Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

– Kas nutiko? – pasiteiravo Piteris.

– Atrodo, man reikia liautis tiek daug dirbus. Nebuvau čia beveik metus. Norėjau persikelti į Manhataną, kad galėčiau lankytis Brodvėjuje, Metropoliteno muziejuje ir kitose turistų išsvajotose vietose.

– Ir kas nutiko?

– Virtau tikra niujorkiete. Niekam nebeturiu laiko. – Ji gailiai atsiduso. – Tragedija.

– Šiandien galėsi derinti darbą su malonumu. Argi ne šaunu?

Ji prisimerkė ir sužiuro į Piterį.

– Kiek aš turiu laiko?

– Kiek tik panorėsi.

Kitė lėtai papurtė galvą.

– Tu manęs neapkvailinsi. Kiek prireiks laiko, kol imsi lėkti kaip akis išdegęs arba įsitaisysi ant suolo su mobiliuoju telefonu rankose ir pradėsi elgtis kaip rakštis subinėje?

Jis apžvelgė Didžiąją salę, kurioje knibždėte knibždėjo turistų ir galybė tėvų, kurie netikėjo disciplinos galia.

– Daugų daugiausiai valandą.

Kitė nusprendė neklausyti Paiper patarimo ir netampyti jo per kostiumų ar dar blogiau – tekstilės sales. Ji mąstė, kas galėtų jį sudominti.

– Prancūzų impresionistai?

Kitė provokuojamai kilstelėjo antakį.

– Kodėl gi ne? – Atrodo, jam šiek tiek palengvėjo.

Šeštadieniais čia būdavo sausakimša, bet jai patiko žmonių jūra. Kitė nesipriešino, kai Piteris paėmė ją už rankos. Atrodė, kad jis su malonumu sustoja, kai stabteli ji, ir žiūri į tai, kas patraukia jos akį. Juodu vaikštinėjo po antrą muziejaus aukštą, kur eksponuojama atnaujinta prancūzų ir kitų Europos dailininkų darbų kolekcija.

– Ji man primena tave, – tarė Piteris, kai jie nusileido į šiuolaikinio meno galeriją.

Kitė pasekė jo žvilgsnį.

– Turi galvoje Modiljanį?

– Taip. Paveikslas pavadintas… – Piteris stabtelėjo perskaityti pavadinimo, – Atsilošusi nuoga moteris.

– Aš visai į ją nepanaši. Jos toks pailgas veidas.

– Žinoma, tu nepanaši į ją. Bet ji tokia atsipalaidavusi – taip tu atrodei praeitą naktį, kai gulėjai ant milžiniškos lovos iškėlusi rankas, ir pasukusi galvą žvelgei į mane. – Piteris palinko arčiau jos. – Nemaniau, kad pasivaikščiojimas po muziejų taip mane sujaudins, – sukuždėjo jis.

Ji papurtė galvą.

– Esi tikras meno žinovas.

– Ei, aš žinau, kas man patinka, – vyptelėjęs atsakė jis.

– Užeikime į suvenyrų parduotuvę ir išrinkime ką nors mano mamai.

– Gerai. Svarstau, gal jie turės plakatų su Modiljanio paveikslais, nes sienos mano bute labai jau plikos.

– Nori parsivežti suvenyrą, kuris primintų šį savaitgalį? – ėmė erzinti Kitė.

Piteris įdėmiai pažvelgė į ją, žvilgsnis buvo toks jausmingas, kad jai užėmė kvapą.

– Man nereikia jokių suvenyrų, kad prisiminčiau, – galiausiai tarė jis. – Aš niekuomet nepamiršiu šios nakties.

Širdis suplazdėjo. Kitė šito ir bijojo.

– Piteri, aš…

– Kaip laikosi tavo mama? – pakeitė temą jis ir ji nepaprastai nudžiugo, kad Piteris ją nutraukė, nes nenumanė, ką jam pasakyti.

– Gerai. Puikiai.

– Ar jie tebegyvena ten pat?

– Taip.

Suvenyrų parduotuvėje Piteris padėjo jai išrinkti paryžietiškos meno mokyklos sidabrinius auskarus su juoduoju oniksu. Dovana nupirkta. Pats laikas priešpiečiauti, jei nori neatsilikti nuo graĮko.

Kitė mėgo naudotis limuzinu. Eismas Niujorke siaubingas ir prie jo neįmanoma priprasti. Todėl naudotis vairuotojo paslaugomis labai patogu. Dabar Kitė vykdė darbo užduotį ir be sąžinės graužaties galėjo naudotis visais pranašumais.

– Mums pasisekė, kad lauke dar šilta, – ištarė ji, kai jie patogiai įsitaisė ant odinių sėdynių. Laukė labai trumpas kelias nuo Penktojo aveniu, per Rytų 72-ąją gatvę iki Betesdos terasos Centriniame parke, kur vairuotojas juos ir išleis. Nuo ten vos penkios minutės iki Žemuogių pievelės – tobulos iškylų vietos.

