Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

Antradienio rytą, kai ji lankstėsi japonų turistų delegacijai po ilgos ir varginančios ekskursijos po viešbutį, pasirodė Džilas.

– Džilai, – pasisveikino ji ir priėjo pabučiuoti į skruostą. – Tai bent netikėtumas.

– Malonu tave matyti, Kite. Norėjau šnektelėti.

– Žinoma. – Juodu susirado ramų kampelį ir atsisėdo. – Gal norėtum kavos ar dar ko nors?

– Dėkoju, ne. Man reikia paslaugos.

– Padarysiu, ką galiu.

Jis kiek nuraudo, o tada tarė:

– Prašymas asmeniškas.

Viešpatie, koks jis žavus, kai susigėsta. Kitė ėmė kalbėti tyliau, nors aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios.

– Tylos viešbutyje mes mokame elgtis labai taktiškai.

– Matai, noriu vėl užsisakyti Oskaro apartamentus. Mudviem su Irena.

– Gerai. – Prašymas visai neatrodė keistas.

– Turiu kelioms savaitėms grįžti į Londoną. Irena… – Jis kurį laiką mąsliai žvelgė į tolį. Atrodė, jog šaunusis princas mąstė apie sąmojingąją Pelenę su raudonais sportiniais bateliais. – Matai, man atrodo, jog ji netikti, kad mano jausmai tikri.

– Štai kaip.

– Ji elgiasi labai drąsiai ir nuolat mėgina pokštauti. Pavyzdžiui, sako: Gal susibėgsime kai kitą kartą būsi mieste . Ar aš panašus į maratono bėgiką?

Kitė prikando beprasiveržiančią šypseną.

– Ne. Tikrai ne.

– Aš nesu tas, kuris laksto iškišęs liežuvį, Irena man į tokią irgi nepanaši.

Ji nejučia susimąstė apie savo mėginimą įtikinti vyrą, neva jis reikalingas tik seksui. Tuo metu ji nuoširdžiai tikėjo tuo, ką sakė, bet pakako vieno savaitgalio, kai įsivaizdavo Piterį besismaginantį su kita moterimi, ir suprato, kad jos žodžiai – melas. Neįpareigojančių santykių su Piteriu jai reikėjo ne ką labiau nei Irenai su Džilu. Ji svajojo apie pasaką kaip ir Irena ir lyg kvailė norėjo vyro, kuris ją kartą jau paliko. Kitė sumirksėjo ir pamėgino sutelkti dėmesį į Džilą.

– Taigi tu išskrendi į Londoną, o ji netiki, kad dėl jos grįši, tiesa?

– Labai tiksliai pasakei.

– O kaip aš galėčiau padėti?

– Išskrendu rytoj. Noriu, kad viešbutis jai pristatytų šešiolika raudonų rožių. Irena dabar pakeliui į Ohają, todėl rožes reikėtų pristatyti jos namų adresu.

– Gerai. Šešiolika? – dar kartą pasitikslino ji.

– Taip, šešiolika. Tiek naktų manęs nebus. – Jis ir vėl atrodė susigėdęs. Kitė žavėjosi tuo, kaip jis stengiasi dėl Irenos. – Norėčiau, kad su rožėmis būtų perduotas ir apartamentų užsakymo kvitas tai nakčiai, kai aš grįšiu, ir kitoms trims dienoms.

Ji linktelėjo viską žymėdamasi delninio kompiuterio ekrane. Džilas pasirausė palto kišenėje ir išėmė užantspauduotą voką.

– Ar galėtumėte jai perduoti ir tai? Gal jis galėtų būti prisegtas prie viešbučio užsakymo kvito?

– Be abejonės, – atsakė ji paimdama voką. Šis buvo kreminės spalvos, vaškinio popieriaus ir atrodė brangus. Ant voko greitosiomis buvo išraitytas Irenos vardas. Oho.

– Džilai, – suprato, jog to klausti tikrai nedera, bet ji turėjo sužinoti atsakymą, – kodėl esi toks tikras?

– Dėl ko tikras?

– Dėl Irenos.

– Turi galvoje tai, kad ją myliu?

– Taip, jei tik klausimas ne per daug asmeniškas.

– Visi amerikiečiai užduoda labai asmeniškus klausimus. – Jis papurtė galvą. – Tai neįtikėta, bet aš atsakysiu. – Džilas nutilo ir atsirėmė į jūros bangos formos krėslo atlošą. – Tik kad atsakymo nėra.

– Nėra?

– Ne. Tai likimas, stebuklas ar dar kas nors panašaus.

– Kaip manai, ar kiekvienam skirtas tik vienas žmogus?

Kurį laiką Džilas atrodė nepaprastai liūdnas.

