Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

– Taip, tu teisi. Turiu prisipažinti, jog Keisė nenorėjo tavęs apvilti. Papirkau ją susitarusi dėl peržiūros pas vieną mano pažįstamą Los Andžele. Jis – jaunas, seksualus prodiuseris. Dar pažadėjau, kad gaus suderėtą atlygį ir galės būti kito nugalėtojo partnere. – Paiper atrodė susirūpinusi. – Pamaniau, kad jums abiem darau paslaugą. Kai paskambinai man šeštadienio naktį, pasijutau savimi patenkinta. Iš tavo kalbos supratau, jog tarp judviejų su Piteriu vyksta daug gerų dalykų. Dar pagalvojau, kad vieną dieną visi iš to tik pasijuoksime.

– Paiper, man nejuokinga.

– Gerai, pradėkime viską nuo pradžių. Visa išsipusčiusi nuėjai į jo kambarį. Judu gardžiai pavakarieniavote. Vėliau jis įteikė tau sąrašą dalykų, kuriuos norėtų nuveikti, kurie iš tiesų labiau būtų tikę tavo tobulai dienai. Tada aš išvažiavau pas Hamptonus.

Ji delnais atsirėmė į stalą ir nusipurtė nuo pečių plaukus kaip karščiausia pleibojaus mergina. Ji buvo taip įpratusi gundyti, jog tai tapo neatsiejama jos dalimi.

– Ką aš praleidau?

– Kelis keistus pašnekesius ir gana nuostabų seksą.

– Eik jau!

– Na taip, tai buvo niekam tikusi mintis.

– Katra? Pokalbiai ar nuostabus seksas?

– Abi.

Paiper dar kartą papurtė plaukus ir šie jausmingai nuvilnijo jos pečiais.

– Pirmiausia papasakok man apie seksą. Su visomis detalėmis.

Kitė susirado segtuką ir susegė plaukus į uodegą. Ji vis dar niršo ant Paiper už išdavystę, bet turėjo pripažinti, jog ši norėjo jai gero. Nors ir labai keistu būdu. Be to, Kitei reikės draugės patarimo arba peties, ant kurio galėtų išsiverkti.

– Seksas buvo kaip ir anksčiau, tik dar geresnis.

– Tikrai? Net trejus metus praleidus Manhatane?

Kitė liūdnai linktelėjo.

– Jis tebėra geriausias tavo turėtas vyras?

Ji karštligiškai perkratė savo meilužių sąrašą. Turėjo gi būti kas nors, kas būtų ji pralenkęs lovoje. Galiausiai ji vėl linktelėjo.

– Šaunu.

– Jis pasakė, jog myli mane.

– Tikrai? Kada?

– Maždaug prieš penkiolika minučių.

– Lovoje?

– Ne, – užvertusi akis prisipažino Kitė.

Paiper išsitiesė. Jos tiek kartų žaidė šį žaidimą.

– Apsirengęs ar nuogas?

– Apsirengęs.

– Tada jis kalbėjo rimtai.

– Ne, nerimtai. Jis atvažiavo čia tam, kad apkaltinčiau jį sugriovus man gyvenimą. Galiu prisiekti, jog nuliūdo pamatęs, kad man viskas gerai. Aš jį pamiršau.

Paiper nepatikliai prunkštelėjo. Kitė apsimetė nieko neišgirdusi.

– Tą pačią sekundę, kai suprato, kad laikausi puikiai, jis ėmė mane persekioti. – Pasišlykštėdama ji papurtė galvą. – Jau tie vyrai.

– Tai kodėl su juo mylėjaisi?

– Dėl tos pačios priežasties, dėl ko ir tu myliesi su vyrais, – ji šyptelėjo. – Matyt, pripranti prie to.

– O tu norėjai jam įrodyti, kad gali juo pasinaudoti ir ramiai palikti.

Kitė panardino veidą delnuose.

– Būčiau tai įvardijusi truputį kitaip, bet mintis panaši. Pasielgiau labai stereotipiškai, ar ne?

– Ne taip stereotipiškai kaip Piteris, palikdamas tave prie altoriaus. Šitas pokštas dvelkia pelėsiais.

Nors jautėsi apgailėtinai, Kitė nusijuokė.

– Tu teisi. Galėjo man atsiųsti bent nuvytusių rožių puokštę.

– Arba pašalinti tau skirtą tatuiruotę sau nuo kūno.

– Mes nesidarėme tatuiruočių.

– Buvai tikra gudruolė. Velniškai skauda, kai jas šalina lazeriu. – Paiper net suvirpėjo.

– Turbūt.

– Mes likome draugės dar ir dėl to, kad tu niekada man nepriminei, jog buvai perspėjusi nesitatuiruoti Rokio vardo ant sėdmenų. Maniau, kad padėsiu tau užgydyti Piterio paliktas žaizdas sieloje. Ar nors kiek palengvėjo, kai vėl jį pamatei? Kai pasikalbėjai?

