Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

– Prisimenu tas rožes, – pasakė jis.

– Tu jų niekada nematei.

– Prisimenu, kad tiesiog krausteisi iš proto dėl spalvos. Norėjai rausvų, bet ne per daug. Būtų buvę gerai, jei krašteliai būtų kiek gelsvi, tik ne kiaušinio trynio geltonumo.

Buvo tikras košmaras. Ar jis mėgino su ja pasikalbėti apie vis stiprėjančią paniką? Greičiausiai ne. Atrodė, jog ji gali kalbėti tik apie vestuvių planavimą. Net jei būtų mėginęs aiškinti, kad sakydamas, jog ją myli, neturėjo omeny greitų vedybų dar net nebaigus koledžo, ji greičiausiai nebūtų jo išgirdusi.

– Norėjau, kad viskas būtų tobula, – tepasakė ji.

– Aš tavęs beveik nemačiau. – Piteris liūdnai papurtė galvą. – Mėnesių mėnesius. Tu ištisomis paromis planavai amžiaus vestuves, todėl nebeturėjome kada smagiai leisti laiką. Net seksas pasidarė niekam tikęs.

Jo atmintyje iškilo viena naktis, kai jis, užėjęs pas Kitę, rado tuziną butonjerių, pasklidusių ant stalo. Išsirink vieną, – tarė ji. Tai prilygo siūlymui išsirinkti vieną butelį alaus iš tos pačios dėžės – visos jos buvo su kažkokia žalia nesąmone. Koks skirtumas, kuri?

Užuot praleidę naktį mylėdamiesi, kaip jis tikėjosi, juodu kvailai ginčijosi dėl to, kad jam nerūpi net gėlės jo paties vestuvėms. Po perkūnais, jam tikrai nerūpėjo. Piteris patraukė prie jos spintos pasikeisti batų, o Kitė ėmė klykti. Pasirodo, ten kabojo vestuvinė suknelė. Jam negalima jos matyti iki pat vestuvių. Tai blogas ženklas.

– Nesuprantu, apie ką kalbi. Viskas buvo gerai. Gal aš ir buvau užsiėmusi, nes pati turėjau suplanuoti vestuves, bet tu matydavai mane kasdien.

– Jei nebūdavai išvykusi matuotis suknelės ar nelėkdavai už šimto mylių ieškoti šviežesnių gėlių, tai atsidėjusi dailindavai kvietimus – taip pat sėkmingai mes galėjome būti skirtinguose kambariuose.

Kitė apsisuko.

– Galėjai ką nors pasakyti, o ne sprukti kaip bailys.

Piteris pakilo ir žengė prie jos vieną žingsnį. Ji buvo tokia susijaudinusi ir taip drebėjo nuo draskančių jausmų, kad dar vienas žingsnis būtų privertęs lėkti pro duris.

– Ketinau dalyvauti vestuvėse. Buvau apsivilkęs smokingą ir prisisegęs butonjerę. Prisiekiu Dievu, tikrai nesiruošiau sprukti. Repetavau tostą, kurį turėjau kažkam pasakyti…

– Pamergėms, – pasufleravo ji.

– Teisingai. Taigi repetavau tą prakeiktą kalbą ir pravažiavau posūkį į užmiesčio klubą. Pamaniau, anokia čia bėda, pasuksiu kitoje sankryžoje.

Kurį laiką juodu tylomis stebeilijo vienas į kitą. Abu galvojo apie tą siaubingą dieną.

– Stovėjau priešais du šimtus svečių. Kai kurie jų atvyko iš labai toli. Iš pradžių pokštavome apie tavo vėlavimą. Vėliau visi pritilo ir ėmė į mane žiūrėti su gailesčiu, – Kitė apsikabino save rankomis. – Mūsų draugai, mano draugai. Mano tėtis su mama. Pastorius. – Ji nelinksmai nusijuokė. – Tą vakarą jo laukė dar vienos vestuvės. Paslapčiomis jis vis žvilgčiojo į laikrodį. Ir žinai, kas liūdniausia?

Piteris tylomis papurtė galvą.

– Aš nesilioviau tavimi tikėjusi. Iš tikrųjų maniau, kad dar pasirodysi. Sakiau sau: Jis mane myli . Piteris nė už ką su manimi taip nepasielgtų.

Kitė verkė. Taip ilgai tramdytos ašaros pratrūko byrėti skruostais.

– Atsiprašau, – jo žodžiai atrodė bereikšmiai ir visai ne laiku. Jis pamėgino paimti ją už rankos, tačiau Kitė jį atstūmė.

– Tai kvaila, – sukūkčiojo ji delnais braukdama per šlapius skruostus. Staiga Kitė pažvelgė į laikrodį. – Šiaip ar taip, laikas baigėsi. Sudie, Piteri.

Ji nužingsniavo prie durų.

– Palauk, – pakvietė jis.

Kitė pasisuko. Atrodė liūdna ir nekantri.

– Kas dar?

