš malonumo, kad jai nereikės planuoti tokio svarbaus gyvenimo įvykio.

– Taip, šiandien.

Pabaiga.