Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

Visi ėmė juoktis, atrodo, nuoširdžiai.

– Puiku, – pirmoji prabilo Kitė. – Nejau tikrai ką tik sugalvojai?

– Žinoma. Jei būčiau turėjusi laiko, būtų buvę dar juokingiau.

– Tada tau verta skirti tam laiko, – tarė Džilas.

Susimąsčiusi ji ėmė barbenti sutvarkytais nagais į barą.

– Gal kas turi rašiklį? Turiu užsirašyti, kol nepamiršau.

Džilas mandagiai pasiūlė savąjį, kuris buvo sunkokas ir atrodė tikrai brangus. Pasinaudojusi ne tik jo rašikliu, bet ir dar trimis vizitinėmis kortelėmis, Irena užsirašė naujojo numerio esmę.

– Ačiū, – padėkojo ji galiausiai pakėlusi galvą. Grąžino rašiklį Džilui ir įsidėjo į rankinę keturias išmargintas vizitines korteles.

– Buvo nepaprastai smagu, – džiūgavo Kitė. Netikėtai jos veidas apsiniaukė. – Juk tu neketini juoktis iš mūsų konkurso?

Išsigandusi ji sužiuro į Džilą. Net pati nežinojo kodėl. Jis raminamai nusišypsojo leisdamas suprasti, kad jam tai nepanašu į pokštą.

– Ne, – patikino Irena. – Žinoma, kad ne.

Gurkšnodami gėrimus jie sušneko apie matytus baletus. Paaiškėjo, jog Džilas matė kone visus Londone ir Niujorke per pastaruosius dvidešimt penkerius metus rodytus baletus. Irena matė tai, ką rodė per televiziją ir Ohajo baleto pasirodymus. Kitė lankėsi keturiuose baletuose nuo tada, kai atsikraustė į Manhataną, o Piteris – nė viename.

– Tu irgi esi Svajonių savaitgalio konkurso nugalėtojas, tiesa? – Irena kreipėsi į Piterį.

Šis taip pažvelgė į Kitę, lyg norėtų ją praryti kaip alyvuogę iš savo taurės.

– O taip.

– Tai kodėl eini į baletą, jei tai nėra tavo svajonė?

Jis tebežiūrėjo į Kitę, kuri mėgino apsimesti nieko nepastebinti.

– Norėjau išmėginti ką nors naujo. OĮcialiai pareiškiu, kad šis savaitgalis tiesiog tobulas.

Kitė vogčiomis metė į jį žvilgsnį – buvo akivaizdu, kad jųdviejų santykiai išties labai sudėtingi. Vienas iš Irenos pomėgių buvo stebėti žmones. Tiesa, jai to reikėjo darbui, todėl ji būtų galėjusi kirsti lažybų, kad Piteris – ne paprastas konkurso nugalėtojas. Įdomu.

– Labai džiaugiuosi, kad viską išsiaiškinome, – įsiterpė Džilas. – Gal jau eikime?

Irena pakilo pirmoji.

– Taip, jūsų šviesybe, – tarė ji ir padarė reveransą.

– Tiesą sakant, jūsų šviesybe reikia kreiptis į mano vyresnįjį brolį. Aš – jaunesnysis sūnus.

Pirmą kartą gyvenime Irena nesumojo, ką atsakyti. Jis tikrai turi karališko kraujo. Džilas negali būti tobulas, šis vyras tikrai ką nors slepia ir ji ketino tai išsiaiškinti, kol pasibaigs nuostabusis savaitgalis.

Irena pratylėjo visą pirmąją baleto dalį. Buvo tokia pakerėta, kad vos drįso kvėpuoti. Ji džiaugėsi, jog jie nepasirinko kokio šiuolaikinio spektaklio. Jai reikėjo pasakos – baltų pūstų balerinų sijonėlių. Ji troško Gulbių ežero .

Per pertrauką Irenai nesinorėjo kalbėti, o žiūrint gulbės mirties sceną, netikėtai skruostais ėmė riedėti ašaros. Deja, rankinėje nebuvo nieko panašaus į nosinaites. Kokia ji kvaila.

Irena pamėgino ašaras nusišluostyti ranka, stengdamasi neišterlioti makiažo. Tuo metu Džilas iš kišenės išsitraukė ir ištiesė jai didelę baltą lininę rankų darbo skepetaitę. Neatitraukdama akių nuo scenos ji tiesiog nusišluostė veidą, o tada ištiesė ranką ir susirado Džilo delną.

Šis be žodžių suspaudė jai pirštus – nuo jo sklido šiluma ir atrodė, kad juodu yra kažkuo panašūs. Nepaprastai keista, nes vargu ar rastum pasaulyje du skirtingesnius žmones. Vis dėlto Džilas jai atrodė kažkoks savas. Kaip ir ji, jis stebėtojas. Irena be atvangos taškėsi pokštais, o jis tyliai ir ramiai su tingia šypsena stebėjo aplinkinį pasaulį. Tačiau juos siejo neabejotina simpatija vienas kitam.

