Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

Kvėpavimas buvo šiltas, švelnūs lūpų prisilietimai dirgino jausmus. Ar tikrai ši naktis paskutinė? Kitė pati savęs to klausė. Galbūt yra būdas, kaip nuostabus meilužis galėtų likti jos gyvenime. Žinoma, moteris, įsileisdama buvusį sužadėtinį į savo gyvenimą, rizikuoja visai susipainioti.

– Nežinau, – atvirai prisipažino ji. – Turiu apie tai pagalvoti.

Jo lūpose ėmė žaisti šypsena ir Kitė tai pajuto savo kūnu. Piteris pakėlė galvą ir įsmeigė į ją švytinčias akis.

– Nori pasakyti, kad turi viską suplanuoti? Gal net pasitelkti Veno diagramą?

Jo spėjimas buvo arti tiesos, todėl ji suirzo.

– Tai tiesiog juokinga.

– Jau matau baltą lentą ir kelių spalvų pieštukus. Violetiniu surašysi argumentus už tai, kad leistum man grįžti į tavo gyvenimą. Juodas – argumentams prieš. Geltonas reikš neutralius veiksnius. Ar aš teisus?

Kitė gūžtelėjo. Ji neketino meluoti. Na taip, tuo metu, kai jis mėgavosi sveikatingumo ir grožio procedūromis, ji spalvotais pieštukais margino lentą. Bet tikrai neketino dalytis su juo šia informacija.

– Gal galėčiau padėti tau nuspręsti? Sudarykime sąrašą tiesiog dabar.

– Tai kvaila. Be to, aš alkana. Vakarienę mums atneš, vos tik paprašysime.

– Suteik man malonumą.

– Čia nėra baltos lentos.

– Nėra, – sutiko jis rausdamasis kišenėse. – Bet aš turiu kišeninį kompiuterį. Galiu keisti raidžių spalvas. Galėsime improvizuoti.

– Negaliu sudaryti tavo gerųjų ir blogųjų savybių sąrašo, kai tu sėdi pašonėje, – spyriojosi ji.

– Dar ir kaip gali. Aš tau padėsiu. Kas geriau už mane gali žinoti mano pranašumus ir ydas?

Kitė atsisėdo prie juodo plieno stalo. Baseine tyliai teškėjo vanduo, o jame atsispindėjo blanki lempų šviesa ir išblyškęs mėnulio veidas. Šis vyras pakvaišo, bet ji nusprendė priimti jai mestą iššūkį.

– Gerai, jei taip nori.

– Puiku, nes aš labai to noriu, – jis atidarė tuščią lapą. – Neturiu violetinės spalvos. Ar tiks rausva?

– Pradėkime nuo neigiamų savybių.

Jai pasirodė, kad Piterio pečiai kiek pakumpo.

– Tikiuosi, pakaks kompiuterio atminties, – tarė mesdamas į ją nedrąsų žvilgsnį.

– Man jos tikrai nepritrūks, – atsakė ji.

Jų žvilgsniai susitiko ir Kitė įžvelgė jo akyse nekantrumą. Piteris be abejonės norėjo pasikalbėti apie praeitį. Prakeikimas. Ji nenorėjo pasirodyti pikta. Kitė ir nepyko. Niekada neleisdavo praeities klaidoms gadinti gyvenimo. Keista, kad prisiminimai taip tebeskaudino ir kankino.

Atrodė, kad Piteris nori kažką pasakyti, tačiau nusprendė mintis pasilaikyti sau.

– Gerai. Juoda spalva jau paruošta.

Piteris ėmė spausdinti. Per jo petį ji perskaitė pavadinimą: Piterio trūkumai .

Kai jis ištiesė kompiuterį, žymeklis jai mirksėjo. Kitė čiupo ir parašė: Erzina netinkamu metu.

– Dabar tu parašyk ką nors, – tarė ji ir atidavė jam prietaisą.

Jis susimąstė, o tada parašė: Pamiršta nusipirkti kojinių. Kartais mėgina į vieną porą sudėti juodą ir mėlyną kojines. Kitė perskaitė, kas parašyta, ir paklausė:

– Na ir kas? Man tai nerūpi.

– Ką gi, tada tu įrašyk kitą erzinantį bruožą.

Prietaisas atsidūrė vėl jos rankose, o sąrašą papildė naujas įrašas: Įkyrus . Ji grąžino kompiuterį.

Piteris jį paėmė ir ekrane atsirado naujas įrašas: Pabėgo iš savo vestuvių. Neatleistinai emocionalus poelgis?

– Taip nesąžininga, – skaitydama suniurnėjo Kitė. – Tik aš turėjau teisę įrašyti tai.

– Kodėl neįrašei? Tai jau seniai kybo ore.

– Neįrašiau, nes tai nebesvarbu. Šis įvykis liko praeityje.

Ji jau norėjo ištrinti paskutinį sakinį, bet jis sulaikė.