– O aš vyliausi, kad lis.

– Nejau?

– Taip. Tada galėtume perkelti iškylą į vidų.

– Kur tiksliai?

– Į mano apartamentus.

– Ar kada nors mąstai apie ką nors kitą nei seksas?

– Tik ne šį savaitgalį,– atsakė Piteris ir pasilenkęs švelniai ją pabučiavo.

Kai jie privažiavo terasą, limuzino vairuotojas Didysis Elas iš bagažinės išėmė pintą iškylų krepšį ir raudoną pledą. Jis ketino palydėti juos, bet Piteris pareiškė, kad ir pats gali nusinešti daiktus.

– Kai baigsime, paskambinsime tau, Elai. Dėkoju, – tarė Kitė, o Piteris paėmė krepšį.

– Maniau, mėgausimės gardžiais sumuštiniais iš popierinių maišelių, – subambėjo jis tempdamas krepšį. Juodu susirado laisvą vietelę ir su malonumu nusispyrė batus. Kitė ištiesė pledą ir prisėdo ant jo. Piteris įsitaisė šalia.

– Man čia labai patinka, – tingiai ištarė ji atstatydama veidą saulei.

Žemuogių pievelė – tai dviejų su puse akrų ašaros formos parkas, įkurtas Džonui Lenonui atminti. Jo garbei buvo sukurta nespalvota mozaika, kurioje švietė vienintelis žodis – Įsivaizduoti . Ji virto neoĮcialia jo šventykla, kur gerbėjai palikdavo gėlių ir dovanėlių. Šiandien karštyje vyto viena balta rožė.

Aplink buvo ir kitų iškylautojų, bet Kitė neabejojo, kad jų maistas – pats elegantiškiausias. Ji prašė paruošti ko nors paprasto, neįmantraus. Krepšyje jie rado šaltos vištienos su rozmarinais ir citrina, duonos, sūrio, alyvuogių, greipfrutų, obuolių, taip pat migdolų ir obuolių pyrago.

– Jaučiuosi taip, lyg būčiau turėjęs pasiimti poezijos knygą ir dabar tau ją paskaityti, – prakalbo Piteris šveisdamas sumuštinį su vištiena.

– Kokį eilėraštį deklamuotum? – pasidomėjo ji.

Saulė maloniai šildė veidą, kvepėjo žole ir medžiais. Nepakartojamai malonu.

– Norėčiau pasakyti, jog tai – Šekspyro sonetai, bet iš tiesų, – jis palinko ir palietė jai plaukus, – tai būtų erotinė poezija.

Netikėtai suskambo Kitės telefonas. Dar niekam nepavyko sukurti tobulesnio romantiškos nuotaikos žudiko. Ji pažiūrėjo į skambinančiojo numerį.

– Atsiprašau, – pasakė Piteriui, – skambina iš viešbučio. Privalau atsiliepti.

Tuojau pat jos veide pasirodė profesionali šypsena ir ji atsiliepė.

– Kitė Prestkot.

– Turime problemą, – pasigirdo Dženisės, vyriausiosios viešbučio vadybininkės, balsas.

– Kas nutiko?

– Ką tik užsiregistravo kitas Svajonių savaitgalio nugalėtojas.

– Kitas nugalėtojas? Bet… nugalėtojas yra tik vienas.

– Irena Bonet šią sekundę stovi prie registracijos stalo.

– Irena Bonet? – Irena – toji komikė, atsiuntusi fantaziją apie Pelenę. – Ji yra antroji nugalėtoja ir turėtų atvykti tik kitą savaitgalį.

– Na, bet ji – čia.

– Klausyk, pasitelk visą savo iškalbą ir taktą. Jos čia neturi būti šį savaitgalį, jos laukiame per kitas išeigines. Dabar viešbutyje yra kitas nugalėtojas.

– Ji mojuoja laišku, kuriame yra sveikinamas nugalėtojas. Jis pasirašytas Paiper.

– Teisingai.

– Tame laiške nurodyta šio savaitgalio data.

– Tai neįmanoma…

– Kite, ji ne toks žmogus, kuriuo galima tyliai atsikratyti. Supranti, ką turiu omeny?

– Velniai griebtų. Privalėjau pati patikrinti laiškus prieš Paiper pasirašant. – Ji triukšmingai įkvėpė. – Kodėl neatvažiavo vakar?

– Sako, kad turėjo pasirodymą penktadienio vakarą, todėl paskambino Paiper ir ši leido vietoj penktadienio nakties pasilikti iki pirmadienio.

Dženisė labai stengėsi kalbėti kuo maloniau, beje, kaip ir Kitė, bet buvo akivaizdu, jog abi su malonumu būtų pliaukštelėjusios Paiper.