Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

– Taip.

– Koks tavo naujasis darbas?

– Esu Niujorke įsikūrusios tarptautinės rinkodaros įmonės pardavimo direktorius.

– Gal tarptautinės rinkodaros įmonės pardavimo direktorius norėtų surengti, na, nežinau, kokį ypatingą vakarą savo paskyrimo proga? Gal vakarėlį, skirtą pagerbti klientus, arba kokio nors produkto pristatymą? – Ji dar kiek palinko į priekį. – Ar supranti, ką turiu omeny?

– Ar aš turiu susigalvoti kokį nors renginį šiame viešbutyje?

Paiper nusišypsojo.

– Man tai atrodo puiki mintis.

– Žinoma, tau net į galvą nešovė, jog viešbučiui iš to irgi būtų naudos.

– Sakykime, kad abi šalys liktų patenkintos.

– Ar tai ne mėginimas manipuliuoti?

Paiper akys išsiplėtė.

– O dalyvavimas konkurse, kad susitiktum su buvusia sužadėtine, nėra manipuliacija?

Piteris buvo priverstas šyptelėti.

– Renginys, kurio metu prisistatyčiau įtakingiems asmenims. Koks nors ryškus, išskirtinis vakaras. Visai nebloga mintis. Pagalvosiu apie tai.

Jis pakilo. Paiper irgi atsistojo ir apėjo stalą.

– Štai, – ji ištiesė jam segtuvą su Tylos logotipu. – Čia rasi sąrašą mūsų siūlomų paslaugų.

Piteris turėjo pripažinti, jog Paiper tikrai gudri.

– Dėkoju. Tikiuosi, greitai pasimatysime.

– Ir aš to tikiuosi, Piteri. – Ji impulsyviai pasilenkė ir pabučiavo jį į žandą. – Atrodai daug geriau, nei esi to vertas.

Jis šyptelėjo.

– Tu taip pat.

§

– Paklausyk, jei šventės tema – krištolas, tai visur turi jo būti, – primygtinai reikalavo Kitė. – Noriu, kad pokylių salė atrodytų kaip Versalio rūmai. Ant kiekvienos sienos – veidrodžiai, rankų darbo Waterford sietynų galėtų būti… – ji greitomis mintyse skaičiavo, – sakykime, trisdešimt.

– Jie labai sunkūs. Nežinau…

– Tai sužinok. Išsiaiškink, kaip galime juos sutvirtinti.

Ji žymėjosi pastabas delninio kompiuterio ekrane. Krištolinis šampanas? Ar nebus per daug akivaizdu ir per brangu kliento kišenei? Antra vertus, romantiškos taurių kolekcijos, įskaitant ir erotiškos linijos mylimiesiems ir jaunavedžiams, pristatymui Tylos viešbutis – tinkamiausia vieta.

Kitė pirštais palietė sunkią krištolo taurę, kurios kojelę puošė dvi nuogos Įgūros, ir netikėtai prisiminė, kaip jie su Piteriu gurkšnojo šampaną vonioje. Ilgesys persmelkė širdį.

Nesąmonė. Tai buvo aistringas savaitgalis su vaikinu, kuris turėjo suprasti, jog gali jai būti tik sekso partneris mieste, kuriame tokie santykiai – įprastas dalykas. Jis niekada netaps svarbia jos gyvenimo dalimi.

Piteris sakė, kad ją myli. Kartą ji tuo patikėjo ir štai kaip viskas baigėsi.

Kitė nusisuko ir grįžo prie savo užrašų. Šampanas, trykštantis iš krištolo fontano. Ar išvis yra toks dalykas? Turėtų būti. Jei jis tikrai yra, Kitė būtinai suras. Viskas, ką tik įmanoma išsinuomoti, nusipirkti, pasiskolinti ar išrasti, šioje salėje bus iš krištolo – nuo padėklų ir apšvietimo iki milžiniškų gėlių vazų. Ji jau paprašė gėlininko sugalvoti kompozicijas su krištolo elementais. Jis paburbėjo, bet Kitė neabejojo, kad pasistengs. Ji ėmė galvoti apie lazerių šviesų pasirodymą, kuris pademonstruotų ypatingas krištolo savybes. Tiesa, tai buvo brangu ir pavojinga, tačiau rezultatas to vertas.

Suskambo mobilusis telefonas. Kitė nusišypsojo ir atsiliepė:

– Kitė Prestkot.

– Pasiilgau tavęs.

Kokia arogancija. Jokio sveika, čia Piteris Garsonas . Tik pasiilgau tavęs . Tarsi ji iš balso turėtų atpažinti, kas skambina. Žinoma, ji ir pažino. Kitė nepuolė vaikiškai apsimetinėti, kad nepažįsta skambinančiojo, nors ir labai norėjo.

– Piteri, kuo galėčiau padėti?

– Pavakarieniauk su manimi.

– Atleisk, negaliu. Esu labai užsiėmusi.

