Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

Kitė stvėrėsi už jo viena ranka, o kita užkliudė kompiuterio klaviatūrą. Besišypsantys ekrano užsklandos veideliai išnyko lyg mostelėjus burtų lazdele, o vietoj jų pasirodė apnuoginti kūnai.

– Žiūrėjai pornograĮnes nuotraukas? – sušnopavo jis.

– Tai erotiškos taurės, – aiktelėjo ji. – Kliento.

Jos vidaus raumenys kėlė jį į padanges, kurstė jo meilę jai, dėkingumą už tai, kad dar kartą įsileido jį į savo kūną.

– Nebegaliu ištverti.

– Lik su manimi.

Kitė stipriai jį apkabino ir gašliai pabučiavo. Jos liežuvis temdė jam protą ne menkiau nei siūbuojantis jos kūnas.

Piteris laikėsi iš paskutiniųjų. Jis mylavo stebuklingąją vietelę, kol pajuto, kaip drebulys vis stiprėja. Jos kūnas prisišliejo prie jo, o burna susirado jo lūpas, kad užtildytų beišsiveržiančius riksmus. Dusliai suriaumojęs Piteris prisijungė prie jos.

– Oho, – iškvėpė ji žiūrėdama į Piterį patenkinta veido išraiška. – Tai buvo…

– Nuostabu, – užbaigė jis ir pabučiavo Kitę. Šį kartą neskubėjo, bučiavo lėtai, ilgai, kol ji pati atsitraukė tyliai sukrizenusi.

– Geriau susitvarkykime, kol mūsų niekas neužklupo, – ji nuėjo prie stalo, atidarė stalčių, kuris anksčiau jau prarijo jos kelnaites, ir išėmė iš jo nosinaičių.

Kai juodu ėjo iš kabineto, Piteris pamėgino paimti ją už rankos, bet Kitė jį atstūmė.

– Liaukis. Aš darbe.

Tai atėmė dalelę svaiginančio malonumo.

Restorane pietaujantieji ėmė skirstytis. Piteris užsisakė sumuštinį su mėsa – kūnas reikalavo proteinų ir raudonos mėsos. Kitė pasirinko dienos patiekalą – žuvį su salotomis.

Gurkšnojant mineralinį vandenį ir laukiant maisto, jis palinko į priekį ir pačiais pirštų galiukais palietė jos ranką. Jis mėgavosi net tokiu prisilietimu. Kūnas vis dar drebėjo nuo patirto malonumo ir jam be galo dabar reikėjo intymumo. Tokio, kuris sieja du sielos draugus, kuris visada tarp jųdviejų buvo.

– Ar norėtum šį savaitgalį praleisti Menkių kyšulyje? – paklausė jis.

– Atleisk, turiu savų planų.

– Kokių planų? – irzliai pasidomėjo jis. – Mudu abu dirbome visą savaitę. Pagalvojau, jog galėtume susitikti šį savaitgalį.

Kitė žiūrėjo į jį lyg į kokį bukaprotį.

– Kodėl tau staiga parūpo mano savaitgalio planai?

– Gal todėl, kad mūsų darbo susitikimas prasidėjo nuo sekso tavo kabinete?

Kitė palinko taip arti jo, kad jis be vargo galėjo suskaičiuoti visas strazdanas jai ant veido.

– Ar esi kada girdėjęs žodį meilužiai?

Jeigu ji būtų išsitraukusi šautuvą ir į jį iššovusi, Piteris nebūtų labiau nustebęs.

– Žinoma, esu. Tačiau mums jis netinka. Aš tave myliu. Noriu, kad grįžtum į mano gyvenimą.

– Tokiu atveju tavęs laukia nusivylimas. Piteri, kadaise ir aš tave mylėjau. Daugiau tokios kvailystės neiškrėsiu. Man patinka tavo draugija, seksas nuostabus. Todėl pagalvojau, kad galėtume vienas kitam padėti. Praeitą savaitgalį supratau, kaip esu pasiilgusi gero meilužio. Turiu pripažinti, kad tu toks ir esi. Paskambink, jei norėsi neįpareigojančių santykių tol, kol kuris nors iš mūsų susiras tinkamą porą.

– Tu juk kalbi nerimtai.

Į jį žvelgė šaltos, bejausmės akys.

– Aš nebe ta, kurią tu pažinojai koledže. Dabar esu brandesnė ir daug protingesnė. Pati atsakau už savo gyvenimą ir malonumus. Taigi kalbėjau labai rimtai.

Atnešė patiekalus ir Piteriui nereikėjo nieko atsakyti. Tai buvo labai paranku, mat jis nesumojo, ką galėtų pasakyti. Tiesa, nė kiek neabejojo, kad ji meluoja. Niekas negali taip pasikeisti per trejus metus. Tik kaip jai tai paaiškinti? Kaip parodyti, kad dabar yra pasirengęs tokiems įsipareigojimams, nuo kurių kadaise bėgo? Ką daryti, kad ji vėl imtų juo pasitikėti?