– Nežinau. Dabar jaučiuosi kaip sudaužyta. Jis mane taip supykdė. Parodė nuotrauką, kurią tu jam nusiuntei. – Ji dėbtelėjo į bičiulę. – Niekada man apie tai neprasitarei.

– Niekšas. Norėjau, kad pamatytų, ko neteko. – Ji pakėlė akis ir plačiai išsižiojo. – Jis ją tebeturi?

– Nešiojasi piniginėje.

– Įdomu.

– Nesveika. Mėginau ją suplėšyti, bet jis neleido. – Kitė dusliai iškvėpė. – Jis parodė nuotrauką ir vėl ėmė atsiprašinėti. Pažvelgusi į nuotrauką pasijutau taip, tarsi būčiau grįžusi į praeitį, supranti? Užuodžiau saldų rožių aromatą, aplinkui būriavosi du šimtai dailiai pasipuošusių svečių, laukiančių nuotakos.

– Deja, jie laukė jaunikio.

– Taip. Ir aš pratrūkau. Papasakojau jam, kaip jaučiausi. Koks tai buvo pažeminimas. Žinai, ką jis atsakė? – jos balsas darėsi vis garsesnis, neatrodė, kad ji ketina liautis.

– Ką?

– Pasakė, kad jam nepatiko rinkti butonjeres.

Sučirškė telefonas ant Paiper stalo, bet ji nekreipė dėmesio.

– Vertei jį rinkti butonjeres?

– Žinoma. Jos buvo skirtos pabroliams. Norėjau, kad jos atrodytų tobulai. Norėjau, kad viskas būtų tobula.

– Tai jis nepasirodė vestuvėse dėl kažkokių nelemtų ryškiai raudonų gvazdikų?

– Roželių. Kremo spalvos ir baltų. Su keliais žalumynais. – Kitė papurtė galvą, tarsi mėgintų atsikratyti prisiminimų. – Ne, jis nepasirodė dėl ko kito. Sakė, kad manęs beveik nematydavo, nes aš planavau vestuves ir… tai kvaila.

Paiper nuslydo nuo stalo ir prisėdo šalia Kitės.

– Galbūt Piteris mėgino pasakyti tau kai ką labai svarbaus?

– Paiper, – įspėjo ją Kitė, – nesielk taip, lyg dalyvautume televizijos pokalbių laidoje…

– Gerai, – ji gudriai šyptelėjo, – bet skaičiau vieną knygą, kurioje psichologas, psichiatras – ar kas jis ten toks – teigia, jog reikia sakyti, ką galvoji, ir galvoti, ką sakai.

– Taip, taip, ir tai pakeis tavo ateitį.

– Paklausyk. Jei Piteris mėgino pasakyti, ką jaučia giliai širdyje, o tai vaikinams beveik neįveikiama užduotis… Gal jį tiesiog išgąsdino tavo tobulai suplanuotos vestuvės?

Kitė pakilo ir išdidžiai nužingsniavo į kitą kambario pusę.

– Ką nori pasakyti? Jei būtume į metrikacijos biurą nuvažiavę autobusu per pietų pertrauką, dabar švęstume odines metines?

– Odines metines?

Kitė atsisuko.

– Per trečiąsias vestuvių metines įprasta dovanoti ką nors iš odos. Tiesa, šiais laikais dažnai odą keičia krištolas arba stiklas.

– Tu tikrai žinai daug keistų faktų. – Paiper pasimuistė ant sofos. – Piteris mėgino tau paaiškinti, kodėl jis pabėgo.

– Jei jis nevedė manęs dėl to, kad norėjau išrinkti nepriekaištingas butonjeres, tai jis manęs nevertas.

– Žinoma, jis tavęs nevertas. – Paiper triukšmingai įkvėpė, lyg ruoštųsi pasakyti kai ką nemalonaus. – Tik retkarčiais tu truputį nesivaldai. – Kitė sumirksėjo. Paiper įtemptai į ją žiūrėjo. – Kite, gyvenimas nėra tobulas. Galiu taip sakyti, nes pati esu prikrėtusi daugybę kvailysčių. Žinai, ką manau?

– Kad turėčiau sakyti, ką galvoju, ir galvoti, ką sakau?

– Taip. Be to, manau, kad tėvų skyrybos sujaukė tavo gyvenimą labiau, nei tu įsivaizduoji. Tavo gyvenimas buvo idealus ir vieną dieną jis subyrėjo į šipulius. Tavo mama skrupulingai planavo tobulą gyvenimą, tačiau jai nepavyko, ir dabar tu, atrodo, darai viską, kad gyvenimas tau neiškrėstų tokio pokšto.

– Bet gyvenime nuolat taip nutinka.

– Toje knygoje dar perskaičiau, kad mes arba kopijuojame tėvų vedybinį gyvenimą, nes iš jo mokomės, arba sąmoningai mėginame gyventi kitaip. Todėl man atrodo, kad tu trokšti tobulo gyvenimo ir stengiesi išvengti tų klaidų, kurias padarė tėvai. Taip įnirtingai planavai idealias vestuves, kad pamiršai apie tai, ko nori Piteris.