– Nepakartojama. Ačiū, – kai šokėjai išėjo paskutinį kartą nusilenkti žiūrovams, o šių delnai tiesiog degė nuo beprotiško plojimo, galiausiai pratarė Irena.

– Nėra už ką, – pasakė Džilas ir nuoširdžiai jai nusišypsojo.

– O varge, tu spoksai į mane. Turbūt nubėgo visi dažai?

– Viskas gerai. Labai džiaugiuosi, kad tau patiko baletas.

– Patiko? Jis mane pakerėjo. Jei gyvenčiau čia, eičiau į kiekvieną spektaklį. – Irena pamėgino grąžinti jam šlaputėlę skepetaitę, bet Džilas papurtė galvą.

– Pasilik ją.

– Ji juk su monograma. Vergai turėjo dieną naktį siuvinėti inicialus.

– Mano šeima jau daugiau nei keturis šimtus metų nėra turėjusi vergų, – atrėžė jis išdidžiai. Nors ir kvaila, bet Ireną žavėjo tokia kalbėjimo maniera. – Ši skepetaitė pasiūta Prancūzijoje. Gali ramia sąžine pūsti į ją nosį.

– Gerai. – Ji nusišypsojo vis dar ašarų pritvinkusiomis akimis ir padarė, kaip buvo pasiūlyta.

Irena būtų galėjusi sėdėti visą naktį, aklai spoksoti į scenos uždangą ir mintyse atkartoti visą spektaklį. Tarp eilių grūdosi žmonės – visi skubėjo išeiti iš teatro. Oras prisipildė pokalbių dūzgesio, vėl buvo įjungti ir nekantriai čirškė telefonai, o jos mintys vis dar skriejo su baleto artistų papasakota istorija.

– Buvo tiesiog nuostabu, – pasakė Kitė. – Ar ne? – ji pasisuko į Piterį. – Tau patiko?

– Nebuvo taip blogai, kaip tikėjausi, – prisipažino šis.

– Piteri, tu tikras prasčiokas.

Piteris jau žiojosi, bet Kitė švelniai nusijuokė ir uždėjo ranką jam ant peties.

– Džilai, nebūk jam per griežtas. Jis šaunus. – Ji švelniai pabučiavo Džilą. – Dėkoju, man nepaprastai patiko. – Kitė pasisuko į Ireną su Džilu. – Iš čia mus paims limuzinas. Jūs vakarieniaujate Amuse Bouche , tiesa?

– Taip, – atsakė Irena. – Skrisdama perskaičiau nuostabią recenziją. – Ji žvilgtelėjo į Džilą. – Žinoma, jei tu neprieštarauji.

– Šįvakar vadovauji tu.

Iš jo lūpų tai nuskambėjo visai nešiurkščiai. Ji atsiduso.

– Ar tu labai skubi grįžti? – paklausė jis vos pastebimai šypsodamasis. Ta šypsena vertė Ireną jaustis tikra princese daug labiau nei daili suknelė.

– Ne. – Ji tik pradėjo mėgautis pasaka, todėl tikrai neskubės iš jos pasprukti.

Džilas pasisuko į Kitę.

– Manau, mes rasime kelią atgal.

– Gerai, – atsakė ši. – Pranešiu restoranui, kad judu vėluosite.

– Dėkoju.

Džilas žavingai nusišypsojo ir Kitė su Piteriu kartu su siūbuojančia minia paliko teatrą.

Jie puikiai tinka vienas kitam, – pamanė Irena.

Galiausiai iš savo vietų pakilo ir juodu su Džilu; jie susiliejo su marga baleto mėgėjų minia – vieni buvo pasidabinę deimantais ir kailiais, o kiti mūvėjo džinsus.

– Ar norėtum eiti į užkulisius ir susipažinti su šokėjais? – meiliai pasiteiravo jis.

– Nejau gali susitarti dėl šito?

– Galiu.

Irena įtemptai apie tai mąstė. Ar ji nori susitikti su magiškomis scenoje šokusiomis būtybėmis akis į akį? Ar nori pamatyti išsuktas kojas, prakaituotus veidus ir pažvelgti į realybę?

– Ne, – galiausiai nusprendė ji. – Nenoriu. Noriu prisiminti tai, ką mačiau scenoje.

– Tada eikime. Mūsų laukia nuostabus vakaras viename įspūdingiausių pasaulio miestų. Pasivaikščiosime.

– Su tokiais bateliais? – Ji kilstelėjo koją, kad jis iš arčiau pažvelgtų į mažiausiai septyniolikos colių aukščio adatos smailumo kulniukus.

– A!

Daugiau Džilas nieko nepasakė, bet ji neabejojo, kad jis turi planą, todėl paklusniai nušlubčiojo paskui. Kitą akimirką Irena pajuto, kad yra nešama ant rankų į arklio traukiamą karietą.