– Gal jau per vėlu, bet turi sužinoti, kaip aš jaučiuosi. Pabėgęs tą dieną padariau didžiausią klaidą savo gyvenime. Prašau, maldauju, suteik man dar vieną galimybę.

– Kaip galėčiau kada nors tavimi pasitikėti?

– Aš… Pažvelk į Ireną. Ji pasitiki Džilu, leidžia sau tikėti, kad svajonė apie Pelenę gali virsti tikrove. – Piteris papurtė galvą. – O keisčiausia, kad taip ir vyksta. Gal ir mes galime sulaukti laimingos pabaigos?

Pasigirdęs garsas priminė lyg ir pašaipų juoką, lyg ir žagsėjimą.

– Sudie, Piteri.

– Kite, aš tave myliu.

Nepanašu, kad jo prisipažinimas būtų ją sužavėjęs. Ji kilstelėjo antakius, o lūpų kampučiai nusviro. Be galo liūdnas, netekęs vilties Piteris jai nusišypsojo.

– Kai paskutinį kartą prisipažinau tave mylįs, tuojau pat ėmei planuoti vestuves.

– Gali būti tikras, mūsų vestuvių niekuomet nebeplanuosiu.

Daugiau netarusi nė žodžio, net nepažvelgusi jo pusėn, ji išėjo. Durys lėtai vėrėsi, o jis nenuleido nuo jų akių.

Keturioliktas skyrius

Kitė beveik nieko nematė, o tai dar labiau ją siutino. Ji niekada neverkė. Juo labiau dėl vyro.

Prisiminė rankinėje turinti nepradėtą pakelį nosinaičių su besišypsančiais veidukais. Tik bėda, kad rankinės nebuvo pašonėje, kai labiausiai reikėjo. Todėl ji šnirpštelėjo ir nusišluostė akis atbula ranka. Paskubomis movė į laiptinę, kad nesusidurtų su viešbučio svečiais. Ji negali čia būti, kol aplinkui sukinėjasi Piteris. Kitė laiptais nuskuodė žemyn, į savo darbo kabinetą, stvėrė rankinę, triukšmingai išsipūtė nosį į besišypsančią nosinaitę ir vėl pasileido lėkti. Jau ketino išsmukti pro darbuotojams skirtas duris ir išnykti artimiausioje metro stotyje, bet taip ir nepasiekė išėjimo. Dėmesį atkreipė žemas, gerklinis juokas. Šį garsą ji bet kur pažintų. Nieko nelaukdama Kitė įsiveržė į Paiper kabinetą.

– Anksti grįžai, – pasakė ji ir sustingo it negyva. Veidas užsiliepsnojo raudoniu. – Oi, Paiper, Treisi, atsiprašau.

Nieko nuostabaus, kad Paiper kikeno. Ir ji būtų kikenusi, jei mylimas vyras būtų užsivertęs ją ant darbo stalo. Jie tebevilkėjo drabužius, bet po kokių penkių minučių vaizdas būtų buvęs daug intymesnis. Treisis jau nusmaukė vieną Paiper suknelės su gilia iškirpte petnešėlę ir jo burna buvo užimta.

Kitė skubiai apsisuko ir ketino skristi iš kambario, bet ją sustabdė Paiper balsas.

– Kite, neišeik.

Tuojau pat ji suniurnėjo:

– Treisi, lipk nuo manęs. Baigsime vėliau.

– O taip, brangioji, mes tikrai baigsime.

Kitė tebestovėjo nusisukusi, kai išgirdo garsų pakštelėjimą.

Tai buvo Treisio atsisveikinimo bučinys. Netrukus jis praėjo pro Kitę ir linksmai jai mirktelėjo:

– Kitą kartą pasibelsk, mažute.

– Dieve brangus, aš labai atsiprašau, – sudejavo Kitė susmukdama be jėgų ant sofos.

Paiper gracingai lyg katė atsisėdo ir truputį pasisuko, kad matytų Kitę. Ji susikryžiavo nuo stalo nukarusias kojas. Ant krūtinės tebesimatė šlapias Treisio bučinio pėdsakas. Paiper atrodė be galo žvali ir šviežia. Tiesa, ji taip atrodydavo visada – nuo pat paauglystės.

– Nesijaudink. Laukimas vyrams išeina į naudą.

Kitė pasilenkė ir pakėlė nuo grindų du pensus ir dėžutę sąvaržėlių, kuriuos Paiper buvo nušlavusi nuo stalo.

– Visas biuro prekes turėtum pririšti prie stalo, – sumurmėjo ji.

Paiper nusikvatojo ir nerūpestingai pasitaisė suknelės petnešėlę.

– Atrodai tarsi būtum ištrūkusi iš pragaro. Kas nutiko?

– Tik nežiūrėk taip nekaltai. Puikiai žinai, kas nutiko. – Joje kunkuliavo pyktis. – Privalėjai man pasakyti, kad laimėtojas – Piteris. Turėjai pasakyti. Ir kaip patogu , kad Keisė nepasirodė, nors iš ryto viską su ja suderinau. Tu ne tik nuslėpei laimėtojo vardą nuo manęs.