Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

Kitė nuėjo tiesiai prie kablio ant sienos ir pasiėmė vieną prabangų chalatą, o tada patraukė link vonios kambario.

– Ei, – pakvietė Piteris, – kur susiruošei?

– Einu persirengti.

– Gali rengtis čia.

– Nemanau. – Ji kreiviai šyptelėjo. – Striptizas buvo vakar.

Buvo kvaila ir net pavojinga taip žaisti su Piteriu, tačiau dabar jai niekas negresia. Gal dar prieš kelerius metus nebūtų galėjusi praleisti su juo pašėlusiai aistringo savaitgalio, bet dabar Kitė suaugo. Dabar ji – tvirtesnė, protingesnė ir savarankiškesnė. Ji žaidė tokius žaidimus, apie kokius koledžo laikais nebuvo net girdėjusi. Velniai griebtų, būdamas vienišas Manhatane nė už ką neišgyvensi, jei nebūsi tvirtas, protingas, nepriklausomas žaidėjas.

Jos tualeto reikmenų krepšelis buvo patupdytas ant kriauklės krašto, o suknelė su aksesuarais neabejotinai tvarkingai pakabinta spintoje.

Kitė išsitraukė plaukus iš už chalato apykaklės, iš krepšio išsiėmė segtuką ir nerūpestingai susegė plaukus į kuodą. Tada susirišo chalato, dengiančio nuogą, įjautrintą kūną, diržą ir grįžo į kambarį.

Piteris kaip tik atkimšo šampaną ir pasigirdo tylus pokšt. Įpylė putojančio vyno į dvi viešbučio logotipu papuoštas taures ir laukė, kol ji prieis. Kitė ištiesė ranką, bet jis tik papurtė galvą neįstengdamas atplėšti nuo jos akių.

– Paduosiu, kai įlipsi į vonią, – tarė jis.

– Gerai, – neprieštaravo ji. Atsirišo chalatą, ir lengvu pečių judesiu numetė jį ant grindų.

– Niekada nepavargstu į tave žiūrėti, – Piteriui kalbant, jo žvilgsnis keliavo jos nuogu kūnu. – Tu gražesnė nei kada nors buvai.

Ji žengė į vonią, o nuo jo deginančio žvilgsnio speneliai akimirksniu sukietėjo. Kitė kaip mokėdama stengėsi nekreipti į tai dėmesio. Vanduo meiliai glamonėjo blauzdas. Net pikta, kad vandens temperatūra būtent tokia, kokią ji mėgsta. Galiausiai ji paniro visu kūnu. Vonia tiesiog nuostabi. Jauteisi lyg sėdėtum fotelyje, o burbuliuojantis vanduo palengva atpalaiduotų įsitempusius raumenis. Už lango atsivėrė vaizdas į Manhataną. Kai Piteris ištiesė jai taurę šampano, švelniai sumirguliavo žvakės.

Jis išsilukšteno iš chalato ir Kitė turėjo pripažinti, kad jo kūnas toks pat puikus kaip ir vakar. Jai bežiūrint, juos abu užvaldė geismas. Ji juto augančią aistrą ir matė, kaip atsiliepia Piterio kūnas.

– Sunku būti vyru, – prabilo jis pastebėjęs jos šypsenėlę. – Nepaslėpsi net pačių slapčiausių minčių.

Atrodė, kad jam labiau linksma nei nesmagu. Jis neskubėjo slėpti kūno po vandens burbuliukais. Tiesiog sėdėjo ant vonios krašto, tarsi net neketintų į ją pasinerti. Paiper pasirūpino, kad sūkurinėse voniose būtų beveik tylu. Žinoma, ji nepagailėjo sumelės, kuri jai tebuvo vieni juokai, o Kitei atrodė visas kapitalas.

Negaliu pakęsti vonių, kuriose jautiesi taip, tarsi pro šalį visu greičiu lėktų garvežys, – kartą sakė Paiper. Tąsyk Kitė pagalvojo, jog tai – dar viena išpaikintos princesės užgaida, tačiau dabar, sėdėdama šioje vonioje, turėjo pripažinti, kad tyliai burbuliuojantis vanduo tiesiog pakerėjo ją.

Galiausiai Piteris irgi įsitaisė vonioje, o burbuliukai žaismingai šokinėjo aplink pečius. Jis pažvelgė į Kitę ir kilstelėjo taurę.

– Už senus draugus, – pirmoji pasiūlė Kitė.

– Už senus draugus, – rimtai pakartojo jis. – Ir naują meilę.

Ji iškart gurkštelėjo burbuliuojančio gėrimo, todėl papildytas tostas užklupo ją netikėtai. Skystis nutekėjo ne ten ir ji paspringusi užsikosėjo.

– Kas čia kalbėjo apie meilę? – žiobtelėjo ji ir sumirksėjo. Balsas buvo šiurkštus.

– O kuo netinka meilė?

Gal jis iš proto išsikraustė?

– Niekuo. Aš už meilę. Tik ne su tavimi.