– Aš net nepasakiau, kurią dieną.

– Ak, – ji smakru prispaudė telefoną prie peties, kad rankomis galėtų vadovauti vyrukams iš viešbučio techninio aptarnavimo skyriaus, kurie svarstė, kaip pakabinti trisdešimt sietynų.

– Noriu, kad jie kabėtų trimis eilėmis! – suriko ji ir parodė, kurioje maždaug vietoje.

– Bus per sunku! – sušuko jai meistras Marijo. – Jie nukris ir suduš.

– Išmėginkite su kuo nors, kas nedūžta.

Ji prisidėjo telefoną prie kitos ausies ir grįžo prie pokalbio su Piteriu.

– Atleisk, aš iki kaklo įklimpusi į darbus.

– Tai gal pietūs tiktų labiau?

Ji be galo norėjo sutikti ir dar sykį juo patikėti, bet negalėjo.

– Visą mėnesį būsiu labai užsiėmusi. Gal pati tau paskambinsiu, kai truputį atsilaisvinsiu?

Kurį laiką jis tylėjo, o tada tarė:

– Matai, tai susiję su darbu.

– Darbu?

– Taip, noriu užsakyti renginį Tyloje .

Jo žodžiai sukėlė įtarimą ir Kitė susiraukė.

– Kokį renginį?

– Apie tai ir noriu pasikalbėti. Tai galėtų būti spektaklis, vakarėlis. Na, nežinau, šokių vakaras, kurio metu pristatytume savo paslaugas būsimiems klientams. Tai turi būti nepamirštamas vakaras.

Ji nenuleido akių nuo niurzgančių ir nepatikliai galvas purtančių darbininkų. Kas čia dabar? Nejau jie mano, jog kalbėdama telefonu ji nieko nemato? Kitė nesunkiai galėjo įsivaizduoti, kaip negražiai jie ją vadina.

– Kodėl pasirinkai Tylą?

– Maniau, kad tu turėtum įtikinėti pasirinkti jūsų viešbutį. – Pasigirdo nuoširdus jo juokas ir Kitę apėmė begalinis noras tiestis į tą garsą.

– Aš… mes turime daug renginių.

– Dėl datos galime tartis. Gal geriau susitikime per pietus.

Dviem vaikinam galiausiai pavyko užsiropšti kopėčiomis iki lubų ir, nutaisę nelaimingus veidus, jie ėmė krapštytis.

– Gerai. – Paiper ją užmuštų, jei ji atsisakytų verslo pasiūlymo. Todėl Kitė pasiėmė darbo kalendorių. – Kada tau būtų tinkamas laikas?

– Šiandien.

– Šiandien? Bet…

– Kalbėjausi su moterimi, kuri atsiliepė tavo telefonu, ir ji sakė, kad šiandien per pietus nesi numačiusi jokių susitikimų.

– Todėl, kad planavau per pietus dirbti.

– Mes ilgai neužtruksime. Aš visai netoliese.

Telefone pasigirdo keistas garsas, lyg aidas. Ji pakėlė galvą ir pamatė Piterį, stovintį tarpdury. Telefonas prispaustas prie ausies, o akys įsmeigtos į ją.

Išdavikė širdis suspurdėjo krūtinėje. Kitė užvožė telefono dangtelį.

– Matau.

Jis pajudėjo link jos. Atrodė toks ryžtingas ir seksualus su

Europoje siūtu kostiumu, marškiniais, baltesniais už Alpių sniegą ir kaklaraiščiu su geometrinėmis Įgūromis. Batai – italų odos ir ką tik nublizginti.

Rankose jis laikė odinį lagaminėlį. Kitę pribloškė tai, kaip stipriai ji geidė jo. Atgavusi pusiausvyrą suprato, koks nuostabus buvo su juo praleistas savaitgalis. Viskas tiesiog tobula, išskyrus prisiminimus apie praeitį.

– Taigi? – jo lūpose žaidė šmaikšti šypsena, tarsi Piteris būtų perskaitęs jos mintis.

Kitė pažvelgė į laikrodį ir apsisprendė.

– Tikrai neturiu susitikimo per pietus, mat planavau visą dieną rūpintis krištoliniu renginiu. Bet, verslas yra verslas. Jei sutinki pietauti viešbutyje, rasiu tau kelias minutes.

– Nuostabu.

Ji linktelėjo, o tada suriko bambekliui Marijo:

– Būsiu viešbutyje! Gali man skambinti!

Marijo tik suniurnėjo.

– Kai savaitgalį svečiavaisi viešbutyje, rodžiau tau šią pokylių salę, – priminė Kitė. – Dažniausiai čia ir vyksta renginiai.

– Turėtų tikti. Kiek čia telpa žmonių?

– Daugiausiai – du šimtai penkiasdešimt. Jei reikia, galime salę atskirti širmomis ir įrengti dvi mažesnes sales.