Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

– Žinau. Tu išties labai malonus, kad suradai man Džilą. Jis tiesiog tobulas. Negalime palikti jo vieno. Kartu nueisime į baletą, o tada pavakarieniausime, kaip ir norėjai. Tik mudu.

Piteris prisimerkė.

– O paskui?

Ji pasilenkė ir švelniai jį pabučiavo.

– Ko tik užsigeis Svajonių savaitgalio nugalėtojas.

§

Po penkiolikos minučių, skubiai persirengusi, susišukavusi ir pasitaisiusi makiažą, ji pabeldė į Oskaro apartamentų duris.

Jas atidarė maždaug trisdešimt penkerių metų moteris trumpais, madingai kirptais raudonais plaukais su galybe sruogelių. Ji vilkėjo aptemptą raudoną palaidinę, kuri atidengė įspūdingą tarpą tarp krūtų, ir juodas kelnes.

– Laba diena, – pasisveikino Kitė ir ištiesė ranką. – Aš Kitė Prestkot, viešbučio Viešųjų ryšių tarnybos vadovė. Sveika atvykusi į mūsų viešbutį.

– Labas, Kite, – atsakė moteris plačiai nusišypsodama. – Malonu susipažinti.

Jos šypsena buvo žavinga, veidas dailus, tik kiek per daug padažytas.

– Tikiuosi, gavote visko, ko norėjote, – mandagiai tęsė pokalbį Kitė.

Jai atsakė kimus juokas.

– Niekaip nerandu žaviojo princo po lova. Visa kita – kuo puikiausiai. Užeikite.

Ji pasisuko ir Kitė pagalvojo, jog moteris perdėjo kalbėdama apie savo užpakalį. Jis tikrai nebuvo Teksaso dydžio. Labiau priminė Rodo salą.

– Perskaitę jūsų atsiųstą svajonę suradome jums partnerį ir užsakėme bilietus šiam vakarui į Gulbių ežerą . Tai baletas.

– Velniai griebtų! Mėgstu baletą. – Jos veidas nušvito ir tuojau pat apsiniaukė. – Bet aš nepasiėmiau tokiai progai tinkančių drabužių.

Ji atvėrė drabužinės duris ir Kitė turėjo su ja sutikti. Būtų tikra nelaimė, jei pasirodytų su elegantiškuoju Džilu pasidabinusiu vienu iš šitų per ryškių, per daug blizgančių ar perdėm aptemptų apdarų. Ji tuojau pat nusprendė, kad Paiper pageidautų, jog konkurso nugalėtoja gautų naują suknelę.

– Turiu jums staigmeną. Eime.

– Kas tai?

– Pirmiausia, aprodysiu jums viešbutį. Manau, jis padarys įspūdį. O tada apsilankysime čia esančioje drabužių parduotuvėje ir išrinksime šiam vakarui tinkančią suknelę.

– Ar tai irgi prizo dalis? Nepamenu, kad būčiau apie tai ką nors skaičiusi.

– Prizas priklauso nuo jūsų. Jis skirtas tam, kad praleistumėte čia patį jausmingiausią savaitgalį ir pasijustumėte lepinama.

Jai atsakė tik nepatikliai iškeltas antakis.

– Eime, viską parodysiu.

Jos vaikštinėjo po viešbutį ir Irena netrukus jau krizeno. Jos užklupo pagyvenusią porą, besimyluojančią tamsiame kampe. Lifte susidūrė su padavėju, nešančiu padėklą su buteliu šampano, nauja tūbele vaisių skonio lubrikanto ir dar neišpakuotomis baterijomis.

– Žinote, vien žiūrėdama į visus šiuos daikčiukus, susijaudinu, – prisipažino Irena.

Kitė nusišypsojo.

– Spintelėje prie lovos yra ne vienas toks daikčiukas.

– Mieloji, baterijomis maitinamu malonumu galiu mėgautis ir namie. Šį savaitgalį tikiuosi tikro penio. Pageidautina su vyru.

Kitė įsivaizdavo Džilą ir šią tiesmuką moteriškę kartu ir pajuto nusmelkiant galvos skausmą.

– Matote, jūsų partneris tik palaikys jums draugiją. Sekso paslaugos nenumatytos.

– Taip, žinoma. Tai labai aiškiai parašyta konkurso taisyklėse. Viskas gerai. Jei nesudominsiu palydovo, manau, turėtų atsirasti kitas vaikinas, kuris neatsisakytų pasismaginti. Jei niekas manęs neparsivers šiame viešbutyje, tai man galas. – Ji aiktelėjo, kai jos pasiekė stogą. Dar niekuomet gėlės neatrodė taip nuostabiai. Tai Mėjos Elison nuopelnas. Baseino vanduo viliojamai blizgėjo. Ant gultų tingiai snūduriavo jaunas vyras ir moteris, susikibę už rankų.