– Mes juk mylėjomės. Praeitą naktį.

– Yra daug žodžių apibūdinti tam, ką mes vakar veikėme.

– Vienas jų, kertu lažybų, dažniausiai vartojamas – mylėtis .

Jo ką tik išpuoselėti kojų pirštai švelniai kilo jos koja iki kelio. Kitė apsimetė nieko nepastebinti.

– Ką nori tuo pasakyti?

– Noriu pasakyti, kad mus daug kas sieja. Gal net meilė.

Ji prisimerkė.

– Juk sakei, už naują meilę.

Piterio žvilgsnis buvo tiesus, rimtas ir atviras.

– Nuo to laiko, kai vėl tave sutikau, mane užplūdo galybė jausmų. Man patinka…

Ji taip į jį pažvelgė, kad vien nuo žvilgsnio Piteris turėjo ištikšti į sieną…

– Man patinka, kokia tu tapai.

– O man patinka, kaip žvejai nupjausto pelekus žuvims.

– Anksčiau tu nebuvai tokia šiurkšti.

– Tikrai nebuvau, – pritarė ji ir dar gurkštelėjo šampano. – Ar tau patinka ir šis naujas mano bruožas?

Jis pastatė taurę ant vonios krašto ir palinko į priekį.

– Man patinka, kaip susirišai plaukus. Dar patinka jų spalva.

– Piteri, aš visąlaik buvau blondinė.

– Kalbu apie tas sruogeles.

Velniai rautų, jis daug pastabesnis, nei ji manė.

– Atrodai labai gražiai, tokia raĮnuota.

Kalbėdamas jis suėmė už vienos sruogos. Plaukai tuojau pat išsileido ir jis meiliai juos perbraukė ranka. Tada pabučiavo Kitę.

Jo lūpos buvo šaltos ir atsidavė šampanu. Jau po akimirkos jųdviejų lūpos šildė vienos kitas. Jo rankos klaidžiojo jos kūnu. Burbuliukai atliko savo darbą – Kitė jautė, kaip jie dirgina visą kūną.

Įprastai ji tiesiog negalėjo pakęsti mylėtis vonioje. Čia trūksta vietos, visur prisilaisto vandens. Ji buvo nusprendusi, kad seksas vandenyje nepelnytai pervertinamas.

Ši vonia Tyloje buvo tikra išimtis – gili, vanduo netiško ten, kur nereikia. Be to, ji skirta mažiausiai dviem žmonėms, todėl vietos tikrai pakako.

Vandens čiurkšlės maloniai masažavo visas kūno dalis. Mmm. Piterio rankos tapo neatsiejama vonios dalimi – jos aistringai masažavo, maigė ją, o vanduo švelniai mylavo.

Naudotis prezervatyvu vandeny būtų buvę keista. Kitę apėmė pagunda pasakyti, jog geria tabletes. Ji švari ir atsargi. Jei Piteris per šiuos metus nepasikeitė labiau, nei ji gali įsivaizduoti, jis toks pats. Tik ar ji nori tokio artumo? Kad niekas jų neskirtų, net plonas latekso sluoksnis. Ne, nenori. Todėl leido Piteriui užsimauti gumytę ant šlapios, kietos varpos. Tada pasilenkė į priekį, godžiai pabučiavo ir atsisėdo ant jo.

Tekšt, plekšt.

Žinoma, ji nebemanė, kad žodžiai Piteris ir amžinai galėtų atsidurti viename sakinyje, tačiau jis buvo nuostabiausias jos kada nors turėtas meilužis.

Dešimtas skyrius

Irena dar niekada nesijautė taip kvailai, kaip dabar spoksodama į save veidrodyje. Viešbučio profesionalų komanda kelias valandas plušo prie jos plaukų, makiažo. Padėjo apsivilkti suknelę ir apsiauti aukštakulnius – vien nuo žvilgsnio į juos ėmė mausti kojas.

Ji atrodė kaip Šeron Osborn pačią juodžiausią dieną. Dar prieš jai pasitempiant veido odą.

Ką ji nori apgauti? Anokia princesė. Viso labo – trisdešimt septynerių metų automobilio mechaniko duktė iš šalies vidurio. Ji labai anksti suprato, kad gali išlaikyti dėmesį tik be atvangos pokštaudama. Dar daugiau: jei niekas nežinos, jog užsispyrusi mergužėlė, turinti aštrų liežuvį, ilgisi romantikos, niekas negalės jos įskaudinti.

Ji ką tik atskleidė savo slapčiausią paslaptį, o dabar norėjo ją nugrūsti į tamsiausią sielos kertelę, kur jai ir dera slėptis. Tai be galo kvaila. Iš veidrodžio į ją žvelgė nepažįstamoji išsiplėtusiomis akimis ir šviesiai rausvomis lūpomis. Rausvomis? Ar jos lūpos kada nors buvo tokios spalvos? Ne. Jos spalva – raudona. Tiksliau – skaisčiai raudona.