Piteris valgė, nes buvo alkanas, bet malonumo, kurį juto vos prieš dvidešimt minučių, neliko nė ženklo. Atrodė, jog Kitė irgi nejaučia didelio pasitenkinimo užkandžiaudama. Įprastai ji nuoširdžiai mėgavosi maistu kaip ir seksu.

– Ar esi kada tokį turėjusi? – po ilgos tylos paklausė Piteris.

Ji pakėlė į jį akis, ant šakutės pakibo rausvas salotos lapas.

– Ką turėjusi?

– Meilužį.

– Tai tikrai ne tavo reikalas, – žvelgdama į salotos lapą suburbėjo Kitė.

Tai buvo pats aiškiausias atsakymas, tarsi ji garsiai būtų ištarusi ne.

Piteris pajuto šiokį tokį palengvėjimą. Regis, ji nelabai pasikeitė. Tiesiog nusprendė jį pakankinti dėl priežasčių, kurias visai nesunku nuspėti.

– Gerai, – tarė jis nutaręs pažaisti jos siūlomą žaidimą.

– Atsiprašau?

– Gerai, aš sutinku. Būsime tiesiog meilužiai.

Jeigu moteris nori tikėti, kad išlaikys neįpareigojančius santykius su vyru, kuris prisipažino ją mylįs ir kurį pati myli, jis neprieštaraus. Bent tol, kol ji susigaudys, ką iš tiesų jaučia.

Kitė gurkštelėjo vandens.

– Gerai, taip ir sutarkime.

– Papasakok, kaip viskas bus. Skambinsime vienas kitam, kai užsigeisime pasimylėti?

– Panašiai. Jei kitas nenorės ar bus užsiėmęs, nieko tokio.

– Sutinku, – atsakė jis svarstydamas, kaip ilgai ji tai ištvers. Vylėsi, jog ne per ilgiausiai, nes jam nepavyks ilgai apsimetinėti, kad jis nieko nejaučia Kitei.

– Taigi, – slogią tylą nutraukė ji, – kokio renginio mūsų viešbutyje norėtum?

Sutrikęs Piteris sumirksėjo niekaip nesuprasdamas, apie ką ji čia kalba. Palengva grįžo atmintis. Ji kalba apie renginį, kuriuo prisidengdamas Piteris atėjo su ja susitikti. Tai Paiper pasiūlyta mintis.

– Noriu pakviesti svarbiausius ir būsimus mūsų įmonės klientus ir surengti jiems nepamirštamą vakarą. Gerąja prasme.

– Ar taip nori ir pats prisistatyti?

– Panašiai. Tik nenoriu būti dėmesio centre.

Kurį laiką ji knibinėjo maistą.

– Žinai, manau, jog tai ne pati geriausia mintis. Tyla turi… tam tikrą reputaciją.

– Tik nemėgink manęs atkalbinėti. Pameni, aš tau padėjau išsisukti iš keblios padėties, todėl dabar tikiuosi tavo pagalbos.

Jos galva staigiai šovė į viršų ir į Piterį įsmigo dvi degančios akys.

– Kada tu man padėjai?

Dabar pritrenktas atrodė Piteris.

– Suradau palydovą tavo Linksmajai mergaitei, nejau pamiršai?

– Mėginai Svajonių savaitgalio nugalėtojai pakišti gėjų.

– Džilas nėra gėjus, – priminė jis.

– Kai man jį pasiūlei, manei, kad jis gėjus, – atšovė Kitė.

– Vis viena galėtum būti nors truputį dėkinga.

Ji pamėgino atrodyti suirzusi, bet netikėtai išsišiepė, o skruostuose atsirado duobutės.

– Tiesą sakant, esu dėkinga. Svajonių savaitgalis susilaukė triuškinančio pasisekimo. Mums kone jėga teko pirmadienį tuos du balandėlius išprašyti iš kambario. Kiek žinau, jie viską pratęsė Džilo namuose. Irena buvo tokia laiminga, kad net atsiuntė man gėlių.

– O kaip Džilas?

Jos šypsena išsiplėtė per visą veidą ir Kitė pratrūko kvatotis.

– Jis man irgi atsiuntė gėlių. Galiu prisiekti, kad juodu tiesiog pakvaišo iš meilės.

Piteris liko patenkintas, kad jo piršlybos davė vaisių. Jį dar labiau džiugino mintis, kad savaitgalis, praleistas šiame viešbutyje, buvo toks sėkmingas.

– Tokie pat įsimylėję kaip mes?

Šypseną užtemdė audros debesys.

– Kaip mes kadaise.

– Matai, likimas mums suteikė antrą galimybę.

– Aš tikiu, kad patys esame savo likimo kalviai. Kaip ir patys sukuriame sėkmę. Piteri, gal mes ir miegame kartu, tačiau niekas nepasikeitė.