Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

Džilas judėjo lėtai, neleisdamas išblėsti jų susijaudinimui, bet ir neskubindamas.

– Tu atvira. Sakai, ką galvoji. Tau rūpi, ko noriu aš. Akivaizdu, kad tau labai patinka seksas, mėgsti meilės žaisliukus, bet jaučiu, kad aš tau irgi suteikiau ne mažiau malonumo.

– Daugiau, – sudejavo ji. – Daug daugiau.

– Be to, tu nešvankiai kalbi lovoje, o tai labai reta.

– Tau patiko?

– Taip.

– Tai man nereikia valdytis?

– Tikrai ne.

– Gerai.

Irena pažvelgė į jį ir ne pirmą kartą šį vakarą pasijuto esanti graži ir seksuali. Po perkūnais, gal ji tiesiog moteris, o ne princesė. Tai irgi būtų puiku.

– Šį kartą jokių žaislų?

Irena papurtė galvą.

– Tik mudu.

Džilas pradėjo greičiau judėti ir ji pajuto, kaip jos kūnas pašėlsta. Ji nebestabdė savęs – nei dejonių, nei šūksnių, nei nešvankių kalbų, nei troškimo ištyrinėti kiekvieną jo kūno milimetrą, taip pat ir leisti jam susipažinti su josios kūnu. Juodu ritinėjosi, žaidė, triukšmavo, kol galiausiai pritilo – nešė vienas kitą į saldžiausią svajonę. Abipusis pasitenkinimas.

Atsidususi Irena pasivertė ant šono, o Džilas prisiglaudė prie jos iš nugaros vieną ranką uždėjęs jai ant krūties. Ji užmigo jausdama jo delno šilumą prie pat širdies ir klausydamasi tylaus jo kvėpavimo.

§

Irena nubudo šypsodamasi. Tai buvo kvaila, plati šypsena, ji tarsi sakė: Niekada nemaniau, kad gali taip nutikti. Pasisuko pažiūrėti, ar Džilas jau pabudo, ir sustingo. Jo nebuvo.

Pagalvė šalia vis dar buvo įdubusi ir tai įrodė, jog jis čia buvo. Tik paties vyro – nė ženklo.

Ką gi, jau turėjo priprasti prie to. Kartais vyrai išsliūkindavo iš jos lovos dar naktį. Tokia pabaisos lemtis. Irena gūžtelėjo mėgindama save įtikinti, jog pilve atsiradęs keistas jausmas – tik dėl alkio. Arba kofeino bado.

Ji praleido nuostabią, nepakartojamą svajonių naktį. Neturėjo teisės tikėtis ko nors daugiau. Ir nesitikėjo. Taip įkyriai kartojo Džilui, kad nieko nesitiki – kodėl pati nesiklausė, ką sako?

Svajones reikia sapnuoti, o ne išgyventi. Kas nutinka žmogui, kartą patekusiam į svajonių pasaulį? Ar jis pasikeičia amžiams? Nejau likusį gyvenimą ji ieškos vyro, kuris leistų jai pasijusti kaip seras Džilas šią naktį? Irena sudejavo. Kavos. Kai tik išgers kavos, viskas atrodys kitaip.

Gal jis paliko jai kur nors raštelį. Irena tai jau įsivaizdavo:

Mieloji Irena, dėkoju tau už nuostabų vakarą. Deja, Jos Didenybė nedelsiant laukia manęs Bakingamo rūmuose.

Nuoširdžiausi linkėjimai – Gerbiamasis Džilas Pendltonas

Ką padarysi, jo nebėra. Jai tai nerūpi.

Lyg to būtų negana, jos vaizduotė nusprendė iškrėsti pokštą. Irena užuodė šviežios kavos aromatą. Gerai, užsikais kavos kambaryje, o tada nusipraus po dušu. Ji nupėdino link vonios kambario, o tada atšoko lyg apiplikyta – durys atsivėrė ir pasirodė Džilas.

– Džilai!

Irena norėjo lėkti prie jo ir stipriai apsikabinti. Jis neišėjo. Buvo duše. Todėl ant jo buvo tik rankšluostis, o pats Džilas taip į ją žiūrėjo, jog nejučia ji prisiminė viską, ką juodu darė praėjusią naktį.

Tik staiga susizgribo, kad stovi nuogut nuogutėlė.

Buvo rytas, kambarys skendėjo šviesoje, bet Džilas į ją žiūrėjo taip, tarsi būtų norėjęs pratęsti nakties žaidimus.

– Man patinka, kaip tu atrodai, – pasigirdo jo tariami žodžiai.

Žinoma, ji netobula. Gal kiek apvalesnė, nei pati norėtų. Bet jeigu jam patinka jos išvaizda, kaip ji galėtų ginčytis? Susilaikiusi nuo pokštų apie celiulitą Irena nusišypsojo ir tarė:

– Ačiū.

– Išviriau kavos.