– Pradedu galvoti, kad prarandu kvaliĮkaciją.

Kitė nužvelgė jaunąją porą – greičiausiai jaunavedžius. Ji galvojo apie savo sausros laikotarpį.

– Suprantu, ką norite pasakyti.

Joms lankantis bibliotekoje, pokylių salėje, Irena be paliovos kikeno.

– Ar yra šiame viešbutyje vietelė, kur niekas nesiglamonėja?

– Vestibiulis. Tiesa, žmonės ir ten duoda valią jausmams, bet mes pasiūlome jiems pasirinkti nuošalesnę vietą.

Pasibaigus ekskursijai Kitė, kaip žadėjusi, nusivedė viešnią į moteriškų drabužių parduotuvę. Irena nuskuodė tiesiai prie žalios aptemptos suknelės, su kuria ji būtų atrodžiusi kaip sprogti pasiruošusi dešrelė.

Papurčiusi galvą Kitė pasitelkė savo iškalbą ir moters svajonę, kad atitrauktų ją nuo pavojingo apdaro.

– Čia ne princesės suknelė.

Ji paėmė naująją draugę už rankos ir nusivedė prie plono audinio suknelių.

– Štai, – tarė nukabindama šviesiai rausvą suknelę priglundančiu viršumi ir varpo formos sijonu, – čia princesės suknelė.

Pirmasis Kitės mėginimas nebuvo labai sėkmingas. Irena prunkštelėjo.

– Aš svajoju, kad mane lepintų kaip princesę, bet nenoriu atrodyti kaip Barbė.

Vis dėlto ji nenuėjo šalin, bet ėmė žiūrinėti sukneles Kitei už nugaros. Visos jos buvo nepaprastos. Dalis jos svajonės kabėjo tiesiog ant pakabo. Kitė savęs niekada neįsivaizdavo gerąja krikštamote, bet širdyje virptelėjo nuo minties, kad renka drabužius princesei.

Ji susižavėjusi stebėjo, kaip nuo Irenos veido dingo ciniška išraiška. Žvilgsnis nebebuvo toks kietas, jis tapo švelnus ir svajingas. Ironiška šypsenėlė juokiuosi iš gyvenimo užleido vietą džiaugsmui. Ši moteris nemelavo – ji tikrai norėjo vieną savaitgalį būti princesė, o ne komikė.

Kitė stebėjo Ireną, kai ši rado suknelę, privertusią jos širdį dainuoti, pamatė tai jos akyse. Kitė pažvelgė į suknelę – ji nebuvo panaši į rausvą princesės drabužį, bet nepriminė ir Irenos spintoje kabėjusių provokuojamų apdarų. Ji buvo juodos spalvos, ilga, dailiai papuošta netikrais deimantais.

– Ji nuostabi.

Irena pažvelgė į kainą ir net pritūpė. Kitė jau spėjo priprasti prie parduotuvės kainų, žinojo apie antkainį, todėl ramindama paplekšnojo jai per petį.

– Pasimatuok.

Paslaugi jauna pardavėja surado tinkamo dydžio suknelę, pritaikė juodus batelius su dirželiu ir net elegantišką mažą rankinę.

Kai Irena išėjo iš persirengimo kambario, Kitė pamanė, jog ji atrodo daug geriau, nei galima buvo tikėtis. Jos išvaizdą pakeitė ne vien suknelė – nuo Irenos veido nebuvo dingusi toji svajinga išraiška. Ji atrodė švelnesnė, mielesnė ir draugiškesnė.

– Ką manai? – nekantraudama paklausė Irena ir pasisukinėjo taip, kad suknelė ėmė žibėti.

– Atrodai kaip seksualioji Pelenės sesuo, – atsakė ji.

– Greičiau teta – vyresnė, storesnė ir labiau ištvirkusi teta.

– Tik jau ne su šia suknele, – nesutiko Kitė. – Gal kiek vyresnė, madingesnė teta.

– Kokius papuošalus rinksitės? – mandagiai pasiteiravo pardavėja.

– Turiu didelius juodus karolius.

Greitai žvilgterėjusi į Kitę, jaunoji moteris nulėkė prie papuošalų vitrinos ir grįžo nešina plonyte grandinėle su krištolu ir prie jos derančiais auskarais. Kitei teks paprakaituoti, kol paaiškins, kur išleido tiek pinigų. Kita vertus, pažįstant Paiper, ji ir pati neabejotinai stengtųsi įtikinti Ireną pasipuošti netikro kailio boa, kuri kainuotų daugiau nei visa kaimenė kailiukams auginamų gyvūnėlių.

– Imsime viską, – tarė Kitė. – Įrašyk į mano sąskaitą, gerai?

– Žinoma, Kite.

– Ji tokia brangi, – aiktelėjo Irena negalėdama atitraukti akių nuo savo atvaizdo, lyg vis dar netikėtų tuo, ką mato.