– Maniau, kad man skirta tik viena, bet, kaip žinai, ji mirė. Prireikė nemažai laiko, kol susitaikiau su tuo, jog jos nebėra, o aš visąlaik būsiu vienas. Dabar imu tikėti gavęs antrą progą,

– Antrą progą, – nuo žodžių ėmė perštėti gerklę.

– Dvidešimt metų mylėjau moterį, kuri viešai manęs nepripažino. Dvidešimt metų paslapčių ir tylos. Irena… – jis pakėlė akis ir kilstelėjo antakį, – na, jos tylia tikrai nepavadinčiau. Kai būnu su ja, nekyla abejonių, kad ji džiaugiasi būdama matoma ir girdima. Be to, nori būti su manimi. Man nereikia jos su niekuo dalytis.

Džilas jai nusišypsojo ir suktai šyptelėjo.

– Jau ir anksčiau neabejojau, kad ją įsimylėjau, tačiau savaitgalis Menkių kyšulyje… buvo nepakartojamas.

– Menkių kyšulyje? Jūs buvote Menkių kyšulyje?

– Taip. Gaila, kad negalėjai važiuoti kartu. Piteris jau ketino viską atšaukti, bet mes reikalavome, kad jis vyktų kartu. Turiu pasakyti, jo visai neviliojo mintis būti trečiu.

– Būti trečiu? – perklausė ji. – Nori pasakyti, kad jis buvo vienas?

– Žinoma, vienas. Ką dar, be tavęs, jis galėjo pasikviesti?

– Neįsivaizduoju, – vos girdimai prisipažino ji.

Džilas kurį laiką ją stebėjo, o tada palinko į priekį.

– Nesu amerikietis, todėl nesikišiu ne į savo reikalus, nors Piteris man papasakojo apie judviejų praeitį.

– Nejau?

– Taip. Koks buvo kvailys, kad tave prarado.

– Bet prarado.

– Manau, kad tu jį tebemyli. – Kitė jau žiojosi ginčytis, bet Džilas ją aplenkė. – Žinau, kad jis tave myli. Nebausk jo už praeities klaidas taip, kad visą likusį gyvenimą pati liktum nelaiminga.

– Kaip man juo pasitikėti? – ji balsu ištarė klausimą, kuris ją persekiojo.

– Mano mieloji, gyvenime nėra garantijų. Čia ir glūdi pasitikėjimo esmė – tiki žmogumi be jokių įrodymų. – Jis žvilgtelėjo į laikrodį. – Regis, man jau reikia paskubėti. Šiandien turiu siaubingai daug darbų. Viską įrašysi į mano sąskaitą?

– Taip, žinoma.

Džilas atsistojo.

– Tiesa, dar reikėtų kelių tuzinų raudonų rožių viešbučio kambaryje.

– Bus padaryta, – patikino Kitė vargais negalais sugaudydama išsibarsčiusias mintis. – Spėju, kad pageidausite ir šalto šampano.

– Mmm. Neabejotinai. Džiaugiuosi, kad apie tai priminei. Paprašysiu vairuotojo užvežti kelis butelius iš mano vyno rūsio. – Jis pažvelgė į ją. – Tyloje siūlomi vynai puikūs, bet kiekvienas turime savo mėgstamiausią.

– Tai jau tikrai.

– Ką gi, tai aš važiuosiu.

– Linkiu geros kelionės. – Ji nusišypsojo ir pabučiavo jį atsisveikindama. – Ir sėkmės.

Džilas suėmė ją už peties ir pažvelgė į akis.

– Ir tau.

Aštuonioliktas skyrius

Taigi Piteris Menkių kyšulyje buvo vienas. Kitė pasirūpino viskuo, ko prašė Džilas. Ji niekaip nepajėgė numalšinti širdyje sukilusio pasitenkinimo.

Grįžusi į kabinetą uždarė duris ir paskambino Piteriui. Kai jis prisistatė, ji tuojau paklausė:

– Tu vienas?

– Lukterėk sekundėlę.

Ji girdėjo balsus ir uždaromas duris. Seksualines užuominas Piteris suprasdavo iš pusės žodžio.

– Dabar aš visas tik tavo, – tarė sodriu žemu balsu.

Kitė leido sau mėgautis akimirka – tuo aksominiu balsu, juos siejančiu potraukiu.

– Ar norėtum būti tik mano šįvakar? Mano namuose. Sakykime, septintą valandą.

– Kaip nors įsprausiu tai į darbotvarkę. Ar man ko nors atsinešti?

– Butelį masažo aliejaus. Tikiuosi, tu tebemoki daryti tą nuostabų nugaros masažą.

– Padarysiu viską, kad išvaduočiau tave nuo visų įtampų.

Pajutusi užplūdusią karštą geismo bangą ji sukryžiavo kojas.

– Pasimatysime vėliau.

– Palauk, – Piteris neleido užbaigti pokalbio.