Нэнси Уоррен - Svajonių savaitgalis

Kadaise jis manė, kad ji per daug atvira. Piteriui tai buvo neįprasta. Jis nežinojo, kaip elgtis su žmogumi, kuris viską daro su sprogstančia energija – ar tai būtų politinė diskusija, ar sporto varžybų stebėjimas, ar mylėjimasis. Dėl to jis jausdavosi šiek tiek nejaukiai, lyg elgtųsi keistai, kai išties tiesiog būdavo natūralus.

Dabar jos atsiribojimas, santūrumas privertė ilgėtis ankstesnės Kitės, kuri dalydavosi kiekviena į galvą šovusia idėja ir kuriai tereikėdavo menko padrąsinimo, kad paverstų ją tikrove.

Piteris vienišas klaidžiojo prisiminimų labirintais, kai netikėtai pratrūko juoktis.

– Kas yra? – pasmalsavo Kitė.

– Ar pameni, kaip privertei visus mus pasipuošti ir prasmukti į prašmatnų vakarėlį viename jachtų klube? Jis buvo skirtas tik klubo nariams, bet ruošdama užduotį universitete tu ėmei interviu iš vieno magnato. Tu, aš, Paiper ir vienas jos vaikinų išsipustėme ir mėginome patekti į tą vakarėlį. Mus tikrai būtų išmetę lauk, jei nebūtum kalbėjusi taip įtikinamai.

Kitė nenusijuokė ir Piteris pažvelgė jai į veidą – ten šmėstelėjo atsaini šypsenėlė.

– Tai buvo labai seniai.

– Kite, tai buvo nuostabus metas.

Ore kurį laiką pleveno viltis, kad ji norės apie tai pasikalbėti. Akies mirksnį jis vėl matė jos žvilgsnyje pažeidžiamumą, kurį pakeitė klausimas kodėl ir viskas pranyko. Ji nusirideno nuo lovos anksčiau, nei jis spėjo ištiesti ranką ir ją sustabdyti.

Piteris tylėjo galvodamas, kad ji eis į vonią, bet pamatęs, kaip ji pradeda rengtis, paklausė:

– Kur eini?

Jam atsakė blizganti lyg ką tik iš vitrinos šypsena.

– Turiu galybę dalykų paruošti rytdienai. Juk žinai, privalau pasirūpinti, kad svarbusis nugalėtojas Karnabi apartamentuose būtų laimingas.

– Tu ką tik padarei jį neįtikėtinai laimingą. Būčiau dar laimingesnis, jei pasiliktum nakčiai.

Antrą kartą jie mylėjosi lėtai, mėgaudamiesi kiekviena artumo minute. Po tokio sekso žmonės užmiega saldžiai apsikabinę. O jis viską sugadino prakalbęs apie praeitį.

Piteris susidėjo rankas už galvos ir nenuleido nuo jos akių. Kad ir kiek laiko jai prireikė nusimesti šiuos drabužėlius, apsirengė ji net nespėjus mirktelėti. Jis nenumanė, kad moterys gali taip greitai rengtis. Kitė apėjo lovą ir pasilenkė jo pabučiuoti. Greitosiomis. Nebeliko jokio juos siejusio intymumo.

– Pasimatysime ryte.

Piteris žiūrėjo, kaip ji eina prie durų ir dingsta už jų linksmai pamojusi ranka. Jis pasijuto nereikalingas, paliktas. Ką gi, šįkart ji užbaigė savaip, tačiau kitą sykį, kai juodu vėl bus nuogi, jis nebeleis jai pakartoti šios dienos žygdarbio.

Septintas skyrius

Parduotuvės, parduotuvės, parduotuvės.

Filme Graži moteris Ričardas Giras vedasi Džuliją Roberts į Rodeo gatvę ir leidžia laisvai naudotis savo kredito kortele. Tai romantiškas, seksualus būdas apsipirkti. Tokį Piteris ir turėjo mintyse kurdamas sąrašą, tik Kitei nereikia jo pinigų. Jai į valias savų.

Buvo ir kitas parduotuvių siaubimo būdas ir Kitė žinojo, kad vyrai, taip pat ir Piteris, jo nekenčia. Žvelgdama į savo sąrašą Kitė patenkinta nusišypsojo. Netrukus prasidės Piteriui skirta bausmė.

Jis nieko neužsiminė apie pusryčius, o ji ir neklausė. Nusnaudusi vos kelias valandas pasitenkino puodeliu kavos su bandele savo kabinete ir baigė derinti šios dienos programą. Tada nulėkė į namus kelių drabužių. Pastarosios nakties patirtis parodė, kad geriau nekilti į Piterio kambarį, todėl jam paskambino iš registratūros ir susitarė susitikti vestibiulyje.

Jis pasirodė mūvėdamas tvido kelnes ir vilkėdamas kasdienį švarką – visai kaip Ričardas Gyras. Kitė buvo su džinsais, šviesiai rausva susisiaučiama palaidine ir patogiausiais, kokius tik turėjo, sporto bateliais.