– Kol kas palikime. – Jis pažvelgė į ją. – Gal pats laikas įtraukti į sąrašą kokį teigiamą bruožą?

– Aš tikrai labai išalkau. Ar galėtume iš pradžių pavalgyti?

Jis triukšmingai atsiduso.

– Gerai.

Jai paskambinus jiems pažadėjo tuojau pat atsiųsti vakarienę ir paties Džekobo Hilo parinktą butelį vyno.

– Šią paslaugą vadiname pristatymu ant stogo, – paaiškino ji, kai pasirodė padavėjai. Šįvakar jokių degustacijų. Džekobas paruošė jiems paprastas salotas iš natūralių žalumynų ir raviolių su omarais. Vynas buvo vėsus, gaivinantis, iš gimtojo virtuvės šefo krašto – iš Kalifornijos.

– Žinai, galėčiau gyventi šiame viešbutyje, – tarė Piteris tylomis kilsteldamas taurę.

– Suprantu, – pritarė jam Kitė. – Mano darbas – pats šauniausias pasaulyje. Daug laiko praleidžiu čia.

– Taigi, – jis patogiai atsirėmė į kėdės atlošą. Atrodė nepaprastai dailus ir kiek paslaptingas žvakių šviesoje. – Papasakok man savo gyvenimo istoriją.

Sumišusi ji suraukė nosį ir pamėgino perprasti jo veido išraišką.

– Tu puikiai žinai mano gyvenimo istoriją. Mudu pažįstami daugybę metų.

– Apsimeskime, kad mes susipažinome tik vakar. Pažinkime vienas kitą iš naujo.

– Tai juk kvaila.

Kitė matė, kaip jis žiojasi, todėl iškėlė ranką užbėgdama jam už akių. Ji tiksliai žinojo, ką jis ketina pasakyti.

– Taip, taip. Viskas, ko tik pageidausi.

Piteris linktelėjo nepaprastai patenkintas, kad ji atspėjo, jog šį savaitgalį jis ketina naudotis visagaliu burtažodžiu.

– Kaip sau nori. Mano gyvenimo istorija.

Ji pažvelgė į jį ir nutilo. Kaip ir kokius faktus ji papasakotų ką tik sutiktam vyrui? Ką jam pasakytų? Kitė pamėgino įsivaizduoti, jog Piteris – vaikinas, su kuriuo ji susitikinėja. Ką tik į Niujorką atsikraustęs pažįstamų pažįstamas.

– Aš iš Oregono. Mokykloje mokiausi gerai, tačiau nebuvau geriausia. Buvau nebloga sportininkė, bet ne žvaigždė. Mano tėvas – bakalėjos parduotuvės vadybininkas, o mama liko namuose ir augino mus. Prieš kelerius metus juodu išsiskyrė ir mama dabar dirba vienoje vėžio tyrimo bendrovėje. Ji atsakinga už lėšų rinkimą.

– Ar iš jos paveldėjai viešųjų ryšių talentą? – Piteris paklausė taip, lyg pirmą kartą girdėtų šiuos faktus. Kitė jau žiojosi atsakyti, kai suprato, jog niekada ir niekas to jos neklausė.

– Nežinau. – Ji prisiminė mamą: be galo gabią, gal kiek per daug valdingą ir tiesiog pamišusią dėl vakarėlių organizavimo. Ji šyptelėjo. – Greičiausiai taip. Mamai patikdavo organizuoti renginius, nors tai tebuvo jos pomėgis, net Džekobas Hilas nesugeba taip gerai organizuoti darbo virtuvėje, kaip tai daro mama. Maistą vakarėliui ji pradėdavo ruošti prieš savaitę. Nejuokauju. Jei renginys numatytas šeštadienį, tai jau antradienį maistas būdavo paruoštas ir užšaldytas.

Jis nusijuokė.

– Tikra tiesa. Namus iššveisdavo ketvirtadienį, penktadienį padengdavo stalą, todėl šeštadienį reikėdavo tik atšildyti maistą ir pasipuošti. Regis, aš elgiuosi taip pat. Žinoma, iš anksto nešaldau maisto vakarėliui, tačiau mėgstu, kad viskas būtų tobula.

Piteris gurkštelėjo vyno nenuleisdamas nuo jos akių. Jo dėmesys buvo skirtas tik Kitei.

– Atsidūrei toli nuo Oregono.

– Nusprendžiau rinktis koledžą rytuose. Greičiausiai troškau pamatyti ką nors naujo. Koledže susipažinau su Paiper. Nuo tada mudvi ir draugaujame. Tiesą sakant, koledže ją domino ne mokslai. O man labai patiko mokytis. Matyt, gimiau dirbti viešųjų ryšių srityje.

– Kas privertė tave persikraustyti į Niujorką?

Piteris paklausė to, ko būtų paklausęs bet kas kitas. Lyg nieko nežinotų. Ji žaidė su garbanotosios trūkažolės lapeliu, o tada padėjo šakutę.