Dabar ji jau norėjo juoktis balsu. Ir verkti. Dar kristi jam prie kojų ir maldauti, kad jis nebūtų sapnas.

– Mmm. Nuostabu.

Džilas pripylė jai puoduką ir ji dėkinga jį paėmė, o tada nugėrė kelis gurkšnius.

– Negaliu patikėti, kad paruošei man kavos.

– Kol ją geri, norėčiau paklausti tavo patarimo.

Jis kalbėjo taip rimtai, kad ji gurkštelėjo dar kavos. Kuo daugiau jos įsipils, tuo ramiau ištvers tai, apie ką jis nori pasikalbėti. Apie žmoną ir vienuolika vaikų? O gal jis slapstosi nuo tarptautinio nusikaltėlių sindikato? Gal turi susisiekti su savo psichiatru arba lygtinio paleidimo pareigūnu?

– Gerai, – prakalbo Irena nurydama dar vieną gurkšnį gėrimo. – Ko norėjai manęs paklausti?

– Ar galėtum man paaiškinti, kam jis skirtas? – paklausė jis rodydamas raudoną plastmasinį daikčiuką, panašų į aštuonkojį.

Tai neabejotinai buvo vienas žaisliukų, kurių pilna Tyloje , bet jo veidas buvo toks susikaupęs, lyg rankose laikytų naują gyvybės formą.

Irena labai stengėsi valdyti veido raumenis, bet šypsena veržėsi lauk.

– Žinai, ką, – galiausiai tarė susitvardžiusi. – Man reikia išsimaudyti ir išsivalyti dantis. Kol tai darysiu, gal tau pavyks sugalvoti, kaip jį galima panaudoti.

Džilas jį pavartė rankose – apvertė aukštyn kojomis, pasuko šonu atidžiai apžiūrėdamas iš visų pusių.

– Man tai tikra mįslė.

– Tu toks mielas, – sumurmėjo Irena ir greitai pakštelėjo eidama pro šalį.

Prausdamasi stebuklingai kvepiančiu muilu ji mąstė, kad pasakiška naktis virsta pasakiška diena.

Jai tiesiog reikia negalvoti apie rytdieną.

Tryliktas skyrius

Piteriui galiausiai pavyko rasti Kitę vestibiulyje, kur ji kalbėjosi su vienu svečiu, tarsi turėtų savaitgalį dirbti, o ne pildyti vieno konkurso nugalėtojo pageidavimus.

Svajonių savaitgalis baigsis maždaug po trijų valandų, todėl jis nudrožė tiesiai prie jos ir iš pažiūros klestinčio verslininko, kurio galvoje neabejotinai sukosi įvairiausios mintys dėl Kitės. Tik joms nelemta išsipildyti.

– Sveika, mieloji, – tarė bučiuodamas ją į skruostą. – Atleisk, kad priverčiau laukti.

Jos susierzinimą išdavė skubiai mestas žvilgsnis, o po sekundės veide vėl švytėjo profesionali viešųjų ryšių specialistės šypsena, skirta ponui klestinčiam verslininkui.

– Esu tikra, kad Tyla jums patiks, – taip sakydama ji ištiesė ranką.

– Mieloji, man čia jau patinka, – atsakė šis ir, linktelėjęs Piteriui, nuėjo sau.

– Daugiau nedrįsk daryti ko nors panašaus, – pritildžiusi balsą įtūžusi sušnypštė Kitė.

– Dabar savaitgalis ir tu net nesegi ženklelio su vardu.

– Ne tai svarbiausia. Šiame viešbutyje mane gerbia, o bučiavimasis su svečiais tikrai nepagerins reputacijos.

– Šią naktį darei daug daugiau nei paprastas pasibučiavimas, – priminė jis jai.

– Taip, bet ten buvome tik mudu.

Jie būtų taip ginčijęsi visą diena, jei jų nebūtų pakvietę. Link jų ėjo Irena su Džilu. Šiandien Irena buvo labiau panaši į estrados komikę nei į princesę, visa laimė, buvo apsivilkusi ne pačius ryškiausius atsivežtus drabužius. Žinoma, jei nekreiptum dėmesio į ryškiai raudonus sportinius batelius.

Džilas, atrodantis tobulai kaip visada, prabilo:

– Mes einame pusryčiauti. Gal norėtumėte kartu?

– Su malonumu, – paskubėjo atsakyti Piteris, kol Kitė nespėjo išsižioti. Jis puikiai žinojo, kad, pasitaikius progai, ji mėgins juo atsikratyti. Tai ji ir pamėgino padaryti:

– Aš jau…

– Viskas, ko jis nori, – priminė Piteris ir plačiai išsišiepė, kad nuslėptų nusiminimą.

Naktį ji vėl paliko jį vieną. Jis nubudo vienišas ir suprato, jog išaušo paskutinis svajonių savaitgalio rytas, o jis nė per žingsnį nepasistūmėjo į priekį vykdydamas Kitės susigrąžinimo planą.