Stebėdama jį Kitė nejučia prisiminė, kaip vakar Piteris pirmą kartą į ją įėjo, taip mėgindama įrodyti, kad gali mėgautis su juo seksu ir nebijoti susipainioti jausmuose. Jai pavyko save kvailinti pirmąsias penkias sekundes. O paskui norėjosi tik verkti. Arba jam smogti. Arba ir tai, ir tai. Niekur nedingsi, pirmą kartą nepavyks išvengti skausmingų prisiminimų. Piteris vis dar ją traukė. Jis laimėjo svajonių savaitgalį ir ji ketino pasistengti, kad šis toks ir būtų. Kas čia blogo, jei ji už tai pasimėgaus puikiu seksu? Net jei ir privers jį truputį pasikankinti.

– Tu tikrai nori eiti apsipirkti? – dar sykį pasiklausė Kitė, mat pasijuto kalta ir norėjo duoti jam galimybę atsitraukti.

– Be jokios abejonės, – nė sekundės nedvejodamas patvirtino Piteris.

– Puiku. Ką norėtum įsigyti?

– Nieko konkretaus.

– O aš kai ko norėčiau. – Ji išsitraukė sąrašą, kurį pamatęs jis turėjo lėkti neatsigręždamas. – Galime pasinaudoti viešbučio limuzinu, bet pamaniau, kad smagiau būtų pasivaikščioti.

– Žinoma.

– Limuzinu važiuosime pietauti.

– Į Centrinį parką važiuosime limuzinu? – Ši žinia jį išgąsdino labiau nei Kitės pirkinių sąrašas.

– Teisingai. Pasijusi kaip kokia kino žvaigždė ar naftos verslo magnatas.

– To ir bijau, – suburbėjo jis sau po nosimi. Jie jau ėjo pro duris, todėl Kitė apsimetė neišgirdusi.

– Dėkoju, Karlai, – padėkojo ji žaviam durininkui. Neabejojo, kad jų durininkas – žaviausias visame Manhatane.

– Nėra už ką, Kite. Ar iškviesti limuziną? – Jis kilstelėjo sidabrinį švilpuką, bet ji papurtė galvą.

– Mes pasivaikščiosime.

– Gerai. Geros jums dienos.

Kol jie žingsniavo, Kitė balsu aptarė savo pirkinių sąrašą.

– Reikia dovanos mamai gimtadienio proga, naujų kilimėlių mano butui ir vestuvinės dovanos Bekui Dezmondui ir Mėjai.

– Bekui Dezmondui, rašytojui?

– Taip, jis veda Mėją, kuri atvyko čia kaip viešnia, o dabar rūpinasi gėlėmis.

– Šaunu.

Piteris palinko jai prie peties ir tyliai nusijuokė.

– Kas nutiko?

– Tavo sąrašas spalvotas.

– Žinau, tai…

– Leisk atspėti, – jo balsas buvo draugiškas, nors ir girdėjosi juoko gaidelės. – Myli savo mamą, todėl ji sąraše įrašyta rausva spalva. Kilimėliai tau atrodo nuobodus reikalas, tad jie įrašyti melsvai, o vestuvinė dovana tau labai svarbi, todėl jos spalva – violetinė.

Kitė sulankstė lapą. Piteris pažinojo ją per daug gerai. Ji vėlėsi į pavojingą žaidimą. Tiesa, šį kartą turėjo pranašumą, tačiau jei Piteris dar sykelį sudaužys jai širdį, vargu ar beatsities.

Jie nerūpestingai pokštavo apie puikų vakar dienos seksą. Ji privalėjo nesileisti užvaldoma jausmų. Kitė mėgino visiems, o ypač Piteriui, įrodyti, kad nieko jam nebejaučia. Todėl turėtų ir pati tuo patikėti.

Ji sparčiai žingsniavo. Aplinkui ūžė automobiliai, kaukė sirenos, čirškė mobilieji telefonai, tad kalbėtis buvo beveik neįmanoma.

Kitė prasmuko pro Bloomingdale duris, Piteris narsiai sekė iš paskos. Įtemptai planuodama, kaip išvaryti Piterį iš proto, ji nepagalvojo, kaip keistai jausis ieškodama vestuvinės dovanos su vyru, už kurio vos neištekėjo. Prasta mintis. Gal verčiau nupirkti dovaną, kai liks viena.

Dar sąraše buvo kilimėliai. Bet ir juos pirkti su Piteriu atrodė per daug asmeniška. Reikia ir juos braukti iš sąrašo. Lieka dovana motinai.

– Žinai, – kiek padvejojusi tarė ji, – nupirksiu mamai ką nors muziejaus parduotuvėje.

– Gerai. O kaip kiti pirkiniai?

– Gal vėliau jais pasirūpinsiu.

– Gerai, – atsakė jis gūžtelėjęs pečiais.

Kitė iškvietė limuziną ir juos nuvežė iki Metropoliteno dailės muziejaus. Įžengusi į mėgstamiausią Žemės salę, ji nusistebėjo, kodėl taip seniai čia lankėsi.